Advento vainikas - ne tik namų puošmena

Tikintiesiems adventas - susikaupimo ir apsivalymo laikotarpis. Jo pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio „adventum“, reiškiančio „atėjimą“ - tai puikiai atspindi bendrą advento nuotaiką, kai visi laukia ateinant ne tik gražiausios metų šventės Kalėdų, bet ir sugrįžtančios šviesos.

Įdomu, kad už tradiciniais tapusius sezono atributus - advento kalendorių, vainiką ir žvakę, turime dėkoti vokiečiams, kurie juos sugalvojo ir išpopuliarino protestantų bendruomenėse. Manoma, kad į Lietuvą ši tradicija atkeliavo per Klaipėdos kraštą, tačiau etnologė Gražina Kadžytė atrado, kad kiek kitokią advento vainiko versiją turėjome ir kitame šalies pakraštyje.

Advento vainikas - amžinybės simbolis

Advento vainikai Vokietijoje egzistavo nuo XVI amžiaus, tačiau tokį vainiką, kokį jį matome dabar, pirmasis 1839 m. sukūrė Hamburge gyvenęs pastorius Johanas H. Vichernas.

Jo įkurtos prieglaudos auklėtiniai, artėjant Kalėdoms, nuolat klausinėdavo, ar ilgai reikės laukti šventės, todėl pastorius ant vežimo rato uždėjo keturias baltas ir 20 raudonų žvakių, kurias nuo gruodžio 1 d. kas dieną uždegdavo - ši instaliacija padėjo vaikams skaičiuoti iki Kalėdų likusias dienas.

Tradicija kurti žvakių ratą, dekoruotą visžaliais augalais, greitai tapo populiari Vokietijos protestantų bendruomenėse, o vokiečiams ėmus masiškai emigruoti į JAV, įsitvirtino ir ten.

Visžalių augalų vainikas - tai amžinybės simbolis.

Advento žvakių simbolika

Advento tradicijos pirmiausiai kyla iš religinių tradicijų, todėl ne tik pats vainikas, bet ir visi jo elementai turi simbolinę reikšmę.

Vainike naudojamų žvakių simbolika - religinė, tiesa, jų prasmės aiškinimas priklauso ir nuo konfesijos, ir nuo tradicijos.

Pavyzdžiui, katalikų ir protestantų bažnyčiose advento vainikui dažniausiai naudojamos violetinės ir rožinės spalvos žvakės, nes būtent šios spalvos yra siejamos su keturiais advento sekmadieniais. Ir pačių žvakių, uždegamų kas savaitę, reikšmes galima interpretuoti per krikščioniškąją tradiciją: pirmąją savaitę uždegama žvakė reiškia viltį, antrąją - taiką, trečiąją - džiaugsmą, o ketvirtąją - meilę.

Kalėdų laukiančiuose namuose seniau būdavo įžiebiama advento žvakė su dienas žyminčiomis padalomis: didžiųjų metų švenčių laukta kasdien nudeginant po vieną padalą.

Nuo 1747 metų Vokietijoje, o vėliau ir kituose protestantiškuose kraštuose, vaikai raudonu kaspinu ar popieriumi apvyniotą advento žvakę įsmeigdavo į apelsiną ar ropę, kurie simbolizavo pasaulį - tokia žvakė vadinta „Christingle“ (nuo vokiško termino „Christkindle“, reiškiančio „kūdikį Kristų“).

Etnologė G. Kadžytė teigia, kad Aukštaitijoje gyvavo kiek kitokia advento vainiko variacija: žvakės būdavo susmeigiamos viena eile į avižų pripiltą dubenį.

Pamiršta tradicija

Manoma, kad advento vainikai į Lietuvą atkeliavo taip pat iš Vokietijos per Klaipėdos kraštą.

„Sovietmečiu Lietuvoje advento vainikų nebuvo. Visi juos pamiršo ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę ši tradicija buvo prisiminta Klaipėdos krašte. Dabar visa Lietuva perėmė tradiciją puošti namus prieš Kalėdas, tačiau pamiršo tikrąją to prasmę“, - pastebėjo etnologė G. Kadžytė.

„O tikroji advento vainiko prasmė - tai šeimos susibūrimas vakare prie stalo ir pokalbis, malda prie žvakės. Mažojoje Lietuvoje labai svarbi pavakarių, arba palunagės, tradicija, kai visi 16 val. gerdavo kafiją su pyragu. Žiemos metu tokiu laiku jau tamsu, tad uždegama advento vainiko žvakė ir visa šeima šnekučiuojasi, aptaria praėjusią dieną“, - akcentavo G. Kadžytė.

Etnologė suabejojo, jog advento laikas uždegant žvakes ant vainiko buvo skaičiuojamas tik Mažojoje Lietuvoje. „Man teko užrašyti liudijimą, kad Švenčionių krašte per adventą ant stalo taip pat būdavo statomos žvakės, tačiau jos būdavo įsmeigiamos į dubenį, pripiltą avižų. Čia žvakės buvo sugrupuotos į vieną liniją, o Mažojoje Lietuvoje įstatomos į vainiką ratu“, - skirtumus atskleidė G. Kadžytė.