Apie nežinomybės toleravimą: kaip galiu sau padėti išbūti su nežinomybe?

Žmonės linkę norėti žinoti, ko tikėtis ateityje, tačiau dažnai tai neįmanoma - taigi, netikrumas tampa mūsų patirties dalimi. O mes kiekvienas skirtingais būdais bandome su ta patirtimi tvarkytis...

Praėjęs karantinas, karas kaimynystėje, vėliau prasidėję grasinimai sprogimais, netikrumas, baimė, nerimas kėlė sumaištį ir daugybę klausimų apie tai, kas vyksta, o svarbiausia - kada baigsis.

Šie klausimai kirbėjo ir kirba suaugusiųjų ir vaikų galvose, tačiau konkrečių, aiškių atsakymų, kokių nori mūsų protas čia ir dabar, nėra, galime tik bandyti prognozuoti, interpretuoti, ieškoti informacijos.

Šie klausimai ir stiprios neigiamos emocijos kyla iš nežinomybės dėl ateities, neaiškumo dėl įvykių, kurie yra neprognozuojami arba dar net neįvyko.

Tai natūralus žmogiškas reiškinys, ir dažnai tai gali būti sveika emocinė reakcija, padedanti žmogui reaguoti į naujas, nepažįstamas situacijas.

Tačiau, kai ši baimė tampa pernelyg intensyvi arba nuolatiniu reiškiniu, ji gali tapti neigiamu ir trukdančiu veiksniu žmogaus gyvenime.

Nerimo ir baimės intensyvumas priklauso nuo mūsų praeities patirties, ypač neigiamos, kai išmokome kažko bijoti, stebėdami ir patirdami artimos aplinkos reakcijas į mus pačius, žmones ir pasaulį.

Nežinomybės baimė gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, tokių kaip: ekonominės situacijos (pvz., baimė dėl finansinės padėties, darbo vietos praradimo arba kitų ekonominių sunkumų), sveikatos (dėl savo ar artimųjų sveikatos būklės), asmeninės ateities (dėl savo ateities, įskaitant santykius, šeimą, gyvenimo tikslus ir pan.), visuomeninės situacijos (pokyčiai visuomenėje, politiniai įvykiai ir kiti neaiškūs procesai, kurie gali kelti nerimą) bei baimė dėl neprognozuojamų įvykių (pvz., dažnai žmonės jaučiasi nekontroliuojantys situacijos, kurių realiai neįmanoma prognozuoti ar sukontroliuoti).

Tačiau mūsų visų protas nori žinoti, jam sunku toleruoti nežinomybę, o ypač - ilgą laiką trunkantį neapibrėžtumą. Tuomet protas ima kurti scenarijus, dažnu atveju tai būna neigiami arba netgi katastrofiniai scenarijai.

Kad sumažintume nerimą ir baimę dėl ateities, naudinga išmokti būti daugiau dabartyje.

Sudėtinga yra tai, kad mūsų smegenims gali kilti sunkumų atskiriant tikrąją ir įsivaizduojamą grėsmę. Jei atkakliai įsivaizduojame blogiausią įmanomą rezultatą, mes sakome savo smegenims, kad egzistuoja reali grėsmė - net jei ją tik įsivaizduojame - sukeliame sau vienokio ar kitokio stiprumo nerimą.

Galime pradėti vengti nežinomybės diskomforto, nenorėdami priimti sprendimų arba ieškoti būdų, kaip atitraukti dėmesį nuo nerimo. Tokiu atveju gali atsirasti priklausomybės - alkoholio vartojimas ar kitas svaiginimosi būdas, t. y. pastangos nebūti realybėje, kurioje sunku išbūti.

Taip pat galime jausti nuolatinį nuovargį, įtampą, gali atsirasti miego problemos, depresija ir kt., nes didžiąją savo psichinės energijos dalį skiriame įsivaizdavimui, mąstymui ir nerimavimui dėl ateities.

Kitu atveju galime agresyviai eiti į diskomfortą, bandydami viską padaryti patys, nuolat tikrindami sprendimus arba būtinai stengiamės rasti visus atsakymus dar prieš priimdami sprendimą. Tiek nežinomybės diskomforto neigimas, tiek agresyvus ėjimas į jį stengiantis viską aplink sukontroliuoti atitraukia nuo dabarties. Bet kuriuo atveju galutinis rezultatas dažnai yra paralyžius, neleidžiantis judėti į priekį.

Kaip galime sau padėti, kad ateitis mūsų nevaldytų?

Nors nežinomybės baimė yra įprasta ir natūrali emocinė reakcija, tačiau svarbu mokėti ją tinkamai valdyti, ypač, kai ji labai stipri.

Kad sumažintume nerimą ir baimę dėl ateities, naudinga išmokti būti daugiau dabartyje. Vienas iš tokių būdų - dėmesingumo praktikavimas, kurio metu nemąstoma apie praeitį, ji neanalizuojama bei nesijaudinama dėl ateities ir ji neplanuojama. Jūs tiesiog esate ir priimate viską, kas vyksta šiuo metu.

Tai galimybė „pamatyti“ savo mintis, jausmus ir kūno pojūčius tarsi iš šalies, neįsitraukiant į skausmingą kentėjimą dėl ateities ir tokiu būdu palikti resursų išmintingesniems sprendimams.

Svarbu pažymėti, kad dabarties priėmimas nėra tai, kad kam nors turite patikti ar viskam pritarti. Priimti reiškia pripažinti tai, kas šiuo metu vyksta. Pavyzdžiui, jūsų artimas kolega buvo paaukštintas pareigose ir, jūsų manymu, jis to nusipelnė, bet vis tiek gali kilti pavydas, kurį jūs galite bandyti slopinti, neigti. Tokiu atveju, užuot bandę neigti šią emociją ar kritikuoti save už tai, kad pavydite artimam kolegai, jūs galite suteikti sau erdvės ir leidimą tiesiog jausti pavydą, įprastą žmogišką emociją.

Nors sąmoningumo samprata gali atrodyti paprasta, ją praktikuoti yra daug sunkiau, nes mūsų protui tai nėra įprasta. Šiuolaikinis mūsų gyvenimo tempas yra spartus, esame įpratę būti užsiėmę, atlikti kelias užduotis vienu metu, galvoti, ką daryti toliau, esame nuolat stimuliuojami išmaniųjų telefonų. Sąmoningumas tam prieštarauja, nes priverčia mus sulėtinti tempą ir sutelkti dėmesį tik į vieną dalyką.

Jūs neturite visą laiką specialiai stengtis būti dėmesingi, tai galima daryti atsižvelgiant į savo kasdienybę. Pavyzdžiui, galite praktikuoti dėmesingumą atlikdami įprastą veiklą, pavyzdžiui, plaudami indus. Užuot galvoję apie tai, kaip nekenčiate namų ruošos darbų, galite atkreipti dėmesį į tai, kaip šiltas vanduo liečiasi ant jūsų odos, ar įsiklausyti į švelniai suskambančių indų garsus. Taip pat galite praktikuoti dėmesingumą vaikščiodami, atkreipdami dėmesį į jus supančius kraštovaizdžius, šurmuliuojančių miesto gatvių garsus ar ritmingą žingsniavimą. Galite bet kada panaudoti sąmoningumą, kad sutelktumėte savo mintis ir gyventumėte dabartine akimirka.

Kitas būdas, kaip galite mokytis toleruoti nežinomybę, - pasitelkti vaizduotę ir atlikti savirefleksiją.

Pirmiausia, prisiminkite kokį nors artėjantį įvykį, kuris jums kelia nerimą. Pabandykite vaizduotėje jį labai aiškiai pamatyti. Tada atsakykite į klausimus: „Ką jūs galvojate apie šį įvykį? Dėl ko nerimaujate? Kokį blogiausią scenarijų įsivaizduojate?“

Tuomet skirkite kelias minutes ir įsivaizduokite patį geriausią scenarijų, koks tik gali nutikti. Pabandykite tai įsivaizduoti kuo detaliau. Atsakykite į klausimus: „Kaip atrodytų sėkmingas rezultatas? Kaip elgiatės? Ką darote kitaip? Ką galvojate apie save tą akimirką?“

Paskutinis žingsnis - kuo detaliau įsivaizduokite realiausią scenarijų, kuris labiausiai atitiktų realybę. Atsakykite į klausimus: „Kaip susidorojate su iššūkiais? Kokias savo stipriąsias puses, įgūdžius ir išteklius panaudojate?“ Įsivaizduodami kitokį rezultatą nei jūsų protas iš karto pasiūlo (dažnai tai būna katastrofinis), galime ne tik sumažinti nerimą, bet ir padėti jaustis labiau pasitikinčiais savo gebėjimu susidoroti su viskuo, kas pasitaiko mūsų kelyje.

Naudinga suprasti ir įsisąmoninti, kad nežinomybė yra gyvenimo dalis. Ji visada buvo ir bus, todėl turime ugdyti savo gebėjimą geriau toleruoti nežinomybę, pasidomėti ir pasirinkti kiekvienam individualiai tinkančius būdus ir metodus bei juos nuolat praktikuoti.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder