„Žvaigždžių“ medžioklė internete: ar jau peržengtos visos ribos?

Viešai ir tiesiogiai internetu transliuojama, kaip „tiktokeris“ Laurynas Burovas-Maibachas valgo savo išmatas, buvęs krepšininkas klaipėdietis Haroldas Saprykinas nuogas bėgioja po Kauno Laisvės alėją, o šią vasarą pastarasis su „OnlyFans“ turinio kūrėja Gerda Bieliauskaitė pliaže galimai demonstravo lytinį aktą ir už tai gavo pinigus.

Visas šias transliacijas minėti asmenys patys tiesiogiai transliavo internetu ir taip bandė atkreipti į save dėmesį.

Tuo pat metu didžiulio ažiotažo sulaukė ir viešai narpliojama Oksanos Pikul bei klaipėdiečio Dominyko Dirksčio, kaip vėliau paaiškėjo, surežisuota meilės ir skyrybų istorija, vienas kito kaltinimai, žeminimai ir keliamos visokios dramos.

Šie išvardinti atvejai - tik lašas jūroje. Tokių šokiruojančių vaizdelių ir istorijų socialiniuose tinkluose ir įvairiose interneto platformose gali prisižiūrėti vaikai ir paaugliai.

„Vakarų ekspresas“ nusprendė pakalbinti žinomus psichologus ir pasiteirauti: kas verčia žmones dėl dėmesio, vadinamųjų patiktukų ir sekėjų socialiniuose tinkluose skaičiaus ryžtis tokiam elgesiui ir kokią įtaką daro visa tai regintiems vaikams bei paaugliams?

Imlūs populiarumui ir kvailystėms asmenys įsidėmėjo - nori būti matomas, tyčiokis, daryk šou net iš šventų dalykų. Ir neabejoju - darys: darkysis, maivysis, vaipysis, durniuos...

Ar noras tapti socialinių tinklų „žvaigžde“ gali paskatinti jaunus žmones kopijuoti tai, ką jie mato internete, ir peržengti vis daugiau ribų? Ar vaikai ir paaugliai, internete prisižiūrėję tokių vaizdelių, gali adekvačiai elgtis realiame gyvenime?

Apie šį reiškinį, jo priežastis ir galimą poveikį jaunų žmonių psichikai kalbėjomės su psichologijos mokslų daktaru, daugybės knygų autoriumi Vytautu Čepu, taip pat su Klaipėdos psichologe Jelena Bachlina, kuri specializuojuosi konsultuodama vaikus, paauglius, poras ir šeimas, ir socialinių mokslų daktaru, psichologu, aktyviu televizijos laidų dalyviu, lektoriumi ir konsultantu, knygų autoriumi Tomu Lagūnavičiumi.

Priežastis - noras tapti „žvaigžde“

Pasak klaipėdiečio V. Čepo, tai, kas šokiruoja, visada traukia dėmesį ir kartu vienaip ar kitaip veikia paauglių ir jaunimo psichiką.

„Būti originaliam, vieninteliam, nors trumpam atsidurti dėmesio centre yra daugelio jaunų žmonių svajonė. Gerai, jei to siekiama sportuojant, mokantis, dalyvaujant olimpiadose, konkursuose, demonstruojant savo proto arba fizines galias. Deja, nūnai daug kas, tenkindamas tą nelemtą potraukį bent minutei atkreipti dėmesį į save, peržengia ne tik moralės normas, bet ir sveiko proto ribas“, - savo mintis dėstė V. Čepas.

Tuoj pat jis pabrėžė, kad kalbant šia tema nevynios žodžių į vatą ir daiktus vadins savais vardais, kad ir kaip vulgariai jie skambėtų.

„Suprantama, valgantį savo šūdą arba savo vėmalus vargiai ar kas pavadins psichiškai sveiku, bet taip besielgiantis garantuotai nugriebia keletą minučių dėmesio, o prie dabartinių informacijos sklaidos galimybių net tampa „interneto žvaigžde", kurią čia pat mėgdžioja nebrandaus proto, liguistai dėmesio trokštantys paaugliai. Suvalgei šūdą, įdėjai į internetą - ir jau žinomas! 

© Interneto platformose vaikai ir paaugliai gali prisižiūrėti šokiruojančių vaizdų ir istorijų. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Tiesa - vieniems kaip visiškas durnius, o savo proto broliams - sektinas pavyzdys. Taigi, kiekvienas renkasi savo kelią“, - kalbėjo psichologijos mokslų daktaras.

Jo teigimu, toks elgesys būdingas paaugliams, nesugebantiems realizuoti savo siekių, jei tokių iš viso turi.

„Tai skatina „TikToK", „Telegram", „Instagram Reels", „Discord", „Reddit" ir dešimtys kitų beprotystės fabrikų, kaip girtuoklius prie alaus barų traukiančių proto nebrendilas“, - vaizdingu palyginimu viską apibendrinti bandė V. Čepas.

Anot jo, tokį pasirinkimą skatina ir mūsų internetinė žiniasklaida.

„Andai jos sukelta isterija apie savyje netelpančios moterėlės, regis, Pikul, ir muštynių specialisto Dirksčio lyg tai sužadėtuves, lyg tai vestuves ar skyrybas. Tiesą sakant, dabar tarp pastarųjų didelio skirtumo nėra. Kas jie, kuo nusipelnę, ką tokio didingo ir nepakartojamo nuveikė, kad kelis mėnesius kone kasdien mirgėjo ir iki šiol šmėkščioja visose žiniasklaidos priemonėse?“ - retoriškai klausė V. Čepas.

Tuoj pat jis tęsė temą: „Tačiau imlūs populiarumui ir kvailystėms asmenys įsidėmėjo - nori būti matomas, tyčiokis, daryk šou net iš šventų dalykų. Ir neabejoju - darys: darkysis, maivysis, vaipysis, durniuos. Bet už tai apie juos kalbės, stebėsis, diskutuos...“

Siūlo stiprinti šeimų saitus

Pasiteiravus, ar padėtų tam tikros priemonės, kurios nepilnamečiams tiesiog draustų naudotis socialiniais tinklais, V. Čepas atsakė: „Kvailiojimą labai sunku užkardyti. Uždrausti, atimti, nubausti - lengviausias, bet retai norimus rezultatus duodantis kelias. Nesunkiai galima į rėmus grąžinti žiniasklaidą, apriboti interneto prieigas, bet kvailystė visada ras kelią, kaip ir kur išlįsti.“

Jo nuomone, lieka senas ir visų jau užmirštas kelias - šeimos, jos saitų stiprinimas, tėvų grąžinimas prie vaikų, vaikų teisių ir pareigų balanso nustatymas, estetinis-dorinis auklėjimas šeimoje ir mokykloje.

„Pastarasis ypač svarbus: moraliniai-estetiniai kriterijai formuojasi ankstyvajame amžiuje ir išlieka visą gyvenimą. O dabar pažiūrėkite į kūną tatuiruotėmis išsipeckiojusius tėvus - atrodo it rusų nusikaltėlių pasaulio “verchai", o mamytės į nosis dar ir metalinius snarglius įsiveria! Kada, kokioje epochoje snarglys buvo estetinė vertybė? Tai kokio estetinio skonio galima reikalauti iš jų vaikų?

Taigi, vieno paprasto kelio nėra, tad ir spręsti problemą reikia protingai ir kantriai. Ilgainiui jaunimas pradės vadovautis savo protu ir tėvų įskiepytais moralės bei etikos kriterijais", - įsitikinęs V. Čepas.

Tai gali pakenkti karjerai

Socialinių mokslų daktaras, psichologas T. Lagūnavičius pabrėžia, kad anksčiau mūsų išvardinti šokiruojantys vaizdeliai internete, kalbant apie auklėjimo procesą, yra visiškai nepriimtini dalykai.

„Bet mes turim suprasti, kodėl tai vyksta. Socialiniai tinklai visiškai kitaip funkcionuoja, nei, tarkim, mūsų tarpusavio realus gyvenimas, bendravimas. Socialiniuose tinkluose tu turi nustebinti arba gerąja, arba blogąja prasme. O tavo reitingas, jis priklauso visai nesvarbu, ar tu gauni teigiamus, ar neigiamus “laikus" (lietuviškai - patiktukus), vis tiek esi keliamas į viršų, labiau matomas ir visa kita.

Daugumai žmonių, apie kuriuos mes kalbame, tai yra darbas. Jie iš to uždirba pinigus, jie gauna vienokius arba kitokius reklaminius užsakymus ir bando pritraukti taip į save dėmesį", - situaciją bandė analizuoti T. Lagūnavičius.

Anot jo, yra išskiriama dvylika vaidmenų, tačiau socialiniams tinklams, norint kuo greičiau patraukti dėmesį, labiausiai tinka tik keli iš jų.

„Pirmas - „kvailelis". Tu turi būti keistas, kad į tave atkreiptų dėmesį. Antras - “išminčius". Tu moki tai, ko nesugeba kiti, ir tu gali tai parodyti, padaryti. Trečia - tu esi kažko pradininkas. Pradedi kažkokius naujus dalykus, kurių anksčiau nebuvo, ir taip toliau.

Taigi dabar, kai jaunimas internete žiūri minėtus vaizdelius, perima tuos stereotipus, vaidmenis ir juos kartoja.

Ir žmonės nelabai supranta, kaip tai gali pakenkti jų karjerai. Žinoma, mes galim sakyti, kad žmonės turi daug veidų, jie turi daug įvairiausių būdų ten save realizuoti - „modernas“, „metamodernas“ ir visokie kitokie dalykai - bet realiai tai vėliau gali stipriai atsiliepti reputacijai.

Darbdaviai dabar ne tik žiūri į tavo CV, jie stebi ir tavo socialinius tinklus. Ir jeigu randa kažką panašaus, tai labai mažai šansų, kad įmonė norės jus priimti, kai jūs bandote šokiruoti kitus", - kalbėjo psichologas.

Balansuoja ir ties gyvybės riba

Vaikams ir paaugliams, kurie sako: „Aš būsiu influenceris, dirbsiu per savaitę vieną valandą ir gyvensiu iš reklaminių skelbimų ir visa kita“, T. Lagūnavičius pabrėžia, kad tai - nelabai realus pasaulio suvokimas.

„Reikia suprasti, kaip visa tai egzistuoja. Dauguma influencerių turi savo parduotuves, savo verslus. O visi tie dalykai, jie dažniausiai naudojami tiktai tam, kad pritrauktų dėmesį ir pardavinėtų tam tikrus produktus. Žmonės dažnai nesupranta, kad už tų socialinių tinklų dažniausiai slypi įvairiausi verslai, kuriems tikrai reikia ir kompetencijos, ir pasiruošimo daug dirbti“, - kalbėjo psichologas.

Jis mato didelį pavojų vaikams internete ne tik regint nuogybes, dramas ir šokiruojančius išsidirbinėjimus, bet ir tai, kad jaunimas pradeda kopijuoti itin pavojingus gyvybei triukus.

„Prisiminkime atvejus, kai jie šokinėja nuo traukinių, nuo uolų ir visur kitur, kas baigiasi mirtimi. Mes “gyvūnai socialiniai", mes kopijuojame vieni kitų elgesį. Tie, kurie gauna daugiausia pripažinimo, mes lyg ir suprantam, kad tai yra pats efektyviausias ir geriausias elgesys. Vienas iš mokymosi būdų - kopijavimas vienas kito.

Mano manymu, sekti minėtais, mūsų supratimu, neigiamais, o kai kurių vaikų ir paauglių supratimu, atvirkščiai - „super vau“ pavyzdžiais, gali turėti labai skaudžių pasekmių.

„Ir čia reikia kuo daugiau suaugusiųjų aiškinamojo darbo, kad jaunimas suprastų, jog galimos tragiškos pasekmės.

Kokių tėvų funkcijų pakaitalu tapo telefonas? Ką daro tėvai tuo metu, kai jų atžalos „ilsisi“ įlindę į telefoną?

Jau kalbame ne tik apie karjerą, bet ir apie sveikatą, apie gyvybę ir visus kitus dalykus.

Neužmirškime, kad su paaugliais kyla ir dar kita problema. Brendimo laikotarpiu vyksta hormoninės audros, psichologinė būsena, emocinė būsena dažniausiai nėra stabili, ji keičiasi.

Bet koks impulsas gali išmušti iš pusiausvyros, ir paauglys gali pradėti elgtis neapgalvotai. Ypač berniukų atveju labai dažnai būna visokių nemalonių atsitikimų per rizikingą elgesį - pradedant nuo pavojingų triukių su riedlentėmis ir baigiant, vos išsilaikius vairavimo teises, automobiliu lėkti 150 ar net 200 km/h greičiu ir visai tai filmuoti internete", - pavyzdžius pateikė psichologas.

Anot T. Lagūnavičiaus, keičiasi pačios normos suvokimas.

„Tai, kas anksčiau buvo nepriimtina, tampa normalizuota. Be to, paaugliams kyla savivertės problemų: matydami kitas “žvaigždes„, jie jaučiasi prastesni, kad negali pasiekti tokio pat populiarumo, o tai gali nuvesti ir iki depresijos“, - teigė T. Lagūnavičius.

Draudimai per švietimą

Paklaustas apie galimus draudimus nepilnamečiams naudotis socialiniais tinklais, T. Lagūnavičius laikosi nuomonės, kad technologiškai tai padaryti yra labai sudėtinga, o draudimai dažnai randa kelius juos apeiti.

„Aš esu už tai, kad turinys būtų ribojamas, bet visiškai uždrausti socialinių tinklų praktiškai neįmanoma. Man tenka dirbti su paaugliais, tai jie turi “n„ būdų, kaip apeiti šitą draudimą: netikros anketos, visokios ten “Darknet", perjungimų sistemos, pakeičiant savo IP adresą ir visus kitus dalykus.

Aš už tai, kad internete vaikams ir paaugliams turinys būtų ribojamas, bet visiškai uždrausti, tiesiog tai padaryti technologiškai, manau, yra labai sudėtinga ir praktiškai net neįmanoma", - mano T. Lagūnavičius.

Jo teigimu, svarbiausia yra aiškinamasis darbas ir švietimas.

Darbdaviai dabar ne tik žiūri į tavo CV, jie stebi ir tavo socialinius tinklus. Ir jeigu randa kažką panašaus, tai labai mažai šansų, kad norės jus priimti į darbą.

„Turime mokyti jaunimą suprasti, kad tai nėra tinkamas elgesys, kad tai gali turėti tragiškų pasekmių ne tik karjerai, bet ir sveikatai ar gyvybei. Mes gyvenam demokratinėje šalyje ir ta nuomonių konkurencija yra begalinė. Ir, mano manymu, tam tikras ribojimas turėtų būti, bet pirmiausia, per aiškinamąjį darbą“, - apibendrino psichologas.

Vaikai mokosi iš tėvų

Klaipėdoje dirbanti psichologė bei šeimos psichoterapeutė J. Bachlina, kuri specializuojasi ir konsultuoja vaikus bei paauglius, taip pat padeda tėvams tėvystės klausimais, į šią iškeltą problematiką siūlo pažvelgti iš įvairių pusių.

Ji kėlė tokius klausimus: „Kokių tėvų funkcijų pakaitalu tapo telefonas? Ką daro tėvai tuo metu, kai jų atžalos „ilsisi" įlindę į telefoną?“

„Juk dažniausiai jie taip pat “ilsisi„ telefone. Telefonas - savotiškas emocijų perjungiklis, valdiklis, keitiklis. Būnant telefone galima patirti džiaugsmą, numalšinti liūdesį ar išveikti pyktį. Ir tai pakankamai “saugu", nes čia viskas vyksta į vienus vartus. O santykis su kitu žmogumi yra gerokai sudėtingesnis, nes turime mokytis gerbti vienas kito mintis, jausmus ir ribas.

Galima savęs paklausti, kaip mano šeimoje kuriamas tarpusavio santykis, kaip bendraujama, ką veikiame kartu ir kiek kokybiško laiko praleidžiame drauge. Taip pat pagalvoti, kokį vaidmenį šeimos narių gyvenime atlieka telefonas - gal tai būdas nekurti santykio arba nuo jo atsitraukti", - mintis dėstė psichologė.

Ji siūlo pagalvoti, kaip suaugusiųjų elgesys, dėmesio trūkumas gali skatinti vaikus atsitraukti į telefonus.

„Kai suaugusiems sunku patiems nuraminti savyje kylantį nerimą, jiems pritrūksta resursų įsiklausyti į vaikų besiformuojančias emocijas, padėti jiems jas pažinti. Vokiečių psichoterapeutė Stefanie Stahl vienoje savo knygų rašo: „Nejautrūs tėvai dažnai neturi ryšio ir su savo pačių emocijomis. Pavyzdžiui, kai vaikas liūdi, nes jo draugas nenori su juo žaisti, mama turi suvokti ir savo liūdesį, kitaip ji negalės užjausti vaiko šioje situacijoje. Jei ji ignoruos ir nustums į šalį savo liūdesį, taip pat pasielgs ir su savo vaiko jausmais."

Taigi, užuot padėję vaikui suprasti, atpažinti ir valdyti savo emocijas bei tinkamai jas išreikšti, suaugusieji patys nuo jų bėga arba emociškai „sprogsta“. O vaikai socialinį elgesį ne paveldi, o jo išmoksta. Telefonas tampa būdu bėgti nuo realybės ir vengti kurti santykius", - teigė J. Bachlina.