Ar gimusieji vasario 29 dieną jaučiasi nuskriausti?

Jie gimtadienį gali švęsti tik kas ketvirtus metus, kai vasaris turi 29 dienas. Teiravomės jų pačių, ar jaučiasi nuskriausti, esą ypatingi, keisti, kaip kompensuoja tris gimtadienius, kurių tiesiog nebūna.

Ramunė KUMPIENĖ, krepšinio trenerė, trijų sūnų mama, trijų anūkų močiutė

Kai mano trenerė paklausdavo, kada mano gimtadienis, atsakydavau - esu gimusi paskutinę žiemos dieną.

Šiemet mane apėmė labai keistas jausmas. Paskambino mano krikšto mama ir sako: „Ramune, vėl bus tavo gimtadienis.“ Sakau, žinote, tas laikas taip greitai bėga, kad atrodo, jog mano gimtadienis jau būna kasmet.

Tais metais, kai būna mano diena, tikrai nesvarstau, kada švęsti - ar kovo 1, ar vasario 28 d. Ją bandau skirti sau. Žinoma, sulaukiu labai daug sveikinimų ir iš artimųjų, ir iš vyro, ir iš vaikų, ir iš draugų. Labai džiaugiuosi tuo, kad taip yra.

Patys artimiausi vis tiek mane sveikina kiekvienais metais. Ir per tiek metų jie jau žino, kad mane reikia sveikinti vasarį, nes aš tą mėnesį esu gimusi, ne kovą. Vasario 28-ųjų daugiau per gyvenimą nei 29 dienų.

O jau kai būna ta tikroji diena, tai sveikina ypatingiau, išskirtiniau, būna daugiau džiaugsmo. Kai buvau maža, tėtis amžinatilsį laikėsi tokios tradicijos: vasario 28 d. padovanodavo dovaną, o kovo 1 d. atnešdavo man gėlių.

Tarybiniais laikais buvo galima pakeisti gimimo datas. Aš gimiau po pietų 17 val. Mama pasakojo, kad tais metais buvo labai daug sniego. Tėvai buvo gavę pasiūlymą užrašyti, kad gimiau kovo 1 d., bet jie nesutiko. Džiaugiuosi, kad tikroji data parašyta, nes niekas dėl to nebūtų pasikeitę.

Šeimoje buvome keturi. Mes visos trys moterys esame gimusios išskirtinėmis dienomis: sesė - lapkričio 1 d., Visų šventųjų dieną, mama - sausio 1 d. Nuo mažens sesę sveikindavo visa giminė, nes visi rinkdavosi aplankyti artimųjų kapų. Kitiems žmonėms atrodo, kad man liūdna, nes neturiu gimtadienio kiekvienais metais.

Man neatrodė, kad turiu viena šeimoje liūdėti, nes sesers gimtadienis irgi nebūdavo linksmas, reikėdavo eiti į kapines.

Užuojautų daug sulaukdavau ir vaikystėje, ir dabar. O aš jiems sakau: „Nieko tokio, aš visada jauna.“ Kad ir ypatinga mano gimimo data, bet vis tiek vienodai senstame visi.

Žinau vieną trenerę Marijampolėje, kuri irgi yra gimusi vasario 29 d., tik vyresnė.

Kai aš augau, mūsų laiptinėje mes buvome trys žmonės, gimę vasario 29 d.: vyresnė kaimynė ir dar keturiais metais jaunesnis berniukas. Aš ir dabar tą kaimynę kartkartėmis susitinku, mes bendraujame su jos dukra.

Manau, ryšys tarp žmonių, gimusių tą dieną, yra kažkoks ypatingas. Jaučiamės kaip broliai ir seserys - mes tokie. Nesu sutikusi žmonių, kurie liūdėtų, kad gimė tokią dieną. Yra taip, kaip yra, žmogus negali pasirinkti nei savo gimimo, nei mirimo datos.

Šiemet visiems švęsti mano gimtadienį nelabai išeina, nes vyriausias sūnus su žmona, jie yra profesionalūs krepšininkai, ir anūku sezono metu yra Vengrijoje. O vidurinysis sūnus su savo dukrytėmis ir jaunėlis Klaipėdoje, aišku, susitiksime.

Džiaugiuosi savo šeima, viskas man gerai. Visas mano gyvenimas - krepšinis, labai daug jam atidaviau. Ir pati buvau krepšininkė. Baigusi mokslus pradėjau dirbti trenere ir daug metų dirbau su rinktinėmis.

Su Klaipėdos moterų komanda išdirbau beveik 20 metų. Užauginta daug kartų, daug gerų krepšininkių.

Edmundas Antanas GANUSAUSKAS, obojininkas

Kai buvau jaunas, tai ir savaitę švęsdavau. Vis tiek nėra tos dienos, tai ką darysi, ieškai jos. Bet aš viso to nesureikšmindavau, tik kartais pasigirdavau, kad man 20 metų.

Juk tai kalendoriaus lapukas ir daugiau nieko. Kas paskambindavo, kas ateidavo - ir šventė, juk nebūtina švęsti tą jau tikrąją dieną.

Sutarėm, šiemet yra ta diena, tai bus ir gimtadienis. Svečiai sukviesti ir restoranas užsakytas, bet viskas baigta, susirgau, taip sugriuvau... Vakar buvo aukšta temperatūra. Gali būti balius su antibiotikais. Jeigu Dievulis duos, padarysime tą gimtadienį, atvažiuos dukra su anūku.

Šiemet jubiliejus - man 20 metų, nes mano gimtadienis būna tik kas ketvirtus metus. O skaičius 80 negerai skamba, man nepatinka.

Tais laikais, kai dar buvo miškiniai ir stribai, tėveliai mus leido mokytis muzikos, kad nesitrankytume pakampėmis. Kaune mane nuvedė į muzikos mokyklą ir aš išgirdau grojant obojumi. Mane šnekino rinktis kitus instrumentus, o aš ne, ir viskas, šito noriu. Nežinau, kas mane taip pakerėjo.

Nuo vaikystės su juo ir nesiskyriau. Jis toks, kad jeigu pradedi juo groti, arba iš tavęs išeina geras muzikantas, arba nieko. Jis labai kūrybingas. Jo garsas itin gražus ir kiekvieną kartą ieškai to garso.

Ateini vieną dieną, o, jau pagavau garsą, oi, koks gražus. Kitą rytą ateini, vėl viskas iš pradžių. Visas gyvenimas taip ir praėjo. Dar turiu tą instrumentą, viskas gerai, bet groti dabar jau kažkaip neprisieina.

Mano gyvenimas buvo muzikinis. Dar užsiėmiau dirigavimu, dirbau su visokiais ansambliais. Buvau ir docentas. Sulaukdavau malonių siurprizų.

Man atrodė, kad esu kirvis, bet suėjome su studentais po kažkiek metų, pasirodo, nebuvau kirvis, jie labai gražiai apie mane atsiliepė.

Dirbau taip, kaip sugebėjau. Visą laiką tai, ką aš dirbau, man labai patikdavo. Žmona sakydavo: „Tu dirbi tik tai, kas tau patinka.“

Dalia PETKUVIENĖ, finansininkė iš Palangos

Mėgstu juokauti, kad esu žvejo dukra, nors mano tėtis nebuvo žvejys. Kad turiu gimtadienį tik kas ketvirtus metus, visi aplinkiniai mato naudą, o vyras iš viso katučių ploja, nes jis gali trejus metus ilsėtis ir tik ketvirtais rūpintis dovana.

O kai mane pradeda užjausti, ypač merginos, joms sakau: "Ar jūs suvokiate, kiek man metų? O moteriai kuo mažesnis jos amžius, tuo didesnė dovana. Tada jos sako, kad man pasisekė (juokiasi). Tai ir man dėl tokio gimtadienio vien nauda.

Jaučiuosi ypatinga ir labai apdovanota, o ne nuskriausta. Bet, palyginus mano keistybę su kitų žmonių, ji labai banali. Žvaigždės sako, jog gimimo data yra labai svarbi, aš nesu tuo labai įsitikinusi.

Viena bičiulė padovanojo man metinį horoskopą. Na, maniau, dabar sužinosiu, kokia esu ypatinga, išskirtinė ir nepakartojama socialinė būtybė. Žinokit, nieko ypatingo ten neradau apie save (juokiasi).

Manau, esu gana keista, labai daug sau leidžianti, labai turinti savo požiūrį, žinanti, ko noriu, ir nelabai vyniojanti žodžius į vatą. Ta mano keistybė labai stipri (juokiasi).

Vaikystėje nesupratau, kada turiu gimimo dieną. Mūsų namuose nebuvo įpročio švęsti vaikų gimtadienius. Man buvo 12 metų. Einu ir sutinku savo mamą, besinešančią tortą.

Klausiu, kur ji eina. Sako - namo. Teiraujuosi, kam tas tortas, ji sako, kad man, kad šiandien mano gimimo diena. Tada pirmą kartą suvokiau, kad aš turiu tokį dalyką.

Ne itin mėgdavau švęsti gimimo dieną, nes žinojau, kad man turi kažkas kažką pasakyti ar padaryti, ką nors padovanoti. Užtat man labai patikdavo, kai tos dienos nebūdavo. Pati aš juk nieko nedariau, kad gimčiau, už ką man tos dovanos?

Esu tokia socialinė būtybė, kuri visada gauna ir dovanų, ir dėmesio, ir palinkėjimų. Netgi šitą savo interviu traktuoju kaip pačią smagiausią dovaną, apie kurią čiauškėsiu visam savo ratui ir visi aikčios.

Ir suaugusi gal ne itin moku švęsti savo gimtadienius. Sugalvojau, kad jie skirti pavasariui švęsti. Pakvietimuose į savo šventę parašydavau, kad kviečiu švęsti pavasario. Ir niekas neatsisakydavo to daryti.

O vasario 29 dieną atiduodu savo feisbukui. Man ten taip smagu būna atsakinėti į sveikinimus. Rašau „mandresnius“ atsakymus ir visą dieną jame taškausi.

Suprantu, kad tai yra taip lėkšta, bet kartu ir taip smagu. Žinoma, sulaukiu gėlių, dovanėlės, šampano taurės, bet nieko ypatingo nebūna - aš švenčiu pavasarį.

Šiemet mano gimimo diena ketvirtadienį, o pavasarį mes švęsime penktadienį, kovo 1 d., namie, kur turime daug erdvės. Durys atviros - kas norės, užeis.

Aš galiu parašyti eilėraštį, jį padeklamuoti, o maisto ruošimas - ne mano dalykas. Bet atsiranda žmonių, kurie labai nori mane pamaitinti, ir aš neatsisakau - balius būna suneštinis.