500 vėžlių išgelbėjo Sacharą nuo sausrų po to, kai žuvo visi medžiai

Didelėje Sahelio regiono dalyje, į pietus nuo Sacharos, dirvožemis yra toks sausas, kad virsta kieta pluta. Dieną temperatūra dažnai viršija 60 °C, o naktį oras staigiai atvėsta. Tokiomis sąlygomis lietaus vanduo nebesusigeria į žemę – jis beveik akimirksniu išgaruoja, o sėklos nebegali sudygti.

2021 metais mokslininkai išbandė neįprastą sprendimą: degradavusioje teritorijoje pietiniame Sacharos pakraštyje jie paleido 500 afrikinių spygliuotųjų vėžlių. Ši rūšis, moksliškai vadinama Centrochelys sulcata, puikiai prisitaikiusi gyventi itin karštomis ir sausomis sąlygomis.

Po penkerių metų palydovinės nuotraukos parodė žalias dėmes, išsibarsčiusias smėlyje.

Vėžliai nieko nesodino. Jie tiesiog darė tai, ką instinktyviai moka – kasė urvus.

Afrikinis spygliuotasis vėžlys yra didžiausias sausumos vėžlys pasaulyje ir trečias pagal dydį apskritai po Galapagų ir Aldabros vėžlių. Patinai gali sverti daugiau nei 100 kilogramų.

Tačiau kraštovaizdį pakeitė ne jų dydis, o įprotis kasti gilius urvus, kad galėtų pasislėpti nuo ekstremalių temperatūrų. Tuneliai gali siekti 10–15 metrų gylį ir suskaldo sukietėjusią dirvos plutą.

Kai ši pluta įtrūksta, lietaus vanduo pradeda skverbtis į žemę, užuot nubėgęs paviršiumi. Dirvožemis ilgiau išlaiko drėgmę, o sėklos, kurios anksčiau likdavo neaktyvios, pradeda dygti.

Šis efektas jau pastebėtas Senegale, kur organizacija S.O.S. (Save Our Sulcata) nuo 1992 metų vykdo vėžlių veisimo ir grąžinimo į gamtą programas. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) ataskaitoje teigiama, kad „Village des Tortues“ draustinyje Noflajėje gyveno daugiau nei 300 egzempliorių, iš kurių dalis vėliau buvo paleisti į laukinę gamtą.

Kaip tunelis tampa maža oaze

Vėžliai sąmoningai nesėja sėklų ir „nesodina“ augalų. Tačiau puri žemė aplink urvų angas sukuria stabilesnį mikroklimatą, kuriame drėgmė išsilaiko ilgiau.

Ten pradeda augti pirmieji augalai. Vėliau drėgnesnėje dirvoje atsiranda vabzdžių ir mikroorganizmų, o ekologinė grandinė palaipsniui atsikuria.

Ekologai tokius gyvūnus vadina „ekosistemų inžinieriais“, nes jie fiziškai pakeičia aplinką taip, kad padėtų išgyventi kitoms rūšims. 2017 metais žurnale Frontiers in Ecology and Evolution paskelbtame tyrime pabrėžta, kad afrikinis spygliuotasis vėžlys turi didžiulį potencialą šioje srityje, ypač pusdykumių regionuose, kur vandens ir augalijos labai mažai.

Be technikos, drėkinimo ar chemikalų

2021 metais pradėtas projektas sulaukė tarptautinio dėmesio, tačiau bandymai grąžinti vėžlius į Senegalą prasidėjo gerokai anksčiau. Kai kuriose stebėtose grupėse daugiau nei 80 % gyvūnų išgyveno ketverius metus.

Mokslininkai pabrėžia, kad nebuvo naudojama jokia technika medžiams sodinti, drėkinimo sistemos ar cheminės dirvožemio priemonės. Vienintelė intervencija buvo vietinės rūšies, kuri buvo išnykusi daugelyje vietovių dėl medžioklės, intensyvios žemdirbystės ir perteklinio ganymo, sugrąžinimas.

Laikui bėgant augalija pradėjo atsirasti ten, kur anksčiau buvo vien smėlis. Tai ne miškai, o biologinės įvairovės salelės, matomos net iš kosmoso aplink vėžlių iškastus urvus.

Dykuma neišnyks per naktį

Vis dėlto mokslininkai perspėja, kad vėžliai nėra stebuklingas sprendimas Sacharos dykumėjimui sustabdyti. Sahelio regioną veikia sausros, klimato kaita, perteklinis ganymas ir buveinių nykimas.

Be to, pati rūšis, kuri dabar padeda atkurti augaliją, yra nykstanti. IUCN afrikinį spygliuotąjį vėžlį priskiria prie nykstančių rūšių – jų populiacija daugelyje natūralių arealų sparčiai mažėja.

Maždaug 60 % grėsmių susijusios su buveinių naikinimu, taip pat pavojų kelia klimato kaita, medžioklė ir nelegali prekyba egzotiniais gyvūnais.

Mokslininkai teigia, kad tokių projektų sėkmė vis dar priklauso nuo kritulių kiekio, ganymo kontrolės ir ilgalaikio žemės valdymo. Vis dėlto šis eksperimentas parodo, kokį svarbų vaidmenį gali atlikti viena vienintelė rūšis atkuriant beveik sunaikintą ekosistemą.