Afrikos dulkės neužgožė gamtos grožio ir vietinių šypsenų

Sausį dvi savaites Tanzanijoje ir Zanzibare su vyru praleidusi klaipėdietė Elena Žaromskienė neslepia, kad tokiai kelionei reikėjo šiek tiek pataupyti, tačiau tikina nesigailinti nė vieno išleisto cento. „Rekomenduočiau nuvykti kiekvienam, ypač tiems, kurie žavisi gamta ir gyvūnais“, - sako moteris.

Elena su vyru save vadina egzotinių kelionių naujokais, visgi savo kraityje jau gali suskaičiuoti 5 aplankytas egzotines šalis. Iki šiol dažniausiai rinkdavosi Azijos gamtos ir egzotinės kultūros perlus, o šiemet nusprendė nuvykti į Afriką.

„Kai planavome kelionę, suvokėme, kad į Azijos šalis dėl pandeminės situacijos nelabai galėsime nuvykti, tad akys nukrypo į Afriką. Labiausiai viliojo tai, kad atvažiavus į Tanzaniją turistams nereikia izoliuotis. O ir šiaip būnant ten atrodė, kad pasaulyje nėra jokios koronaviruso pandemijos. Praktiškai niekur nereikėjo kaukių, nebuvo jokių ribojimų. Tanzanija ilgą laiką nepripažino COVID-19 grėsmės, netaikė karantino reikalavimų atvykstantiems bei nereikalavo COVID-19 testų, dabar jau situacija po truputį keičiasi ir ten“, - pasakojo moteris.

Į šią kelionę jiedu vyko per kelionių agentūrą, tad prieš kelionę jokių papildomų rūpesčių nekilo. Viskuo buvo pasirūpinta.

„Jokių ypatingų skiepų nereikėjo, patys galėjome spręsti, ar norime profilaktiškai gerti vaistus nuo maliarijos, ar ne. Nusprendėme jų negerti, tad gal kelionės pradžioje buvo šiek tiek įtampos, nes uodų ten tikrai daug, bet paskui atsipalaidavome ir pamiršome. Mane sukandžiojo kaip reikiant, bet dėl to jokių rimtesnių pasekmių, ačiū Dievui, nebuvo“, - prisiminimais dalijosi Elena.

Įprasta, kad vykdami į bet kurią šalį daugelis turi išankstinę nuomonę apie ją. Elena atviravo, kad tikėjosi išvysti kur kas prastesnę situaciją, tačiau atvykę į Tanzaniją klaipėdiečiai buvo maloniai nustebinti, daugelis išankstinių įsivaizdavimų sugriuvo kaip kortų namelis.

"Taip, Tanzanija labai skurdi šalis. Žmonės gyvena nepasiturinčiai. Į akis labai krito jų skurdi buitis, iš molio drėbti nameliai, šiaudiniai stogai. Pavyzdžiui, vaikai vaikšto skirtingų spalvų šlepetėmis ir dėl to nė kiek nesisieloja. Visi vietiniai atrodo labai laimingi, šypsosi, labai draugiški ir paslaugūs. Viešbutyje personalas toks paslaugus, kad atrodė, jog galėtų ir prieš naktį ateiti į kambarį tave apklostyti, jei tik pageidautum.

Tiesa, mums buvo draudžiama ką nors dovanoti vietiniams. Buvo paaiškinta, kad negalima vaikams duoti nei saldainių, nei pinigų. Ta pati taisyklė galiojo ir lankantis nacionaliniuose parkuose. Gyvūnus ten šerti - griežtai draudžiama", - pasakojo moteris.

Nors žmonės Tanzanijoje gyvena skurdžiai, bet stengiasi tvarkytis, dažnai šluoja teritoriją. Šalyje uždrausti plastikiniai maišeliai, tačiau plastikinių butelių krūvos badė akis.

„Lakoniškai būtų galima sakyti, kad ten švara ir nešvara vienoje vietoje“, - svarstė klaipėdietė.

Pasak jos, jei vienu žodžiu reikėtų apibūdinti Tanzaniją, pakaktų vieno žodžio „dulkės“. Jų buvo visur labai daug, ypač kai vakare pakildavo vėjas.

„Tanzanijoje labai mažai asfaltuotų kelių. Dažniausiai visur mus veždavo su visureigiais atviru stogu. Mūsų grupėje buvo 13 žmonių, tad vykdavome su dviem visureigiais. Pirmasis taip sukeldavo dulkes, kad važiuodami iš paskos net kvėpuoti neturėjome kuo... Kai pabandėme užsiminti vairuotojui, jog reikėtų kiek atsilikti, kad nebūtų tiek dulkių, jis tik šyptelėjo: “Čia juk Afrika.„ Paskui, kai nuskridome į Zanzibarą, plaukus plovėme kelis kartus ir atrodė, kad dulkių vis tiek juose pilna. Net į Lietuvą grįžę drabužius skalbėme po kelis kartus, nes tos dulkės sunkiai išsiskalbia“, - pasakojo lietuvė.

Didžiulį įspūdį jai paliko Serengečio nacionalinis parkas. Serengetis yra pirmas Tanzanijos nacionalinis parkas ir lieka svarbiausias šalies turizmo objektas. Jis yra žymus dėl kasmetinės milijonų baltabarzdžių antilopių gnu ir 200 000 zebrų migracijos.

„Tiek įvairių gyvūnų vienoje vietoje nebuvo tekę regėti“, - susižavėjimo neslėpė Elena.

Lietuviams Tanzanijoje pavyko aplankyti ir kelias vietines gentis.

„Įsivaizdavau, kad Tanzanijoje genčių gyvenvietės primena mūsų Rumšiškes. Tačiau paaiškėjo, kad tos gentys taip iš tikrųjų gyvena iki pat šiol ir jokia civilizacija jų nevilioja. Šiuolaikiniam žmogui sunku įsivaizduoti, kaip gali tenkinti tokios gyvenimo sąlygos, bet žvelgiant į juos atrodo, kad jie labai laimingi. Kad ir ką darytų, nuolatos dainuoja“, - pasakojo Elena.

Masajų gentyje teko matyti, kaip jie vietinių karvių pieną maišo su šviežiu galvijų krauju, kurį tiesiog nuleidžia šiek tiek įpjovę ant kaklo esančią kraujagyslę.

„Masajai tikina, kad tokia procedūra galvijui nė kiek nekenkia, o jie šitaip praturtinę pieną gauna reikalingų medžiagų. Tiesa, šio gėrimo neragavome. Manau, pamačiusi jų buitį, nebūčiau išdrįsusi nieko ragauti, ką valgo patys masajai“, - įspūdžiais dalijosi moteris.

Kita gentis nustebino įdomia kalba, kai vietoje priebalsių gomuriu išgaunami keisti garsai, tarsi caksėjimas. Kad turistai galėtų suvokti, ką kalba vietiniai, prireikė specialaus vertėjo.

„Pirmą kartą mačiau genčių gyvenimą taip arti. Įspūdis nenusakomas. Tikrai labai įdomi patirtis“, - teigė keliautoja.

Pasiteiravus, ar Tanzanijoje patiko vietinis maistas, Elena stebėjosi, kad jie buvo maitinami labai gausiai.

„Gali būti, kad porcijos buvo pritaikytos europiečiams, bet jos tikrai buvo labai didelės. Daug ryžių, makaronų, bananų... Beje, jie mėgsta neprinokusius bananus virti, kepti, tad šitaip juos paruošus atrodo, kad valgai bulves. Mėsa dažnai būdavo kietoka, o žuvį taip suskrudindavo, kad atrodė, jog valgai traškučius“, - afrikietiškos mitybos niuansus vardijo keliautoja.

Savaitę laiko praleidę Tanzanijoje lietuviai skrido pailsėti į Zanzibaro salą. Iki jos lėktuvu - vos valanda kelio.

„Zanzibaro sala jau visai kitokia, labiau tinkama poilsiui. Bet jei manęs kas klaustų, primygtinai siūlyčiau aplankyti ir Tanzaniją, nes ji visai netoli. Zanzibare apsigyvenome 5 žvaigždučių viešbutyje, mėgavomės gražiu paplūdimiu, skaniu maistu, maloniu aptarnavimu. Viešbučio darbuotojai pasitempę ir neriasi iš kailio, kad įtiktų turistams. Pamenu, vieną dieną gulėjau pliaže ir darbuotojas paklausė, gal norėčiau kokoso sulčių. Susigundžiau. Laukiu, laukiu, o jų kaip nėra, taip nėra. Kai perklausiau, kur tas kokosas, darbuotojas prie mano akių ropštėsi į aukščiausią palmę, kad nuraškytų šviežią kokosą. Atnešęs man nukirto jo viršūnėlę, kad galėčiau mėgautis šviežiausiomis pasaulyje kokosų sultimis“, - vietinių paslaugumu stebėjosi klaipėdietė.

Įspūdį lietuviams padarė ir paviršinis nardymas. Moteris juokėsi, kad į jūrų muziejų dabar nebesinorės eiti, nes savo akimis iš arti regėjo įspūdingiausią vandens pasaulį.

„Taip, šiai kelionei teko pataupyti. Bet tikrai buvo verta. Kelionės, mano manymu, yra būtent tai, kam negaila leisti pinigus“, - įsitikinusi moteris.

 Asmeninio albumo nuotr.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder