Apie mokslininko biologo meiles - poliarinius kraštus ir plika akimi nematomą gyvūnijos pasaulį

Dzmitry, „National Geographic“ kruizas, į kurį pačiam pavyko patekti - pramoga ar tiriamoji ekspedicija?

„National Geographic“ drauge su turizmo kompanija „Lindblad Expeditions“ organizuoja keliones į pačius įdomiausius pasaulio kampelius - nuo Arkties iki Antarktidos.

Jie turi keletą komfortiškų laivų, bet jų verslas nėra vien kelionės.

Tai iš dalies ir mokslo mecenavimas. Mokslininkus jie kviečia bendradarbiauti, t. y. teikti paraiškas ir, jeigu kompanijai mokslininkų tyrimai pasirodys įdomūs, jeigu mokslininkas gebės dirbti laivo sąlygomis, jis gali tikėtis sėkmės.

Atrinktas mokslininkas tampa visateisiu kruizo svečiu, bet su misija. Jis laivu plaukiantiems turistams turi pristatyti savo tyrimą.

Kaip jūs sužinojote apie tokią galimybę?

Netyčia. Žinute apie tokią galimybę pasidalijo buvusi profesoriaus Sergejaus Olenino doktorantė, dirbanti Naujojoje Zelandijoje. Tai buvo pavasarį. Pamačiau, jog ten yra Arkties maršrutas, o dirbti į Arktį paprastai važiuojama šiltuoju metų laiku, nes kitu metu ten nebus ką veikti. Pamačiau Islandiją, Grenlandiją...

Tai buvo nauja galimybė. Visi, kas tyrinėja Arktį, dažniausiai stengiasi patekti į Svalbordą (Norvegija) ir ten rinkti medžiagą, nes tai lengviausias ir paprasčiausiais kelias, vadinamieji Europos vartai į Arktį, nors dėl didelio susidomėjimo ir ten jau esama įvairių apribojimų.

Dar yra Kanada ir Aliaska, bet ten labai brangu.

Yra Rusijos teritorija, tik ji mums turbūt dešimtmečiams bus uždaryta. O čia buvo šansas nemokamai keliauti po Arkties regioną, aplankyti daugybę vietovių, imti mėginius skirtingose salų vietose ir, svarbiausia, mano srities mokslininkai šioje teritorijoje praktiškai dar nėra dirbę.

Kokia jūsų tyrimų sritis? Gyvūnai? Baltosios meškos, banginiai ar...?

Ne. Aš kaip tik dirbu su labai mažais, mikroskopu tiriamais gyvūnais. Ne bakterijomis! O visaverčiais daugialąsčiais organizmais.

Apmaudu, jog žmonės labai daug žino apie didelius gyvūnus ir labai labai mažai apie mažuosius.  O jų tokia gausybė ir įvairovė. Ypač Arktyje.

Jie sėkmingai gyvena dirvožemyje, vandenyje, smėlyje, samanose, augmenijoje.Mano mėgstamiausia tyrimų grupė - verpetės (Rotifera - lot.), kuriomis domiuosi labai seniai.

Vadinasi, jums pavyko sudominti, gavot kvietimą ir išplaukėt?

Nebuvo viskas taip paprasta. Mano rūpestis buvo gauti daugybę leidimų iš Islandijos ir Grenlandijos gamtos išteklių apsaugos institucijų, kad legaliai galėčiau imti mėginius salų teritorijose.

Reikėjo viską detaliai aprašyti. Vežiausi didžiausią aplanką dokumentų. Toks gamtos saugotojų preciziškumas suprantamas, nes teritorija jautri ir atidžiai saugoma nuo žmogiškojo poveikio.

Turbūt kontroliuojančios žinybos lengviau išduoda leidimus, kai yra tikros, jog tyrimams nereikia nušauti žvėries?

Kaip čia pasakius... Dirvožemio paviršiaus pažeidimas, gruntas, augalija, kuri taip pat mano gyvūnų prieglobstis - irgi svarbu.

Mėginiui paimti man reikia išgręžti, regis, nedidelę skylutę, bet tokių vienoje vietoje padarau 10.

Aplenkdamas laiką, galiu pasakyti, kad viskas pavyko. Mėginius susirinkau visose 12-oje vietų. Mano tyrimų specifika tokia, jog mėginiams paimti laiko nereikia daug, sunkiausias darbas būna laboratorijoje, kur tenka praleisti mėnesius.

Kokie turistai keliauja „National Geographic“ laivu?

Kruizo, kuris trunka 19 dienų, kaina prasideda nuo 20 tūkst. JAV dolerių. Laivo keleiviai - daugiausia turtingi, pagyvenę amerikiečiai.

Jų buvo 70. Tai - išsilavinę ir labai smalsūs žmonės, į kelionę vykstantys ne dėl pliažų ar suvenyrų parduotuvių, bet tam, kad sužinotų naujų dalykų apie mus supantį pasaulį. Aš galiu tik spėti, kas jie buvo anksčiau.

Dalis jų, manau, buvo dėstytojai ar žmonės iš mokslo pasaulio. Kol laivas plaukdavo iš vieno uosto į kitą, laive vyko paskaitos. Be manęs, laive dar buvo profesorius iš Islandijos, vikingų istorijos žinovas.

Keista girdėti, nes kruizinių laivų industrija neriasi iš kailio siekdama pasiūlyti turistams kuo daugiau pramogų - žaidimo automatų, ledo arenas, baseinus ar dirbtinius kalnus, o čia - paskaita po paskaitos. Ir netrūksta klausytojų?

Patalpa pilna, visi klausosi. Aš irgi stebėjausi ir, žinoma, stebėjau gidų, dirbančių su keliautojais, darbą. Jie moka taip profesionaliai ir drauge populiariai, su lengvu humoru pristatyti globalias temas.

Mokiausi iš jų ir pats koregavau savo tyrimų pristatymo medžiagą, kad ji būtų suprantamesnė publikai. Mikrogyvūnų pasaulis žmonėms buvo įdomus, sulaukiau daug klausimų.

Ar iš šio kruizo gims koks nors „National Geographic“ produktas, apie kurį sužinos kanalo ir žurnalo gerbėjai?

Kameros ir fotografai turistus lydėjo visur. Aš buvau šiek tiek nepriklausomas - mat visur bėgau pirmas, nes turėdavau susirasti vietą, kur jau prasideda tundra, paimti mėginius ir spėti grįžti į laivą.

Tempas toks, kad miestelius, kuriuose laivas stovėjo, mačiau, bet kavos nė viename iš jų gerti neteko. O tai, kas buvo nufilmuota, žmonės jau pamatė kruizo pabaigoje - jiems buvo įteikta laikmena su ką tik sukurtu filmu.

Jame yra epizodas ir apie mane bei mano tyrimą. Ar ši medžiaga sklis plačiau, nežinau. Pagarba „National Geographic“, kad jie tokiu būdu remia mokslą. Ne taikomąjį, o fundamentalųjį, tą, kuris negeneruoja pajamų, o tik didina žmonijos žinojimą.

Poliarinė zona dabar - pasaulio mokslo dėmesio epicentre, bet čia mokslas pinigų neuždirba, tik leidžia. Nežinau, kam priklauso ši frazė, bet ji teisinga: fundamentalusis mokslas - tai civilizacijos proto dalis.

Ir tai, kad atsiranda fundamentaliojo mokslo rėmėjų, kurie rūpinasi tokio pobūdžio tyrimų mecenavimu, tai yra labai svarbu. Pati ekspedicijos dvasia įkvėpė žmones palaikyti mokslą.

Devyniolika dienų laive prabėgo, dabar laukia ilgas laboratorinis etapas. Ką tikitės aptikti savo medžiagoje?

Didieji gyvūnai pasaulyje gyvuoja pagal jau žinomus dėsnius. Apie mažųjų pasaulį vyravo kita teorija: everything is everywhere (viskas yra visur). Jie esą mažiukai, jie gali išplisti padedami vėjo, vandens, jie gali maišytis ir tam tarsi nėra jokių apribojimų.

Atsirandant daugiau žinojimo, ši teorija po truputį kinta. Į paplitimo tyrimus noriu įvesti geografinės platumos elementą ir pažiūrėti, kokį pokytį tai sąlygoja.

Kodėl verpetės?

Ši meilės istorija yra prasidėjusi daugiau nei prieš 10 metų. Apie šią gyvūnijos grupę galiu kalbėti valandų valandas, nes tai pritrenkianti gyvybės forma. Tik du faktai. Pirmas - verpečių gebėjimas išgyventi yra stulbinantis.

Nežinau jo analogų. Jas randa gyvas mėginiuose, parvežtuose iš amžinojo įšalo žemės. Mano kolegė, ukrainietė mokslininkė, dirbanti Čekijoje, grunte, kurio amžius 24 tūkstančiai metų, aptiko gyvų verpečių. Atitirpinus iš Sibiro parvežtą mėginį, jos atgijo, judėjo, dauginosi...

Ar galit įsivaizduoti, kokius unikalius išgyvenimo gebėjimus jos turi? Tai savybė, kuri galbūt kada nors leis išgyventi ir žmonijai, jeigu mes tik rasim šios paslapties raktą. Antras dalykas.

Visos verpetės yra patelės. Nėra patinų, bet jos dauginasi. Iš tų žinių, kurias mes iki tyrimų turėjome apie evoliuciją, tarsi taip būti negalėtų, bet tai - faktas ir mes jau žinome, kaip tai vyksta. Skamba kaip fantastika. Ir kaip jų nemylėti?

Kokio dydžio, formos ta „meilė“, kad lengviau galėtume ją įsivaizduoti...

Nuotraukose, kurias rasite internete, pamatysite, jog tai gyvūnas, panašus į mažą vikšrelį. Dydis - nuo 300 iki 500 mikrometrų, t. y. 0,5 milimetro. Jos mažulytės ir matomos tik per mikroskopą. Įprastai aš dirbu su binakuliariniu mikroskopu, kuris įprastai didina vaizdą.

Mėginyje susirandu šiuos gyvūnus ir tada jau drauge keliaujame prie kito mikroskopo, dar labiau didinančio vaizdą. Čia jau prasideda tikroji pažintis. Bet ir ši procedūra tik morfologinė, išorinių ypatybių apžiūra.

Mokslininkai jau atlieka molekulinius tyrimus, išskiria verpečių DNR. Net neabejoju, jog iš šių tyrimų, iš gilesnio šio gyvūno pažinimo rasis daug naujų žinių globaliam mokslui. Beveik galiu garantuoti.

Kita jūsų meilė ir aistra - poliariniai kraštai...

Ši būsena turėtų būti visiškai suprantama tiems, kas ledynuose, Arktyje, Antarktidoje yra pabuvęs nors kartą. Šie žmonės greičiausiai jau niekada nesijaus absoliučiai laimingi normaliomis gyvenimo sąlygomis. Norės ten grįžti.

Pabandykim apibrėžti, kas ten yra tokio ypatingo ir traukiančio?

Nėra kokio tai vieno elemento. Viskas labai skirtinga. Antarktidoje vienas grožis, Arktyje - viskas kitaip. Nėra gėlių? Ir gėlių yra. Ir žalumos yra. Žalia tundra su rožinėmis gėlytėmis. Atrodo nuostabiai.

Kai buvau Antarktidoje, galvojau, jog čia jau viskas - matau grožių grožį. Nukeliavau į Svalbordą, - vėl gražu. Tik kitaip. Grenlandija - dar kitoks Šiaurės grožis. Žalias su daugybe krioklių.

Jų yra visur. Kai laivas plaukė pakrante, nesinorėjo nieko daryti, net fotografuoti, tiesiog žiūrėti ir džiaugtis tuo, jog tai matai. Trūksta žodžių tos akimirkos jausmui aprašyti. Ir mačiau, jog taip pat jaučiasi ir kiti aplink mane buvę žmonės.

Kaip prasidėjo jūsų romanas su ledo ir šalčio pasauliu?

2018-2019-aisiais aš buvau Baltarusijos mokslinės ekspedicijos į Antarktidą dalyviu. Tai buvo laikas, kai atrodė, kad ši šalis dar turi perspektyvų civilizuotai gyventi. Į Antarktidą mes išvykom lapkritį, grįžom po keturių mėnesių.

Buvau laimingas, jog dirbom Baltarusijos įkurtoje mokslinių tyrimų stotyje. Didžiavausi, jog atstovaujame jaunai valstybei čia, šeštajame kontinente, jog čia kuriame mokslinę stotį, bet, deja, greitai viskas labai pakito...

Jeigu nenorite, galime nekalbėti apie politinę pusę...

Jos neįmanoma apeiti. Tyrimų stotis Antarktidoje ir valstybės vėliava virš jos - tai jau politika. Visos šalys, ypač mažosios valstybės, siekia savo vietos Antarktidoje.

Tai - ir mokslo prestižo, ir žinių klausimas. Arktis jau seniai padalinta ir ten dominuoja Kanada, JAV, Norvegija ir kitos šalys. Antarktida - kol kas neutrali teritorija ir ten savo vėliavą gali įsmeigti bet kas. Kiek man žinoma, ambicingas mokslinių tyrimų programas ten plėtoja būtent mažosios šalys.

Būsiu atviras. Man buvo sunku derinti politiką ir mokslą. Kai nusprendžiau, jog man tai nepriimtina, teko ieškoti galimybių išvykti iš Baltarusijos, kad galėčiau tęsti savo kaip mokslininko darbą.

Dar buvo vilčių, kai pasaulyje nuskambėjo Baltarusijos įvykiai, bet kai prasidėjo kruvina kontrrevoliucija, kuri vyksta iki šiol, jos sudužo. Su šeima nutarėm, jog turim išvykti.

Pasirinkome Klaipėdą. Mums padėjo KU Jūros tyrimų instituto profesorius Sergejus Oleninas ir Lenkijos mokslų akademijos Okeanologijos instituto direktorius Jan Marcin Weslawski.

Dabar dirbu ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Mokslo srityje nuotolinis darbas nėra kliūtis, komunikuojame anglų kalba. Beje, jau čia būdamas supratau, koks svarbus mokslui yra atvirumas ir tarptautiškumas.

Gera dirbti, kai jauti palaikymą, interesą tavo darbui: kolegos stengiasi suprasti tavo tyrimų specifiką, ieškoti sąsajų su savo tyrimais. Ir kai žinau, kas šiuo metu vyksta mano gimtinėje, kaip ten vis labiau varžoma bendravimo laisvė, o tai veikia ir mokslo sritį, baisu ir liūdna.

Ką pasakyti, jeigu vienas iš Mokslų akademijos vadovų yra buvęs kariškis iš KGB specialiojo būrio „Alfa“, buvęs jo vadovas. Apie ką dar kalbėti?

Jūs čia drauge su šeima?

Taip. Aš čia jau pusantrų metų, šeima - metus. Žmona taip pat dirba su mokslo projektais. Vaikai Klaipėdoje lanko mokyklą. Vyresnėlė rugsėjo 1-ąją iškeliavo į penktą klasę, mažoji - į pirmą.

Ar apsipratot? Ar ne per ramu jums čia?

Beveik pripratau. Atvykom iš du milijonus gyventojų turinčio miesto. Klaipėda, palyginti su Minsku, mažutė, ir jeigu kalbėti sąžiningai, to didelio miesto kartais šiek tiek pasiilgstu. Bet yra savi pliusai, savi minusai.

Yra pasaulyje maži miestai, yra dideli, žmonės gyvena ir ten, ir ten. Va, čia turim jūrą! Su žmona kalbam, jog anksčiau pinigus mokėdavom, kad per atostogas prie jūros nuvažiuotume, keliaudavom į Palangą, Klaipėdą ar Latvijos pajūrį, o dabar čia gyvenam. Ar tai blogai?

Kokie planai? Ne, ne planai, tikslinkim klausimą, kokios mokslininko svajonės?

Gal ne svajonė, gal idėja, kuri yra likusi nerealizuota. Anksčiau palaikėm labai gerus ryšius su Ukrainos mokslininkais, turėjau jų kvietimą važiuoti dirbti į jų tyrimų stotį Antarktidoje.

Ten dirbo labai ambicingi ir įdomūs mokslininkai, bet viskas susiklostė taip, kad bendradarbiavimas tapo neįmanomas. Ukraina ir Baltarusija tapo kone priešais.

Jau apsigyvenęs Lietuvoje, vėl buvau kviečiamas prisijungti, bet vėl nepavyko. Už tai dabar reikia dėkoti Dievui, nes prasidėjo karas, bet... Po pergalės aš ten turiu patekti!

Žmonės, su kuriais ten dirbsiu, dabar kovoja už savo tėvynę. Idėjų naujiems projektams yra daug. Norėčiau ir toliau dirbti su Arkties projektais, norėčiau padėti Lietuvai, kad ir jos vėliava atsirastų Antarktidoje.

Žinau, kad Latvija jau turi savo mokslinių tyrimų programą ten, gal pavyks pažadinti ambiciją ir Lietuvai? Tiltams nutiesti galimybių yra.