Farshad Abbasabadi

Muzikinio teatro chore dainuojantis iranietis nori kuo greičiau išmokti lietuvių kalbos (2)

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro artistas Farshad Abbasabadi (29 m.) šio kolektyvo nariu tapo vasarą, įveikęs ne vieną virtualios perklausos etapą. Operą sukūręs bei persų nacionaliniu pučiamuoju instrumentu ney (liet. nėjus) grojantis iranietis džiaugiasi gyvenimu Klaipėdoje bei užsidegęs mokosi lietuvių kalbos, nes norėtų kurti muziką pagal lietuviškas poemas.

Ką jūs veikėte iki atvykdamas į Klaipėdą?

Ilgai teks pasakoti (juokiasi). Jei trumpai, iki Klaipėdos buvo viskas arba nieko.

Aš kūriau muziką, tarkim, parašiau operą „Tos moters istorija“ („The Story of that Woman“). Ji sukurta pagal persų poemą. Opera buvo publikuota internete prieš pat man išvykstant į Klaipėdą. Taip pat iki pandemijos Teherane man dar pavyko surengti keletą personalinių rečitalių. Esu dainavęs kelete ansamblių ir kaip solistas, ir kaip choro narys. Tarp jų ir Austrijos Irano kultūros forume Teherane.

Ką studijavote?

Mano pirmos studijos Teherano universitete nebaigtos: norėjau būti persų ney (persų nacionalinis pučiamasis instrumentas) muzikantas. Jas nutraukiau po kelių semestrų... Šis mokslas tiesiog ne man! Kita vertus, aš pats bandau tobulinti savo žinias ir gebėjimus. Juk pasaulyje yra tiek visko, ko aš nemoku ir nežinau...

Keletą paskutinių metų aš ieškojau galimybių tęsti dainininko karjerą arba pradėti studijas kaip kompozitorius.

Buvau pakviestas atvykti į keletą perklausų įvairiuose operos teatruose Europoje, bet buvo per sunku gauti vizą, kad galėčiau ten nuvykti gyvendamas Irane. Vienas operos teatras buvo net atsiuntęs pakvietimą atvykti į perklausą, tačiau ambasada mano prašymą gauti vizą atmetė. Neturėdamas darbo Irano operos teatre negalėjau gauti ir vizos vykti į perklausas kitose šalyse.

Dalyvavote KVMT perklausoje?

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras buvo vienintelis, kuris sutiko perklausų procedūras atlikti nuotoliniu būdu. Ir tai tik dėl pandemijos, kaip aš manau.

Aš dalyvavau šioje perklausoje su dideliu užsidegimu ir man pasisekė, nes pakliuvau ir į trečią atrankos ratą su interviu. Prisimenu, su kokiu įdomumu klausiausi ir kaip draugiškai buvau sutiktas.

Muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas manęs paklausė, gal pradžiai aš komisijai galėčiau pagroti persų nacionaliniu instrumentu ney, nes lietuviai nėra jo nei matę, nei girdėję skambant.

Perklausa pavyko, nes po poros savaičių sulaukiau atsakymo, kad esu kviečiamas atvykti dainuoti kaip choro artistas. Aš buvau labai laimingas, bet labai jaudinausi, ar pavyks gauti vizą. Negalėjau patikėti savo laime, kol nepamačiau vizos savo pase.

Privalėjau iš pradžių važiuoti kelioms savaitėms į Turkiją... Negalėjau suprasti, kodėl tokios sudėtingos taisyklės vien dėl to, kad žmogus gimė išskirtiniame regione, tokiame kaip Iranas. Negi jis tampa kitoks nei kiti žmonės?..

Farshad Abbasabadi G. Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“. Martyno ALEKSOS nuotr.

Farshad Abbasabadi G. Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“. Martyno ALEKSOS nuotr.

Kas nustatė šias taisykles ir regionų ar šalių sienas! Ne mes! Toks gyvenimas: mes nesprendžiate daugelio dalykų, pavyzdžiui, kur gimti.

Milijonai žmonių kasmet gimsta varginguose regionuose, kur net nėra gryno švaraus vandens... Mano nuomone, žmonės yra žmonės, jie visur vienodi, ir nesvarbu, kur jie gimė, kokia jų odos spalva ir pan. Todėl visi turėtų būti priimami vienodai sąžiningai ir pagarbiai...

Labai įdomus faktas yra tas, kad beveik tuo pačiu metu, kai gavau choro artisto vietą KVMT, sulaukiau ir priėmimą patvirtinančių laiškų iš dviejų JAV universitetų. Į juos kandidatavau prašydamas leisti studijuoti muzikos kompoziciją. Atsakymuose buvo siūloma ne tik studijų stipendija, bet ir papildomos lėšos padengti kai kurias pragyvenimo išlaidas.

Žinodamas, jog pakliūti į JAV labai sunku, nusprendžiau atvykti dainuoti į Klaipėdą!

Koks jausmas, kai atvyksti į miestą, kuriame niekada nesi buvęs?

Jausmai įvairūs. Liūdesys ir džiaugsmas, stresas bei maloni nuostaba - viskas vienu metu. Lietuvoje aš pasijutau esantis labai mažas, t. y. žemo ūgio. Vietiniai gyventojai tokie aukšti! Atvykus iš Teherano - didelio miesto su daugiau nei 10 milijonų gyventojų, Klaipėda man atrodo tokia jauki ir tyli. Čia labai gera (juokiasi).

Ar pavyko susirasti draugų, užmegzti ryšį su kolegomis?

Aš norėčiau čia likti ilgam, ypač dabar, kai čia radau gerų draugų ir supratau, kokie geranoriški mane supantys žmonės.

Svajonės? Planai? Jų tiek daug. Aš noriu dainuoti ir surengti kelis pasirodymus su kolegomis iš teatro ir choro. Ruošiu medžiagą, kad galėčiau čia ką nors sukurti. Tikiuosi, kad gal Klaipėdoje bus atlikta kažkas iš mano sukurtų kūrinių, kaip, pavyzdžiui, kūrinys orkestrui ir chorui, pavadintas „Pandemijos panika“ („Pandemic Panic“), kuris išverstas į įvairias kalbas, tarp jų ir į lietuvių.

Kai tik pradėsiu geriau suprasti lietuvių kalbą, norėčiau sukurti muzikos pagal lietuvių poemas. Jau turiu keletą idėjų.

Apie ilgalaikius planus sudėtinga kalbėti: norėčiau turėti daugiau kompetencijų ir tapti solistu baritonu. Tačiau ir pats nežinau, ką sugalvosiu veikti ateityje. Kartais aš tiesiog mėgstu improvizuoti, o ne planuoti.

Ar sudėtinga buvo prisitaikyti prie naujo teatro repertuaro?

Man labai patinka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaras. Jis įdomus ir man tarsi iššūkis. Sudėtinga pasakyti, kuris spektaklis mano mėgstamiausias, nes visi jie labai skirtingi, unikalūs, įdomūs. Besimokančiajam tai puiki patirtis bei galimybė.

Koks tas gyvenimas Klaipėdoje atvykusiojo akimis?

Pradžioje Klaipėdos orai mane lepino, tačiau atėjus rudeniui labai laukiau, kada bus įjungtas miesto šildymas. Žinau, kad žiemos čia būna šaltos, kad tai žymiai šalčiau nei man kada teko patirti. Bet man įdomu tai išbandyti!

Paklauskite manęs pavasarį, ir aš pasakysiu, ką manau (juokiasi). Man patinka gyventi Klaipėdoje, nes šio miesto atmosfera puiki, daug gamtos ir puikūs žmonės.

Man labai patinka dainuoti Muzikinio teatro chore, nes čia dirba ne tik mieli vietiniai žmonės. KVMT kolektyvuose - orkestre, balete, chore - galima sutikti įdomių, talentingų žmonių iš viso pasaulio, tad aš nesijaučiu išskirtinis.

Beje, Lietuvoje man pavyko užmegzti draugiškus santykius su žmonėmis vos tik išlipau iš lėktuvo Vilniuje: susidraugavome, nes kartu vykome autobusu iki Klaipėdos ir bendraujame iki šiol. Tad laisvu nuo darbo laiku susitinku su draugais. Taip randu vis naujų gražių miesto vietų, bet labiausiai man patinka paplūdimys.

Aš apsistojau mažame bute Žvejybos uosto rajone, esančiame netoli Žvejų rūmų, kur mes repetuojame ir kur rodomi spektakliai, tad mano gyvenimas labai patogus.

Beje, mes, užsieniečiai, dirbantys KVMT, kartu mokomės lietuvių kalbos. Mes esame tokie užsidegę ir laimingi, nes nekantriai laukiame laiko, kai be akcento prašneksime nuostabia lietuvių kalba. Stengtis skatina ir tai, kad susikalbėti tik angliškai Klaipėdoje sunku (juokiasi).

Raktažodžiai
Sidebar placeholder