Sergejus PLOTNIKOVAS, skulptorius
Mes vasarą išvažiuojame į sodybą mėnesiui ar pusantro. Ten dažnai jaukioje vietoje, kur nors po obeliuku, statome palapinę ir miegame joje. Mums patinka būti ore. Naktį ateina ežiukai, pašnibžda šalia.
Ypač tai įdomu vaikui. Mieste vasarą nematyti žvaigždžių, o kaime dangus labai švarus. Prieš miegą studijuojame žvaigždynus. Kai lietus lyja, daužosi į palapinę, mes vis tiek gerai jaučiamės, nemiegame, pasikalbame.
Jaunystėje į žygius su palapinėmis eidavome su klase, su draugais. Pirmas kartas buvo, kai nuvažiavome į žvejybą prie Minijos. Žuvų daug nepagavome, pradėjo lyti, visi peršlapome. Ryte sulaukę pirmo autobuso lėkėme namo.
Norėčiau dar išsiruošti į kokį nors žygį su palapinėmis, pasėdėti prie laužo su gitara. Galbūt galėčiau atnaujinti ryšius su savo kolegomis. Jie tokius žygius daro.
Olga ŽALIENĖ, Lietuvos jūrų muziejaus direktorė
Paskutinį kartą miegojau palapinėje gal prieš kokius 20 metų. Dabar man tai nebūtų iššūkis, kažkas neįmanomo ar atgrasaus. Esu tai dariusi labai daug kartų ir paauglystėje, ir būdama studente.Kai pirmą kartą lindau į palapinę, man buvo gal 10 metų.
Iškylavome su tėvais ir jų draugais netoli Drevernos. Prisiminimai iš palapinių ir laužų laikotarpio patys smagiausi.
Dabar kelionių metu dažniausiai miegu viešbučiuose. Jų žvaigždutės man didelės reikšmės neturi, svarbiausia, kad būtų švaru, tvarkinga. Kempingo dar nesu išbandžiusi.
Dabar savaitę gyventi palapinėje gal jau nesutikčiau, nes norisi nusiprausti... Žinoma, jeigu vanduo šiltas, tai gali padaryti ir upėje ar ežere. Jeigu oras bjaurus: lyja, šalta, mažas malonumas, dvejočiau, ar vykti į tokį žygį kad ir porai dienų, bet jeigu oras puikus, gal ir neatsisakyčiau.
Jonas BARANAUSKAS, Klaipėdos dramos teatro aktorius
Palapinė man asocijuojasi su buvimu gamtoje. Sakyčiau, daugiau būnu joje nei miegu palapinėje. Palapinių laikotarpis būna vaikystėje, paskui jų nebereikia, miegame kokiuose nors hamakuose, mašinose ar tiesiog po giedru dangumi. Jeigu lyja, tada pasistatai palapinę.
Anksčiau mes su šeima leisdavome laiką gamtoje su palapinėmis. Vaikui, paaugliui tai atsibosdavo, norėdavosi kokio nors komforto. Tačiau aš tik atsikraustęs į Klaipėdą per pastaruosius kelerius metus atradau tokį dalyką kaip gamta. Buvimas su palapinėmis joje vaikystėje buvo žaidimas, o dabar - malonumas.
Antroje ar trečioje klasėje nuvažiavome į kaimą pas klasės draugą švęsti jo gimtadienio. Buvo nuspręsta, kad visi vaikai nakvos palapinėje. Draugo vyresnieji broliai gąsdino, kad miške vaidenasi. Naktį pasigirdo baisūs garsai, kažkas pradėjo lakstyti aplink mūsų palapinę.
Ėmėme galvoti, kad iš miško ateina dvasios. Gulėjome išsigandę ir visą naktį nemiegojome. O buvo tik kačių morčius.
Pernai įsidėjau į mašiną dviratį ir išvažiavau iki Talino. Sustoji prie kokio karjero ar jūros, susikuri lauželį, pasėdi ant kėdutės, o paskui eini į mašiną susisukęs miegoti. Vienas bičiulis miške yra sukalęs guolį. Į jį įlendi kaip į urvą ir išmiegi.
Rasa BLUŠKĖ, muitinės pareigūnė
Vabzdžių nemėgstu, bet labai patinka miegoti palapinėje, sėdėti prie laužo, vakaroti. Mano ir vyro požiūris šiuo klausimu sutampa. Sūnui tai gal ne visada tikdavo. Dabar jis jau baigęs mokslus, mano, kad gal ir visai nieko miegoti palapinėje.
Mes su vyru esame gamtos ir kelionių žmonės. Jeigu tik turime progą ir keliaujame į gamtą, būtinai pasiimame ir palapinę. Labai mėgstame Platelių ežerą. Šiemet sezono dar neatidarėme, šaltoka.
Su palapinėmis keliaujame tik po Lietuvą. Šalis, po kurią norėtųsi keliauti su palapinėmis - Norvegija. Ten dieviškai graži gamta ir daug neaplankytų vietų.
Šiemet ruošiamės vykti į Kelmės kraštą. Esame nusipirkę geresnę palapinę ir tebeturime šiek tiek prastesnę, kurią iš bėdos galėtume paskolinti draugams. Jos keturvietės, bet dviem žmonėms yra pats tas.
Prisimenu, vaikystėje buvo statomi žaginiai: dvi suremtos tvorelės šienui džiovinti. Mes, vaikai, užsidengdavome atvirus šonus ir pasidarydavome palapines. Mano pirmoji palapinė buvo iš šieno.
Žydrūnas NAUJOKAS, radijo stoties „Laluna“ žurnalistas
Reikia keisti stereotipus. Daugelis įsivaizduoja palapines tokias kaip sovietmečiu, žemas, perlyjamas ir kt. Dabartinės yra aukštos, gali net stačias vaikščioti ir jaustis kaip kambaryje, su prieangiais. Komfortiškai sėdi lyjant lietui ir jautiesi kaip namo terasoje.
Man gyvenimas palapinėje asocijuojasi su atostogomis prie jūros. Mes visą laiką iš Kauno rajono važiuodavome su tėvais atostogauti į Šventąją. Geriausi mano prisiminimai iš vasaros atostogų vaikystėje yra būtent iš jos kempingo.
Esu mėgėjas leisti laiką palapinėse, kaip ir mano vaikai, o su žmona sunkiau susitarti. Šiemet nusipirkau naują palapinę, dar patogesnę. Dar neišbandėme.
Tai vienas geriausių būdų pailsėti, nes tuo metu esi arčiausiai gamtos, gyveni jos ritmu: keliesi maždaug kartu su saule, nes prižadina paukščių čiulbėjimas. Žinoma, komforto mažiau nei viešbučio lovoje, bet potyrių daugiau.
Žmonėms patarčiau nusipirkti arba pasiskolinti kokybišką palapinę ir įsitikinti, kad joje galima tikrai ne prasčiau miegoti nei sodo namelyje. O jei dar nusipirktų reklamuojamą čiužinį, tikrai išsimiegotų kaip 5 žvaigždučių viešbutyje.
Be abejo, palapinėse poilsis pigesnis. Be to, atostogų metu užsimanius greitai išvykti prie kokio nors populiaresnio vandens telkinio, pavyzdžiui, į Platelius, prieš kelias dienas surasti vietą beveik neįmanoma.
Pernai perskambinau visus poilsio namus ir niekur negavau vietos apsistoti. O pasiėmęs palapinę tikrai rasi kur ją pasistatyti.
Birutė SKAISGIRIENĖ, Klaipėdos miesto Imanuelio Kanto bibliotekos Meno skyriaus vedėja
Ko gero, su metais žmogus pripranta prie komforto. Jau nenorėčiau miegoti palapinėje: kieta, šalta, uodai ir visa kita. Nesvajoju apie tokį poilsį, jam reikia turėti sveikatos. Man geriau viešbutis arba važiuoju namo. Kempingo nesu išbandžiusi, bet vis tiek turbūt būtų geriau nei palapinė.
Dukra į visokius festivalius keliaudavo su palapine. Mes ir dabar tebeturime antresolėje pankišką palapinę. Dabar Eglutei jau 33 metai ir ji sako, kad nebenorėtų kelionės su palapinėmis. Šitoms iškiloms yra savas laikas, tai, ko gero, jaunystės privalumas, arba jos yra gyvenimo būdas.
Žinoma, jaunystėje buvo visokių žygių ir iškylų. Bet paskui ateina laikas, kai nebenori tokių dalykų. Pirmą kartą miegojau palapinėje po 10-os klasės, kai važiavome į Platelius su klase. Tada dvi naktis praleidome palapinėje.
Prisimenu uodus ir nemigo naktis. Bet jaunystėj visa tai labai gerai: ir prausimasis ežere, ir lietus, ir maistas prie laužo.
Dabar tikrai nebūtų taip gerai. Bet čia ne palapinė esmė, o žmogus, kuris per laiką pasikeičia, todėl norisi savo lovos, namų, patogumų, dušo. Per laiką mes išpaikstame.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą