Paslaugus anūkas seneliui susuka (nes Armonaitė leido) stiprią suktinę iš Šimonytės gaktiplaukių. Senelis įtraukia porą gerų zatiažkių, grąžina anūkui kasiaką, ir pilnai pasineria į įprastinę pykčio bei psichozės būseną... Kasiakas kaip visada veža.

Gaila jo, vargšas ligotas žmogelis, nebesupranta ką pridarė, ką daro ir velniai žino kokių kvailysčių iš jo tikėtis!

Prisišnkejo apie gresme iš rytu ir tepa slides

Tai kad valdantieji patys kelią tą šaršalą...

Tai kad tu su savo klaunu loji pastoviai

Lietuvoje per daug sakalu liandzbergiu