Apie gėlėmis pražydusią svajonę: mokytojos Ivetos Anužienės kelias į Pilnatvės sodą

Meilė estetikai, gamtai ir kūrybai ją atvedė į floristikos pasaulį, kuriame susipina grožis, ramybė ir pilnatvės pojūtis. Kada, jei ne dabar? Apie savo kelią, drąsą keistis ir gėlių kuriamą emociją Iveta pasakoja šiame interviu.

Iveta, koks buvo jūsų kelias nuo anglų kalbos mokytojos iki floristės ir verslo kūrėjos?

Dvidešim ketverius metus trukusi mokytojos karjera visada reiškė judėjimą į priekį - mokinių motyvavimą siekti tikslų, padėti jiems mokytis, tobulėti ir augti. Padėdamas kitiems kartu augi ir pats. Mokykloje visada būdavau kviečiama padėti ten, kur klausimas sukdavosi apie grožį, estetiką ir puošybą gėlėmis. Net negalėčiau prisiminti kada buvo ta floristikos pradžia manyje...

Supratusi, kad vien „iš širdies ir pajautimo“ floristikos paslapčių neišmoksiu, prieš bemaž dešimtmetį pradėjau savaitgaliais mokytis floristikos paslapčių Kaune pas fantastiškąją Vidą Šaltienę - nuo paties teorinio ir praktinio pradžiamokslio iki glamelijos, Bydermejerio (Biedermeier) ir kitų floristikos aukštumų sukūrimo paslapčių.

Pasvajodavau apie savo floristikos studiją, ir... grįždavau į klasę vaikų mokyti anglų kalbos. Kol vieną dieną šeimoje kalbantis apie žmogaus gyvenimo svajones, natūraliai vienas kito paklausėme - kada, jei ne dabar?

Kaip gimė „Blumenpracht. Pilnatvės Sodas“?

Pavadinimo idėja „Blumenpracht. Pilnatvės Sodas“ nėra atsitiktinė. Vokiškas žodis Blumenpracht reiškia gėlių gausą, ryškų grožį ir estetinį turtingumą, o pasirinktas derinys su lietuvišku „Pilnatvės sodu“ - tai sąmoningas dviejų kalbinių ir kultūrinių pasaulių susiliejimas, buvęs įprastas mūsų mieste - Mėmelyje-Klaipėdoje bemaž nuo pat jo atsiradimo: universalus grožio suvokimas ir vietinė, emocinė pilnatvės, harmonijos, įkvėpimo idėja.

Tai ne tik pagarbos gimtojo miesto istorijai ženklas, bet ir noras perteikti ne tik estetinį, bet ir patyriminį tikslą - kad kiekvienas, užėjęs į galeriją, patirtų grožio, ramybės ir gyvos gamtos pilnatvę.

Pasvajodavau apie savo floristikos studiją, ir... grįždavau į klasę vaikų mokyti anglų kalbos. Kol vieną dieną šeimoje kalbantis apie žmogaus gyvenimo svajones, natūraliai vienas kito paklausėme - kada, jei ne dabar?

Mėgstu eksperimentuoti ir nebijau šiek tiek prisiimti rizikos, atsakomybės. Labai džiaugiuosi, kad šalia turiu žmogų, kuris mane palaiko, „prilaiko“ ir kartais net saugo nuo pernelyg tolimų „paskrajojimų“ svajonėse.

Esu aistringa golfo žaidėja, tik dabar dėl užimtumo galerijoje mažiau tam laiko galiu skirti, bet iki jos atsiradimo tikrai dažnai žaisdavau golfą.

Golfo bendruomenėje sakome, kad golfo laukas „nuima“ visas kaukes ir parodo tikrąjį žmogaus „Aš“: jei žmogus linkęs nesąžiningai gudrauti - golfo lauke iškart tai išryškės skaičiuojant asmeninių smūgių skaičių; jei žmogus turi ribotus asmeninės kantrybės resursus - lazdos „skraidys“ ore, ir, tikėtina, ilgai laukuose neužsibus. Jei žmogus aistringas - nebus ramaus žaidimo - pasivaikščiojimo „savo malonumui“, bet kiekvieną žaidimą stengsis paversti varžybomis. Jei žmogus linkęs išbandyt save ir pasvertai rizikuoti - visada rinksis vienu smūgiu „kirsti“ virš prūdo, nei dviem saugiai tą prūdą apeiti. Tie du paskutiniai pastebėjimai - apie mane pačią.

Rizika ir rutininis darbas siekiant tobulėjimo yra svarbūs norint gerai žaist golfą. O ar ne tas pat yra ir norint kažką pasiekt profesinėje veikloje?

Kuo čia patirtis kitokia nei tiesiog „nusipirkti puokštę“?

Man visada norėjosi artumo gamtai, žalumos (juk golfą žaidžiame gamtos apsupty!). Taip atsirado augalų sodinimas į natūralius samanų „vazonus“ - japoniškos tradicijos kokedamos. Augalų terariumai taip pat priartina mus prie miniatiūrinio augalų pasaulio ir leidžia jį turėti visai šalia.

Rizika ir rutininis darbas siekiant tobulėjimo yra svarbūs norint gerai žaist golfą. O ar ne tas pat yra ir norint kažką pasiekt profesinėje veikloje?

Organizuodama kūrybines dirbtuves siekiu padėti žmogui atrasti kitą „Aš“ savyje. Nekart kalbinant savo pirkėjus patiems ateiti susikurti advento vainikų, kurti Kalėdų ar Velykų stalo kompozicijų, išgirstu - aš nemeniška, neturiu kūrybinio geno… Žmogus lyg iškart save sumenkina. Tada pradedi kalbėti su juo, bandai juokaut - juk ne abi rankos kairios (jei žmogus dešiniarankis ir atvirkščiai), juk visi dešimt pirštų - ne nykščiai - normalūs, kaip ir mano. Ir labai smagu stebėti, kaip „negabiu“ save vadinęs žmogus palengva „išlaisvina“ kažkur giliai paslėptą kūrybiškumą ir ima kurti! Po poros valandų kūrybinių dirbtuvių galima smagiai pasijuokti iš prieš tai vyravusio skepsnio ir tų „dešimties nykščių“...

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Labiausiai džiaugiuosi, kai žmogus iš galerijos išeina ne tik kažką nusipirkęs, bet ir emocionaliai pakylėtas. Puokštė kažkada nuvys, o emocija išliks ilgam.

Kokias gėles labiausiai mėgsta klaipėdiečiai? Ar pastebite skirtumų pagal amžių ar gyvenimo būdą?

Žmonės, kurie užsuka į mano galeriją, paprastai gerai žino, ko nori, ir moka džiaugtis grožiu. Vieni renkasi pievų ir sodų gėles, kiti - rožes. Visada stengiuosi turėti ir egzotikos netradicinio pateikimo mėgėjams, nes turime mieste ir drąsių, eksperimentuoti norinčių ir nebijančių žmonių. Ir tai labai džiugina.

Įdomu stebėti, kad vyrai - nepriklausomai nuo amžiaus - dažniausiai stengiasi palepinti savo mylimąsias būtent jų mėgstamais žiedais: nuo rožių iki lubinų. Todėl savo gėlių šaldytuve visada siekiu turėti kuo įvairesnių augalų - nuo trapių lauko gėlių iki tvirtų, charakteringų egzotinių.

Gėlė - prabangos ar būtinybės prekė?

Nėra lengvo atsakymo. Be duonos ir vandens žmogus išgyventi gali tik keletą dienų. Be gėlių - kai kas galėtų ir visą gyvenimą nugyvent. Mane labai džiugina, kai užsukę pirkėjai pasako apsilankymo priežastį - „noriu šiandien papuošti savo namus keliais žiedais“. Supranti, kad tokiuose namuose yra vertinama estetika ir grožis, ir ji neprivalo žibėti auksu. Vadinasi, duona, rūpesčiai ir pasaulio baimės nenugalės harmonijos ir pilnatvės.

Kokios yra jūsų kuriamos kompozicijos?

Mano kuriamos kompozicijos - su lengvu pašėliojimu ir paslaptimi, bet man labai svarbi vokiška tvarkos ir elegancijos samprata. Prieš penketą metų pradėjau gilintis į Japonijos gėlių komponavimo stiliaus subtilybes, todėl kartais mano puokštėse galima atrasti minimalizmo, paremto ikebanos principais, užuominų.

Man džiugu, kad žmonės vis drąsiau atsiveria naujiems sprendimams.

Verslas Klaipėdoje: kokie didžiausi iššūkiai ir kasdieniai džiaugsmai?

Gėlių verslas nėra lengvas - nesvarbu, ar tai Klaipėda, ar bet kuris kitas miestas. Tai kasdienis darbas, reikalaujantis kruopštumo, atsakomybės ir nuolatinio atsidavimo. Reikia laiko, kad prisistatytum visuomenei, užsitarnautum pasitikėjimą ir, svarbiausia, išlaikytum savo klientą. Reikia išsiugdyti gebėjimą nujausti ar atspėti, kiek ir kokių gėlių kurią savaitės dieną turiu užsisakyti iš tiekėjų, nes gėlė - lepi ir trapi prekė.

Labai vertinu tą akimirką, kai tarp tavęs ir užėjusio žmogaus užsimezga tikras, nors ir labai subtilus ryšys. Dar labiau džiaugiuosi, kai tas žmogus sugrįžta. Tuomet jau ne tik kuri puokštes, bet ir lydi jį per floristikos pasaulį, patari, daliniesi patirtimi ir pastebėjimais.

Labai smagu stebėti, kaip „negabiu“ save vadinęs žmogus palengva „išlaisvina“ kažkur giliai paslėptą kūrybiškumą ir ima kurti.

Floristika man - tai ne vien pardavimas. Tai ir edukacija, ir nuolatinis dialogas, ir gebėjimas nustebinti. O naujovėms visada reikia laiko, kantrybės ir nuoseklaus darbo.

Klaipėda nėra didelis miestas - ir tai turi savų pliusų ir savų minusų. Čia viskas greičiau pastebima, greičiau įvertinama, bet kartu ir labiau jaučiama atsakomybė už kiekvieną darbą ir kiekvieną klientą.

Be gėlių, jūsų galerijoje galima rasti ir kitų meno kūrinių. Kaip gimė idėja derinti floristiką su menais ir amatais?

Man gėlių galerija niekada nebuvo vieta, kur perkamos tik gėlės. Ji man - erdvė, kurioje kuriama nuotaika, jaukumas ir patirtis. Juk namų jausmą kuria ne tik augalai, bet ir šviesa, formos, faktūros, smulkios detalės: žvakės, vazos, interjero akcentai, rankų darbo daiktai, meninės fotografijos.

Visada norėjau, kad „Blumenpracht. Pilnatvės Sodas“ būtų tarsi maža estetikos galerija, kurioje gėlės natūraliai gyvena greta kitų kūrybos formų. Todėl labai džiaugiuosi galėdama galerijos sienas puošti ir savo artimo žmogaus darbais - jo „pagautais“ vaizdais, kurie nugula ant drobės ar popieriaus ir tampa dar viena pasakojimo apie grožį, tylą ir buvimą dalimi.

Ant senos spintos guli mano pačios kažkada muzikos mokykloje virkdytas smuikelis, prie sienos stovi protėvių turėta koja minama „Singer“ siuvimo mašina, užsukusieji visada stabteli prie keletą dešimtmečių Kintų liuteronų bažnyčioje skambėjusios fisharmonijos - vaikams „pianinas“ su registrais dažnai atrodo kaip ne šios Žemės instrumentas, o ir nemažai suaugusiųjų tokį instrumentą mato pirmą kartą.

Man atrodo, kad gėlės, daiktai ir menas kalbasi tarpusavyje. Viskas čia tarnauja tam pačiam tikslui - sukurti aplinką, į kurią norisi ne tik užsukti, bet ir pabūti. Kartais žmonės ateina gėlių, o išeina įkvėpti. Kartais - ateina tiesiog pasisemti ramybės.

Mano svajonė, kad žmonės mano galeriją įsimintų ne tik kaip vietą, bet kaip patirtį: per jaukumo, nuoširdumo, ramybės ir džiaugsmo jausmą.