Jo dingimas sukrėtė ne tik JAV, bet ir visą mokslininkų bendruomenę. Iki šiol mažai kas tiki, kad jaunas tyrinėtojas galėjo tiesiog nuskęsti.
Niujorko gubernatoriaus sūnus
Rokfelerių pavardė, žinoma visame pasaulyje, jau seniai tapo turtų ir galios simboliu. Įtakingos Amerikos milijardierių dinastijos įkūrėjas Džonas Rokfeleris, įkūręs naftos bendrovę „Standard Oil", buvo pirmasis milijonierius Amerikos istorijoje, o jo gausūs palikuonys daugybę dešimtmečių tęsė garsiojo protėvio darbus ir gausino šeimos turtus.
Naftos magnato proanūkis Maiklas Rokfeleris gimė 1938 m. Niujorko valstijos gubernatoriaus Nelsono Rokfelerio šeimoje.
Tėvas tikėjosi, kad sūnus žengs jo pėdomis ir, įgijęs išsilavinimą, padės valdyti imperiją. Bet Maiklo netraukė naftos verslas, jis buvo abejingas ir politikai.
Nuo vaikystės Maiklas domėjosi istorija ir antropologija, juolab tam turėjo visas galimybes - tėvas nešykštėjo pinigų brangiausioms knygoms, noriai pirkdavo įvairiausius artefaktus.
Be to, Rokfelerių šeima finansiškai rėmė Antropologijos institutą, skirdavo dideles sumas mokslo tyrimams, tad berniukas nuo vaikystės buvo savas akademiniuose sluoksniuose. Jis tvirtai nutarė tapti mokslininku ir savo sprendimo nepakeitė net brandesniame amžiuje.
Su pagyrimu baigęs Harvardo universitetą, istorikas ir etnografas Maiklas atsisakė dalyvauti šeimos versle. Jis nutarė gyvenimą skirti civilizacijos nepaliestų genčių gyvenimui tyrinėti.
Tėvas sūnui netrukdė ir net jį palaikė, mokėjo už jo brangiai kainuojančias ekspedicijas, Niujorke įkūrė Primityviojo meno muziejų.
Kelionė į žmogėdrų šalį
Palaikomas tėvo, Maiklas gavo galimybę daug keliauti, lankėsi Japonijos salose, dalyvavo ekspedicijose Amazonės upe, net dalyvavo kaip operatorius kuriant dokumentinį filmą apie laukines gentis.
Po kelerių metų Maiklas susidomėjo necivilizuotų Naujosios Gvinėjos genčių gyvenimu. Jo dėmesį patraukė paslaptinga ir mažai ištyrinėta asmatų gentis, gyvenusi sunkiai pasiekiamose vietose, tarp džiunglėse besidriekiančių pelkių, kuriose knibždėte knibždėjo krokodilų ir nuodingų gyvačių.
Jie praktiškai nematydavo baltųjų žmonių ir gyveno visiškai izoliuoti, manydami, kad pasaulis už jų teritorijos ribų yra pilnas pavojų ir piktųjų dvasių. Be to, gentis pelniusi prastą kanibalų ir galvų medžiotojų reputaciją.
Istorikų liudijimais, tais laikais asmatai išties laikydavosi kraupaus ritualo: kai jaunuolis suvyriškėdavo ir imdavo domėtis moterimis, gentainiams turėdavo atnešti nukauto priešo galvą. Visa gentis dalyvaudavo šventiniuose ritualuose, kurių dalis buvo ir kanibalizmas.
Daug kas bandė atkalbėti Maiklą nuo kelionės į šias pavojingas vietas. Anksčiau M.Rokfeleris lankėsi pas papuasų šamaną, kuris Maiklui pasakė, jog mato ant jo veido mirties kaukę.
Šamanas įspėjo mokslininką, kad jam nereikėtų vykti pas asmatus. Šioje gentyje paplitęs įsitikinimas, kad žmogaus siela pereina į tą, kas jį nužudo ir suvalgo. Todėl kanibalizmas ten - gyvenimo norma.
Bet Maiklas šamano nepaklausė ir 1961 m. lapkričio 18-ąją išvyko į ekspediciją į Naujosios Gvinėjos salos pietvakarinę pakrantę. Vaikinas pasikvietė į ekspediciją olandą antropologą Renė Vasingą (Renee Wassing), nusipirko laivelį, prikrovė jį įvairių dovanų aborigenams, pasisamdė du vietos palydovus ir išplaukė į Betsi upės žemupį.
Kelionė tęsėsi keletą dienų. Maiklui ir Renė pavyko apsilankyti trylikoje vietos gyventojų kaimų. Jie savo „dovanas", plieninius kabliukus ir kirvius, mainydavo į papuasų buities rakandus ir meno dirbinius, ietis, skydus ir ornamentais išmargintas žmonių kaukoles, fotografavosi su aborigenais ir dalyvaudavo jų ritualiniuose šokiuose. Maiklas džiaugėsi, kad kolekcijoje daugėja naujų egzotiškų eksponatų.
Mįslingas dingimas
Bet po kelių dienų jų perkrautas laivas patyrė avariją. Pakilęs stiprus vėjas iš pradžių užliejo variklį ir šis užgeso, paskui vanduo užpylė laivą ir šis pradėjo byrėti. M.Rokfeleris išsiuntė palydovus kviesti pagalbos: šie pririšo prie savęs tuščius benzino kanistrus ir nuplaukė į krantą. Bet Maiklas ir Renė veltui laukė pagalbos.
Laivas netrukus visai sulūžo. Vėjui dar sustiprėjus Maiklas nusprendė plaukti į krantą, o Renė atsisakė ir įsikabinęs vieną nuolaužą liko plūduriuoti. Po keleto valandų R.Vasingą aptiko Olandijos karinių jūrų pajėgų lėktuvas.
Lakūnai artimiausiam uostui pranešė laivo sudužimo vietos koordinates ir netrukus škuna „Tasman" išgelbėjo Renė, buvusį beveik be sąmonės. Du jų gidai taip pat buvo rasti: jie sėkmingai pasiekė krantą, bet pasiklydo džiunglėse. Maiklo Rokfelerio nuo tada niekas nebematė.
Ar M.Rokfelerį galėjo suvalgyti kanibalai?
Maiklo tėvas, vos sužinojęs apie jo dingimą, atskrido į N. Gvinėją, organizavo plataus masto paieškas, į kurias įsijungė gelbėtojai, narai, policija, karo aviacija ir žurnalistai, dalyvavo ir tūkstančiai vietos gyventojų.
Daugybė paieškos grupių keletą savaičių šukavo apylinkes, tikėdamiesi rasti bent kokį M.Rokfelerio pėdsaką, bet jų pastangos buvo tuščios. Buvo aktyviai ieškoma ilgiau kaip mėnesį, paieškos ir vėliau nenutrūko, nes šeimos finansinės galimybės buvo praktiškai neribotos, bet jokių pėdsakų taip ir nepavyko aptikti. Ir tik po trejų metų Maiklas Rokfeleris buvo oficialiai pripažintas žuvusiu neišaiškintomis aplinkybėmis.
„Geležinės akys"
Jau keletą dešimtmečių viso pasaulio tyrinėtojai bando atskleisti M.Rokfelerio dingimo paslaptį. Neaišku - ar jis nuskendo upėje, ar jį suėdė krokodilai, ar įvyko tai, ko nesinorėtų net susapnuoti.
Daug kas manė, kad jis galėjo sėkmingai pasiekti krantą, kaip ir palydovai, kurie išvengė krokodilų nasrų. R.Vasingo, ilgai plūduriavusio vandenyje, plėšrūnai taip pat neužpuolė, jis liko gyvas.
M.Rokfeleris buvo puikus plaukikas ir šiaip nuskęsti tiesiog negalėjo. Populiariausia milijonų paveldėtojo žūties versija - kad jį suvalgė aborigenai. Pasiekęs krantą, jis pateko į laukinės genties rankas.
2010 m. „National Geographic" reporteris Karlas Hofmanas išvyko į N.Gvinėją, ketindamas nustatyti tikrąją Maiklo žūties priežastį. Savo knygoje žurnalistas šokiravo skaitytojus, tvirtindamas, kad mokslininkas pasiekė krantą, bet jį nužudė asmatai.
Jis rėmėsi dviejų olandų misionierių, daug metų gyvenusių saloje tarp asmatų ir mokėjusių jų kalbą, žodžiais.
Jie papasakojo girdėję, kaip gentis aptarinėjo Maiklo nužudymą. Per daugybę metų ši versija ne kartą iškildavo liudytojų ir tyrinėtojų parodymuose. Misionierius B.Hekmanas teigė, kad vietos gyventojai jam taip pat pasakojo apie nužudytą jaunuolį, kurį viena gentis suvalgė.
Jo kaukolė esanti ypatingame ritualų name, o tai rodo, kad jaunuoliui buvo suteikta garbė būti suvalgytam. Įdomiausia, kad ta kaukolė yra su „geležinėmis akimis". Kunigas teigė, kad taip aborigenai vadino M.Rokfelerio akinius metaliniais rėmeliais, kurių šis niekada nenusiimdavo. Bet rasti kaukolės su „geležinėmis akimis" taip ir nepavyko.
O jeigu jis gyvas?
7-ojo deš. pabaigoje į Niujorko žurnalisto Milto Maklino (Milt Machlin), kuris praėjus 7 metams po M.Rokfelerio dingimo išvyko jo ieškoti, kameros objektyvą pateko asmatų gentis. Keletas vyrų grupių įnirtingai irklavo kanojas upės kilpoje netoli Ocdžanepo kaimo.
Tarp tamsiaodžių čiabuvių į kadrą pateko ir barzdotas baltasis vyras. Jis buvo nuogas, o jo veidas išpaišytas karo spalvomis.
M.Maklino nufilmuotus kadrus archyve aptiko dokumentininkas Freizeris Hestonas (Fraser Heston). Jis kūrė scenarijų pagal M.Maklino knygą ir rado apie 15 nufilmuotų juostų ir garso įrašų.
Kadangi filmuota buvo iš didelio atstumo, nei patvirtinti, nei paneigti, kad tai yra Maiklas, kuris savo noru liko gyventi asmatų gentyje, nebuvo įmanoma.
Nuo tada Maiklo Rokfelerio dingimo paslaptis neduoda ramybės daugybei smalsuolių, apaugdama vis naujomis versijomis ir prielaidomis. Nelsonas Rokfeleris po sūnaus mirties atsigavo negreitai, nors tai, beje, nesutrukdė jo politinei karjerai - jis tapo JAV viceprezidentu.
Jo lėšomis prie „Metropolitan" muziejaus buvo pristatytas priestatas, kuriame dabar saugoma Primityviojo meno muziejaus ekspozicija. O Maiklo Rokfelerio dingimas taip ir liko viena iš neįmintų XX a. mįslių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą