Aloyzas Každailis
Aloyzas Každailis: gyvenimo bažnyčia - Jūrų muziejus

Uostamiestis jau 30 metų turi gražią tradiciją - už ypatingus nuopelnus Klaipėdos miestui suteikti išskirtinėms asmenybėms Klaipėdos miesto garbės piliečio vardą. Nuo 1991-ųjų šiuo garbingu titulu jau gali didžiuotis 19 klaipėdiečių ir jų artimieji. Deja, kai kurių jau nėra tarp mūsų.

„Savaitės ekspresas“ dar kartą nori visiems priminti, kas tie garbingi žmonės. Tad pradedame rašinių ciklą „Klaipėdos garbės piliečiai“. Pirmasis pasakojimas - apie ilgametį Lietuvos jūrų muziejaus direktorių Aloyzą Každailį.

2002 metais buvęs ilgametis Lietuvos jūrų muziejaus direktorius Aloyzas Každailis dėl labai sunkios ligos atsistatydino iš direktoriaus pareigų. Tais pačiais metais liepos 26 d. už ypatingus nuopelnus Klaipėdos miestui jam buvo suteiktas garbės piliečio vardas. Po 16 metų, 2018-ųjų gegužę, eidamas 75 metus jis mirė ir yra palaidotas Kopgalio kapinaitėse.

Geresnio pokalbininko apie šios iškilios asmenybės gyvenimą nei dabartinė Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė nerasime. Jai A. Každailis buvo daugiau nei mokytojas: draugas, jos dvasios žmogus, iš kurio ji mokėsi ne tik dirbti, bet ir gyventi, šalia kurio jautė ir savo vertę.

Ponia Olga prisiminė, kad buvo prasidėjusios kalbos, jog reikėtų organizuoti uostamiesčio garbės piliečių klubą, galintį miestui patarti kokiais nors svarbiais klausimais. Deja, viskas taip ir liko kalbomis.

Kol galėjo judėti, buvo aktyvus

A. Každailis didžiavosi tuo, kad miesto valdžia nepamiršdavo jo pakviesti į renginius, minėjimus, rodydavo dėmesį. Ir jis mieliai visur dalyvavo. Klaipėda jam buvo labai svarbi, tai miestas, kuriuo didžiavosi, kurį labai mylėjo ir dėl kurio jam skaudėjo širdį.

Dabartinę muziejaus direktorę visada žavėjo nepaprastas A. Každailio, puikiai valdžiusio ir žodį, ir plunksną, darbštumas. Jis nuo pat jaunystės buvo labai kruopštus. „Kiekvienų metų pabaigoje kiekvienas jo darbo kalendoriaus puslapis būdavo priskrebentas... Būdavo smulkiai aprašytas kiekvienas darbo susitikimas, kelionė, komandiruotė, pasitarimas, užfiksuota tai, kas ką sakė, labai detaliai sudėlioti ateities planai, numatytas kiekvienas žingsnis. Tai jam labai padėjo rašant atsiminimų knygą apie Lietuvos jūrų muziejaus kūrimą“, - prisimena pašnekovė.

Pasak O. Žalienės, A. Každailis Klaipėdos garbės piliečio titulą priėmė kaip didžiausią jo darbo, atsidavimo uostamiesčiui įvertinimą. „Mes, muziejaus darbuotojai, kaip ir daugelis klaipėdiečių, manėme, kad jis tikrai yra iš tų žmonių, kurie labiausiai nusipelnę Klaipėdai. Be Jūrų muziejaus ji būtų kaip be vieno rankos piršto. Muziejui Aloyzas paaukojo ir sveikatą, ir savo gyvenimą. Be to, jam visada rūpėjo miesto reikalai, kelerius metus buvo miesto Tarybos narys, dirbo Kultūros komitete“, - pasakojo ponia Olga.

2007 metais muziejus pristatė jį Klaipėdos kultūros magistro vardui gauti. Taigi jis turėjo dar ir tokį titulą.

Jis gana aktyviai dalyvavo ir Klaipėdos rašytojų sąjungos veikloje. Važiuodavo ir į Vilnių, kai būdavo renkami kokie nors Rašytojų sąjungos valdymo organai, į suvažiavimus. „Kol galėjo normaliai fiziškai judėti, tol visuomeniniame gyvenime buvo gana aktyvus“, - prisimena ponia Olga.

Aloyzas Každailis

Aloyzas Každailis Klaipėdos garbės piliečio titulą priėmė kaip didžiausią jo darbo, atsidavimo uostamiesčiui įvertinimą.

Vienas pagrindinių ginklų - humoras

A. Každailis visada mėgdavo pašmaikštauti, turėjo aštrų liežuvį. Kažkurioje iš apdovanojimo ceremonijų valdžios vyrams jis palinkėjo būti miesto, o ne kopūstų galvomis. Vienas iš pagrindinių jo ginklų buvo humoras. Jis sugebėdavo juokaudamas žmones atpalaiduoti, pašalinti įtampą, sušvelninti atmosferą.

„Kartais mus Aloyzas net priblokšdavo: nevengdavo ir kokio nors riebaus posakio, dėl kurio kas nors iš mūsų net raudonuodavo“, - prisiminė ponia Olga. Iš jo lūpų dažnai skriedavo pokario kaimo folkloras: „Gaidys ir višta prie kolchozo pririšta“, „Ne kožnam pabažnam Dievo šūdą uostyt“.

Sykį jam kartu su dabartiniu Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėju Arūnu Grušu teko nemenkas išbandymas. Akvariume tik apsigyvenus pirmiesiems pingvinams viena pingvinė susilaužė koją. A. Každailis tarėsi su daktaru asmeniškai, kad ji būtų nuvežta į tuometę Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Tokio dalyko tada Lietuvoje, kad vežtų į žmonių ligoninę pingviną, net ne žinduolį, o paukštį, nebuvo buvę. Ir operacija pavyko.

„Sunkios smagios dienos“ - per kančias

Tik pasitraukęs iš muziejaus direktoriaus pareigų, A. Každailis iš karto sėdo prie rašymo. 2004-aisiais muziejus šventė savo veiklos 25-metį. Buvęs direktorius, pasak pokalbininkės, buvo priverstas parašyti gražius tekstus muziejaus leidiniui. „Tame leidinyje jis, kaip ir Kazys Pakštas tarpukariu, irgi kvietė visus atsisukti veidu į jūrą. Tame mūsų albume buvo sudėti puikūs jo tekstai ir jis pats labai džiaugėsi, kad galėjo prisidėti“, - pasakojo muziejaus direktorė.

„Aloyzo knyga “Smagios sunkios dienos„ - Lietuvos jūrų muziejaus istorija, kurioje sudėti prisiminimai apie muziejaus gimimą, pasirodė 2009 m. Labai sunkiai ir ilgai ją “gimdė„, nes buvo mėgėjas rašyti ranka. Žinoma, paskui sėdo ir prie kompiuterio. Po kurio laiko jam pasidarė sunku valdyti ir rašiklį, ir kompiuterį, tikrai per kančias atsirado “Smagios sunkios dienos„. Labai ilgai jis nerado pasakojimo struktūros rakto. Priimtiniausias dalykas buvo rašyti laiškus sau. Tas Aloyzas, kuris buvo tada, rašė laiškus tam Aloyzui, kuris yra dabar. Ir tie labai detalūs prisiminimai, su visokiais juokeliais, nuotykiais - visi sugulė į knygą. Tai buvo labai didelis darbas. Kai muziejus išleido tą knygą, jis labai džiaugėsi ir iš karto pradėjo dėlioti prisiminimų apie delfinariumo statybas apmatus. Tai irgi ne mažiau spalvinga istorija. Bet jo jėgos jau buvo nebe tos“, - prisiminimais dalijosi ponia Olga.

Akimirkos iš Lietuvos jūrų muziejaus atidarymo (1979 m. liepos 28 d.)

Papildė knygą „Laivai ir jūrininkai“

Netrukus po to, kai pasirodė „Sunkios smagios dienos“, leidykla paprašė atnaujinti knygą „Laivai ir jūrininkai“. Buvo rengiamas trečias tos knygos leidimas. Tuo tikrai gali pasigirti ne kiekvienas autorius. Pirmoji knyga buvo išleista 1981 metais, pakartotinai - 1987-aisiais ir 2014-aisiais atnaujinta ir šiek tiek pakoreguota.

Trečiajai knygos redakcijai A. Každailis jau prašė pagalbos Romaldo Adomavičiaus vyresniojo ir Romualdo Adomavičiaus jaunesniojo apie istorinį Lietuvos laivyną. Pagrindinė knygos dalis liko A. Každailio, bet ją jis redagavo, kai ką išmetė, kai ką papildė, buvo ir naujų iliustracijų. „Kai pasirodė naujas leidimas 2014-aisiais, mes visi važiavome į knygų mugę, dalyvavome knygos pristatyme. Žmonių buvo susirinkę labai gausiai, tiesiog stebėtinai. Atėjo tie, kuriems knyga “Laivai ir jūrininkai„ buvo vaikystės bestseleris. Tais pačiais metais už šią knygą jam buvo įteikta ir “Albatroso„ statulėlė“, - prisiminė muziejaus direktorė.

Nesikišo į muziejaus veiklą

O. Žalienė sako, kad palikęs muziejų A. Každailis stengėsi visiškai nesikišti į jo veiklą, kreipti jo darbuotojus viena ar kita linkme. „Pati bandžiau viską jam rodyti, įtraukti į akvariumo, delfinariumo rekonstravimą. Jis pasidžiaugdavo, bet nieko nereguliuodavo, nereikšdavo jokių pastabų. Sakydavo: “Darykite patys, jūs žymiai geriau dabar viską išmanote.„ Nors turėjo daug patirties, bet visą laiką pabrėždavo, kad dabar yra kitas laikas, kitos technologijos, kiti reikalavimai. Jis pasitikėjo likusia dirbti komanda“, - pasakojo ponia Olga.

Paklausta, negi nė karto neišsikvietė jos kaip jaunos direktorės ir nepabarė dėl ko nors, atsakė: „Tikrai ne. Kai klausdavau patarimų, atsakydavo: “Tu dabar geriau žinai." Tikrai niekada nemokydavo. Galbūt patardavo dėl kai kurių ekspozicijų temų, bet tik tada, kai paprašydavau. Bet, manau, viskas jam tikrai rūpėjo, domėjosi tuo, kas vyksta.

Kartą per vieną jo jubiliejų pasikvietėme jį pas save. Visas delfinariumo užnugaris tada buvo išgriautas. Vaikščiojom po statybas su visa buvusių muziejaus kūrėjų kompanija - konstruktoriais, architektais, statybininkais. Tada jis man prisipažino: „Žinok, užmojai gniaužia kvapą.“ O per delfinariumo atidarymą sakė esąs be žado. Jam didžiulį įspūdį padarė lauko baseinas. Sakė net pasvajoti negalėjęs, kad taip gali būti. Tai man buvo didžiausias pagyrimas ir įvertinimas. Baisiai gaila, kad jis nepamatė rekonstruoto akvariumo. Tada jis jau labai sunkiai judėjo ir jo atvažiavimas buvo visa operacija: su vežimėliu įkelti, iškelti..."

Viską norėjo daryti pats

O. Žalienė pasakojo, kad A. Každailis kaip vadovas buvo labai griežtas ir kartais net kategoriškas, turėjo ir autokratizmo, bet labai pozityvaus. Aš tik po kokių 10-15 metų buvau paleista nuo virvės, nes kontrolė buvo didžiulė. Kiekvieną savo parašytą raštą, kuris išeidavo į išorę, - viską turėjai duoti jam patikrinti. Manau, kad mums tai buvo labai gera mokykla. Buvo labai reiklus, o kartais labai aštrus, bet visada teisingas ir labai sąžiningas. Neleisdavo jokių intrigų.

Pirmoje vietoje jam buvo muziejus. To jis reikalaudavo ir iš mūsų. Pavyzdžiui, prieš muziejaus atidarymą visiems buvo pasakyta: „Visus vaikus pas babas ir visi į darbus.“ Tikrai nebuvo skaičiuojama valandų, buvo dirbama ir naktį. Viską reikėjo valyti, šveisti. Mums jis tada parodė, kad nėra tokių darbų, kurie „man nepriklauso“. Jeigu dirbi muziejuje, visi darbai priklauso. Pats jis negalvodavo, ar valgė, ar gėrė, neskaičiuodavo darbo valandų. Delfinariumo statybos metu trenkėsi į Rusijos gilumą dėl kažkokių vamzdžių ar dėl ypatingų dangų. Vienoje iš savo knygų jis rašė, kad žmogaus gyvenimo kelias veda į bažnyčią. O jam bažnyčia buvo muziejus", - prisiminimais dalijosi pašnekovė.

O. Žalienės manymu, ko gero, dėl to jis ir susidegino, nes viską norėjo daryti pats, viską žinoti iki smulkmenų. „Ar direktoriui reikia galvoti, kaip išspręsti kasų vientisų stiklinių durų užrakinimo klausimą? Jis pabraižė, laivų remonto įmonė ištekino, ir viskas - užraktas unikalus. Jis žinojo viską apie kiekvieną vamzdį, vandens siurblį, kiekvieną technologinį įrenginį. Būdamas istorikas puikiausiai orientavosi ir statybiniuose dalykuose. Šiandien tai būtų pražūtis, nes tai neįmanoma“, - sako ponia Olga.

Eidavo mažąjį ir didįjį ratus

Tokio muziejaus direktorius gyveno kukliai dviejų kambarių krosnimi šildomame butelyje Turgaus aikštėje. Jis pats susimūrijo židinį pagal surastą brėžinį. Anot O. Žalienės, A. Každailis buvo visų galų meistras. Pats savo namuose ir remontą darydavo: ir plyteles klijuodavo, ir tapetus, ir elektrą vedžiodavo. Sudėtingiausius darbus namuose pats pasidarydavo.

A. Každailis mėgo gamtą, laisvalaikiu - ilgus pasivaikščiojimus prie jūros. Savaitę ar dvi pabūdavo pas brolį Zarasų rajone prie Dusetų, prie Antalieptės marių. Ten praleistas laikas jam buvo mieliausias. „Jis visą laiką stengėsi būti fiziškai aktyvus: visada sportuodavo namuose, labai intensyviai vaikščiodavo. Kaip pats sakydavo, eidavo savo mažąjį ir didįjį ratus. Didysis - nuo Senojo turgaus Sausio 15 g. link, ten apsisukdavo, o tada - į Teatro aikštę, ir taip kelis kartus. O mažasis ratas būdavo nuo Turgaus iki Teatro aikštės“, - pasakojo ponia Olga.

A. Každailis labai mėgdavo keltis keltu Naujojoje perkėloje, o paskui eiti pajūriu iki Senosios perkėlos, daugiau kaip 7 kilometrus, ir iš jos grįžti namo.

Sidebar placeholder