Gal dėl to, kad mėgstu nešioti kostiumą dienomis, kada jo visai nereikia ir be jo manęs niekas nesutiktų mieste. O gal dėl to, kad dažnai mano galvą puošia prašmatni skrybėlė.
Kartą per kelerius metus mėgstu atsinaujinti, todėl galvą nusiskutu plikai. Na, žinote, kaip sakoma, plaukai ataugs, todėl niekada nereikia bijoti eksperimentuoti.
Taip pat mėgstu užsiauginti barzdą ir didelius ūsus, kad atrodyčiau kaip herojus iš seno filmo ir mieste sutikti žmonės galvotų: šis vyras, matyt, kažkokia žvaigždė arba žinomas žmogus, ir mimika jo labai rimta.
Pamiršau pasakyti, gimiau 1870 m. spalio 18 d. Lietuvoje, Jurkšuose.
Tačiau ilgai čia neužsibuvau, baigęs gimnaziją išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas. Dažnai manęs paklausia, kaip švenčiu man svarbius įvykius, kaip amerikiečiai pasakytų, mano „guilty pleasure“ yra vakare atsisėsti balkone su brangaus viskio stikline ir lėtai mėgautis ja, prisimenant gerus įvykius.
Taip pat mėgstu stebėti miesto šurmulį, kaip žmonės prašmatniai išsipuošę eina į filmą ar kaip vakarieniauja su savo mylimaisiais.
Aš esu nevedęs, niekada net nesvarsčiau apie šeimą. Buvo laikai, kai norėjau tiesiog turėti mylimąją, tačiau šiais laikais moterys galvoja apie vaikus, o aš - ne. Man visada atrodė, kad aš vaiką tik sugadinčiau.
Todėl nutariau, kad geriau liksiu vienas. Vienatvė man prie širdies, labai daug laiko savo gyvenime praleidžiu vienas savo kambaryje.
Vien dėl to, kad žmones erzina tai, kad kalbu lėtai, jie nori mano sakinius užbaigti. Taip pat man neįdomu apie nesąmones blevyzgoti. Tai - ne mano stilius. Nemanau, kad tai yra blogas dalykas, tačiau dabar yra įprasta skleisti paskalas apie kitus, todėl aš nepritampu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą