Keliautoja Roza Šifrin: „Meksikiečiai geba rasti džiaugsmą paprastuose dalykuose”
Pasirinkusi vadinamąjį „skaitmeninio klajoklio“ (angl. digital nomad) gyvenimo būdą, lietuvė apkeliavo daugybę šalių, ištyrinėjo Lotynų Amerikos kraštus, ne sykį apsilankydama ir Meksikoje.
Keliautoja dalinasi savo sukauptais įspūdžiais ir pasakoja, ką reiškia buvimas nuolatiniame kelyje, išėjimas iš komforto zonos bei kitataučių kultūrų pažinimas. Roza taip pat pateikia įvairių naudingų patarimų – nuo saugumo klausimų iki įdomiausių lankytinų vietų Meksikoje.
Neabejojame, jog savo entuziazmu keliauti Roza gali užkrėsti ne vieną!
– Papasakokite, kada ir kodėl pradėjote keliauti po pasaulį kaip digital nomad? Kaip jūsų kelyje atsirado Meksika ir kitos Lotynų Amerikos šalys?
Kelionės mano gyvenimą lydėjo jau nuo pat vaikystės. Su šeima mokyklos vasaros atostogų metu keliaudavome į Turkiją. Nors to nepavadinčiau „patyriminėmis kelionėmis“, kadangi tai buvo atostogos „all-inclusive“ viešbučiuose, bet šios patirtys jau nuo pat vaikystės atvėrė akis į tai, koks didelis ir platus yra pasaulis už mūsų mažos Lietuvėlės ribų.
Kiek daug įvairovės, skirtingų kultūrų, žmonių, požiūrių ir kraštovaizdžių egzistuoja šioje planetoje. Tai įžiebė manyje norą tyrinėti ir pažinti. Tiesa, tuomet net savo slapčiausiose svajonėse negalėjau pagalvoti, kad gyvensiu gyvenimą, kurį gyvenu dabar.
Pirmą kartą iš Lietuvos išvykau ilgesniam nei poros savaičių laikotarpiui 2016 metais ir šešis mėnesius praleidau Korfu saloje Graikijoje, kur dirbau animatore, fitneso instruktore ir choreografe.
Sekančią vasarą išvykau dar vienam sezonui ir praleidau 6 mėnesius nuostabioje Kretos saloje. Dirbau tarpkultūrinėje komandoje, sutikau be galo daug įdomių žmonių iš viso pasaulio.
Šios patirtys dar labiau atvėrė mano akis ir suvokimą, kad pasaulis yra be galo didelis ir kiekvienas kelionių metu sutiktas žmogus vienaip ar kitaip pripildo sielą ir skatina vidinį augimą.
Tuo metu studijavau teisę Vilniaus Universitete. Nors visuomet jutau, kad esu ne savo vietoje – tarsi balta varna apsupta rimtų ir „kostiumuotų“ žmonių.
Jutau didžiulį spaudimą iš visuomenės, lyg turėčiau žinoti, ko noriu gyvenime ir studijuoti prestižinėje profesijoje, nes jeigu ne – „esu nevykėlė“. Kaip džiaugiuosi, kad paklausiau savo vidinio balso, pasitikėjau intuicija ir mečiau mokslus.
Išvykau studijuoti turizmo vadybos (tourism management) į Amsterdamą. Nuolat keliavau po kitas Europos šalis. Atradau solo keliones. Supratau, kad kiekviena solo kelionė – tai gili kelionė į save. Leisdama sau išeiti iš komforto zonos ir atverti duris į visišką nežinomybę, mokiausi pasiduoti gyvenimo tėkmei ir pasitikėti procesu.
Manau, iš dalies dėl savo digital nomad gyvenimo būdo turėčiau būti dėkinga 2020 metais prasidėjusiai pandemijai ir savo buvusiam partneriui. Tuo metu gyvenome Ispanijoje.
Pasibaigus griežtiems apribojimams, apie du mėnesius keliavome po šalį. Grįžome porai mėnesių į Amsterdamą, o po to žiemai išsikraustėm į gyventi į Kanadą. Pasibaigus 3 mėnesių vizai (ir temperatūrai nukritus iki -35°C), nusprendėme vykti į Meksiką, Quintana Roo regioną Jukatano pusiasalyje.
Kol gyvenome Meksikoje, nuotoliu baiginėjau turizmo vadybos studijas, rašiau bakalaurinį, o mano draugas turėjo verslą Australijoje ir taip pat dirbo nuotoliniu būdu.
Tad visuomet turėjau pavyzdį, kaip gi atrodo tas laptop lifestyle ir žinojau, kad tai yra įmanoma. Po truputį pradėjau freelancinti – dirbti kaip laisvai samdoma specialistė ir ieškoti klientų savo srityje. Kadangi neturėjau jokios praktinės patirties, dirbau už centus, kol palaipsniui auginau savo portfolio.
Su tuometiniu ilgalaikiu draugu keliai išsiskyrė ir aš pasileidau į savęs atradimo ir pažinimo kelionę po Meksiką. Aplankiau kitus šalies regionus, džiungles, kalnus, piramides, gyvenau hosteliuose, sutikau begalę įdomių žmonių, apturėjau šimtus gilių pokalbių, netyčia nuvykau į Gvatemalą ir užkopiau į aktyvų ugnikalnį, grįžau į Meksiką, tęsiau kelionę po kitus regionus. Vis dar rašiau bakalaurinį ir freelancinau.
Pirmą kartą pilnai paragavau digital nomad gyvenimo būdo ir įsimylėjau. Supratau, kad laisvės būti kur noriu, kada noriu ir su kuo noriu nekeisčiau į nieką. Bet iš savo poros nuotolinių darbelių uždirbau vos kelis šimtus eurų per mėnesį, o santaupos seko.
Supratau, kad turiu du pasirinkimus: grįžti į Europą ir susirasti „normalų“ (kad ir ką tai reikštų 😀), stabilų darbą bei nuolatinius namus, arba keliauti toliau ir rasti būdų užsidirbti.
Pirmasis variantas neatrodė labai patrauklus, tad nepaisant baimių, abejonių ir nežinomybės, pasirinkau antrąjį variantą. Kelionių metu pamačiau, kad pastogę, maistą ir kitus būtinuosius žmogiškus dalykus galima gauti ne tik už pinigus, bet gali būti ir energetiniai mainai, tad kad ir kas benutiktų, žinojau, kad neprapulsiu.
Nusprendžiau sekti savo svajonėmis ir, nepaisant nežinomybės, tikėti bei pasitikėti procesu. Patirtys su šamanais ir su augalų medicina stipriai padėjo šiame procese, bet tai jau kita istorija.
Porai mėnesių grįžau į Lietuvą aplankyti šeimos. Tik grįžus į Europą supratau, kad būdama Lotynų Amerikos šalyse galiu būti pilnai savimi, žmonės yra atviresni ir apskritai gyvenimas yra daug paprastesnis.
Žmonės gyvena labiau šioje akimirkoje, negalvodami apie rytojų. Tikrosios vertybės yra bendruomenė, ryšys su gamta ir savimi, ir tiesiog buvimas čia ir dabar, o ne tikslų siekimas, nuolatinis kažko darymas ar kopimas karjeros laiptais.
Visą gyvenimą svajojau aplankyti Peru. Ši svajonė atrodė tokia nepasiekiama, tokia neįmanoma: iš kur gauti pinigų skrydžiui, ką aš ten veiksiu ir visi kiti ribojantys įsitikinimai buvo mano galvoje didžiąją gyvenimo dalį.
Bet dabar, supratusi, kad aš pati kuriu savo realybę, po poros mėnesių Europoje, nusipirkau one-way ticket į Peru ir išvykau į jogos mokytojų kursus.
Tuo metu banko sąskaitoje turėjau vos 200 eurų, bet žinojau, kad viskas bus gerai. Nuolat dirbau su savo mąstysena (mindset), tikėjau, kad prisitrauksiu įdomius klientus, tobulėsiu ir darbų galimybių netruks. Taip ir nutiko. The Law of Attraction is real.
Po jogos kursų pasilikau gyventi Peru, Šventajam Slėny, kur praleidau net 5 mėnesius. Aplankiau Boliviją. Išvykau tyrinėti Kolumbijos, joje praleidau 2 mėnesius.
Vis jaučiau šaukimą grįžti į Lietuvą ir atkurti ryšį su savo šaknimis. Taip ir padariau. Pasibaigus vasarai nekantravau ir vėl išvykti. Juk turėjau pasirinkimą dirbti iš kur noriu, tad visuomet sakydavau ir vis dar sakau – „kada, jeigu ne dabar“?
Tad susikroviau daiktus ir išvykau dar 6 mėnesių kelionei. Pagyvenau Meksikoj, Gvatemaloj, aplankiau Belizą, žeme kirtau El Salvadorą ir Hondurą, praleidau porą mėnesių Nikaragvoj, aplankiau Kostą Riką, grįžau mėnesiui į Peru ir dar vienam mėnesiui į Meksiką prieš vasarai grįžtant į Europą. Trumpai tariant, nors myliu Lietuvą ir Europą, Lotynų Amerikos šalyse jaučiuosi labiau namuose, negu Lietuvoje.
Digital nomad gyvenimo būdas turi be galo daug privalumų, bet taip pat ir minusų. Vienas iš jų yra – vienatvė ir nestabilumas. Nuolat keičiant gyvenamąsias vietas yra sunkiau susikurti ilgalaikius santykius ir draugystes.
Šiuo metu esu Meksikoje ir į šiuos klausimus atsakinėju iš vienos iš daugelio digital nomad kavinukių. Keliaujant renkuosi vietas, kur renkasi daug bendraminčių, kitų digital nomads iš viso pasaulio.
– Kokios Meksikos vietos jums paliko didžiausią įspūdį arba šilčiausius prisiminimus?
Nors į Meksiką grįžtu jau trečius metus ir šeštą ar net septintą kartą, nepasakyčiau, kad esu aplankiusi daug šalies. Dažniausiai čia atvykstu tiesiog gyventi ir pailsėti nuo kelionių po kitas Lotynų Amerikos šalis.
Meksika yra be galo didelė valstybė. Įsivaizduokime 30 Lietuvų vienoje vietoje ir net 126 milijonus gyventojų.
Kiekvienas šalies regionas, tai lyg nauja valstybė, su savo unikalia kultūra, žmonėmis, tradicijomis, maistu ir kraštovaizdžiu.
Daugiausiai laiko praleidau amerikiečių pamėgtame Karibų regione, dar vadinamu Quinatana Roo arba Yucatanu (Jukatano pusiasaliu), miestelyje Playa del Carmen, esančiame tarp Cancuno ir Tulumo.
Kartais šią vietą vadinu Amerikiečių Disneilendu. Kaip Europiečiai mėgsta vykti į Egiptus ar Turkijas, į viskas įskaičiuota viešbučius, taip daug amerikiečių plūsta į Cancuną pasimėgauti saule, kokosais ir skaidria Karibų jūra.
Bet nereikėtų apsigauti – jeigu esi pasiruošęs tyrinėti ir pajausti vietos energiją, šis regionas yra be galo turtingas istorija ir unikalia gamta. Jukatano pusiasalis gali pasigirti įspūdingais senovės Majų civilizacijos griuvėsiais, paslaptingomis piramidėmis, gydomųjų galių turinčiomis senotėmis (vandens telkiniai po žeme) ir vešliomis džiunglėmis.
Didelį įspūdį paliko Chiapas regionas. Tai skurdžiausias regionas Meksikoje, kuriame gyvena daug Majų etninių grupių. Pavyzdžiui, unikalus miestelis San Juan Chamula, kuriame gyventojai gyvena autonomiškai nuo visos Meksikos, turi savo ekonominę nepriklausomybę, policiją ir teisinę sistemą. Visi apsirengę tradiciniais apdarais, griežtai laikosi vietinės religijos, kuri yra majų ir krikščionybės mixas.
Bendruomenė gyvena hierarchine sistema ir nesilaikantys religijos arba susiporavę su kitos religijos atstovai gali būti ištremti iš bendruomenės. Jų bažnyčioje Chamula gyventojai kasdien atlieka įvairiausius ritualus, pavyzdžiui, vištų aukojimą.
Jie tiki, kad nukirtus vištai galvą, žmogaus ligos yra perduodamos gyvenimui. Man asmeniškai pačio ritualo pamatyti neteko, bet mačiau porą vištų be galvų gulinčių bažnyčios pakampėse.
Dideli įspūdį paliko ir Oaxacos regionas. Spalvingi miestai ir labai skanus vietinis maistas. Miesteliai įsikūrę šalia vandenyno pakrantės pritraukia daug backpackerių, banglentininkų, digital nomadų ir hipių. Nuostabūs saulėlydžiai ir atsipalaidavęs gyvenimo būdas.
Norėčiau sugrįžti ir daugiau patyrinėti Meksikos sostinę – Mexico City. Tai didžiulis metropolitenas su daugybę muziejų, įvairiausių spalvotų mielų rajonėlių ir turtinga virtuve.
Taip pat norėčiau patyrinėti labiau nutolusias vietas ir kalnus. Sutikti vietinių šamanų iš Wixarica ir Huichol genčių, kurie savo ritualuose naudoja haliucinogeninį kaktusą Peyote.
– Į kokius Meksikos kraštus rekomenduotumėte vykti keliautojui, ieškančiam gilesnių patirčių (pavyzdžiui, dvasinių praktikų, autentiškų ceremonijų)?
Aš daug laiko praleidau Quintana Roo regione, kur vyksta labai daug ayahuascos, bufo, kambo, peyotes ceremonijų, kakavos ritualų ir dar daug visokiausių praktiku.
Man patinka būti tokiose vietovėse, nes žmonės jose gyvena atvira širdimi ir yra pasiruošę išsilaisvinti iš nebeveikiančių visuomenės konstruktų. O augalų medicina tam labai padeda.
– Planuojant kelionę į Meksiką, daugelis sunerimsta dėl saugumo šalyje. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Galbūt turite patarimų, kaip po šią šalį keliauti ramiau ir saugiau?
Vienas populiariausių klausimų. Bet ar ten saugu? Ar nebijai? Bet gi per žinias rodė… Mano močiutė sakė… Dažniausiai šie klausimai ir spekuliacijos kyla iš žmonių, kurie niekada ten nebuvo, kurie apskritai bijo išeiti iš savo komforto zonos.
Aš visada sakau, kad kartais Vilniuje naktį ar kur nors Barselonoje (kuri garsėja savo kišenvagiais) jaučiuosi daug nesaugiau nei keliaudama viena vietiniu autobusu vidury niekur Meksikoje naktį.
Ar Meksika yra saugi solo keliautojui? Taip. Kiekviena Lotynų Amerikos šalis turi savo regionus, į kuriuos turistai nevyksta dėl nesaugumo, susijusio su karteliais ar tiesiog skurdu. Kiekvienas didmiestis, net ir JAV ar Europoje, turi savo pavojų.
Taigi, jei laikysiesi turistinių vietų, kur yra viešbučių, hostelių ir turistinių veiklų, būsi saugus. Vietiniai gyventojai yra suinteresuoti, kad turistai jaustųsi saugūs, nes turizmas yra pagrindinis jų pajamų šaltinis. Kodėl jie norėtų tau pakenkti?
Vienas didžiausių rūpesčių, kurį turėtum turėti, yra vietinės apgaulės (scamai), kurios Meksikoje ir kitose šalyse yra labai paplitusios. Jie bandys iš naivių turistų gauti kuo daugiau pinigų. Todėl nebūk naivus turistas.
Visada ieškok informacijos internete apie populiariausius turistinius scamus toje vietovėje. Pavyzdžiui, sužinok, kiek kainuoja taksi iš oro uosto, arba galbūt gali pasinaudoti turistiniu shuttle autobusu? Jei nepasidomėsi iš anksto, jie gali tau priskaičiuoti keturis, penkis ar net dešimt kartų didesnę kainą nei įprasta.
Savo apgyvendinimo vietoje visada klausk personalo arba kitų keliautojų apie jų patirtį ir ką svarbu žinoti. Ar gali vaikščioti vienas naktį? Ar gali eiti į tam tikras vietas? Ar gali palikti savo daiktus be priežiūros paplūdimyje?
Kaip ir bet kur kitur pasaulyje, išlik budrus ir niekada neatrodyk kaip pasiklydęs turistas, ypač jei esi vienas. Jei reikia pasitikrinti kryptį, sustok, pažiūrėk į Google žemėlapį ir tada eik toliau užtikrintai.
Jei taksi vairuotojas klausia, ar keliauji vienas, visada sakyk, kad ne, turi draugų čia, arba kas nors tave pasiims, pasitiks, arba lankaisi pas ką nors.
Kai būni hosteliuose, naudok spinteles savo vertingiems daiktams saugoti. Visada turėk savo paso kopiją arba nuotrauką telefone bei būtinai turėk kelionių draudimą.
Ir visada pasitikėk savo intuicija. Jei kažkas atrodo negerai – pasitikėk tuo jausmu. Tavo kūnas žino, kada kažkas ne taip.
– Ko palinkėtumėte pirmą kartą į solo kelionę besileidžiančiam žmogui?
Solo kelionė tai kaip „vision quest“, kai visiškai išeiname iš savo komforto zonos, o ten juk ir įvyksta daugiausia augimo. Man asmeniškai solo kelionės buvo didžiausias gyvenimo universitetas ir tai suformavo mano asmenybę tokią, kokia yra dabar.
Jeigu susiruošei į savo pirmą solo kelionę, linkiu keliauti atvira širdimi ir protu, tai padės priimti naujas idėjas, kultūras ir žmones be išankstinių nuostatų.
Nors išankstinis planavimas yra svarbus, palikite vietos ir spontaniškumui. Kai kurios geriausios kelionių patirtys atsiranda netikėtai, todėl linkiu per daug neplanuoti ir atsiduoti nežinomybei.
Niekada nežinai ką sutiksi, su kuo susipažinsi ar kur būsi pakviestas. Laikymasis griežto plano mus labai riboja ir gali kelti streso. Juk kelionėse nebūtinai viskas klostosi taip kaip mes norim. Visata mums jau turi planą, nesipriešinkime jam. Viskas atsitiks taip, kaip turi atsitikti.
Pasitikėkite savimi ir savo intuicija. Jeigu kažkas atrodo negerai ar jaučiatės nesaugiai, geriau atsitraukti ir ieškoti alternatyvų. Nors iš mano daugybės solo kelionių patirčių galiu pasakyti, kad niekada nesijaučiau nesaugiai. Dažniausiai visi žmonės nori padėti. Būk atviras naujoms patirtims, net jei iš pradžių jos atrodo bauginančios.
Stenkis apsistoti hosteliuose ar vietose kur yra ir kiti solo keliautojai. Žmonės galvoja, kad keliaujant solo gali būti vienišas. Tiesa tame, kad tu niekada nesi vienas.
Kai keliauji solo yra daug lengviau sutikti kitus žmones ir užmegzti naujas ir gilesnes pažintis. Jeigu pradžioje drovu, patikėk, kad „we are all on the same boat“ (visi mes esame toje pačioje valtyje).
Naudokis Facebook grupėmis arba programėlėmis, kur gali susirasti kitų solo keliautojų, su kuriais galėtumėte nuveikti kažką kartu.
Nepamiršk informuoti šeimos ar draugų apie savo buvimo vietą. Pavyzdžiui, aš keliaujant Lotynų Amerikoje prieš kiekvieną ilgesnį skrydį, kelionę autobusu arba žygį, kur neturėsiu ryšio, informuoju savo šeimą kur esu, ką veikiu ir kada busiu pasiekiama.
Išlaikykite balansą. Visko nenuveiksi ir nepamatysi. Jeigu jautiesi pavargęs, tiesiog pasiimk vieną laisvą dieną. Keliaujant solo turime labai daug laisvės, bet kartais sunku, nes nėra su kuo pasitarti. Tad linkiu visuomet klausytis savo kūno ir širdies.
Mokykis iš patirčių. Kiekviena kelionė, nesvarbu, kaip ji klostysis, yra vertinga pamoka. Mokykitės iš savo patirčių, tobulėkite ir auginkite pasitikėjimą savimi.
Nepamirškite, kad kelionė yra jūsų nuotykis. Pasimėgaukite kiekviena akimirka, tyrinėkite, mokykitės ir naudokitės kiekviena akimirka.
Leisk sau būti savimi! Solo kelionės metu turite unikalią galimybę būti pilnai savimi be jokio vertinimo ar lūkesčių iš kitų. Leiskite sau būti autentiškiems, klausykitės savo širdies ir mokykitės gyventi autentiškai.
– Kas meksikiečių kultūroje jus žavi labiausiai?
Meksikiečiai mėgsta švęsti. Šeimos susibūrimai ir šventės yra pagrindinis Meksikos socialinio gyvenimo elementas. Sekmadieniais didelės šeimos ir draugų būriai renkasi paplūdimiuose, parkuose, rengia piknikus ir garsiai klausosi muzikos.
Mane žavi žmonių atsipalaidavimas ir mokėjimas būti čia ir dabar. Jaučiasi didelis bendruomeniškumo pojūtis, kuris stiprina socialinius ryšius ir padeda sukurti gilesnį bendruomenės jausmą.
Meksikiečių kultūroje šeima yra prioritetas. Didelis dėmesys skiriamas lojalumui, pagarbai vyresniesiems ir tarpusavio pagalbai šeimoje. Žmonės gyvena bendruomeniškai, porą kartų gali gyventi viename name ar bent jau kaimynystėje.
Ši artima šeimos dinamika kuria stiprius socialinius tinklus, kurie suteikia emocinę ir praktinę paramą kasdieniniame gyvenime.
Mane žavi meksikiečių gebėjimas rasti džiaugsmą paprastuose dalykuose. Jie vertina kasdienio gyvenimo grožį ir moka švęsti net mažiausias pergales.
Tai atsispindi jų kultūroje, kur muzika, šokiai ir spalvingi festivaliai yra neatsiejama kasdienybės dalis. Pavyzdžiui, tradicinės šventės, tokios kaip Dia de los Muertos (Mirusiųjų diena), atspindi gilų ryšį su praeitimi ir pagarba protėviams.
Šios šventės metu žmonės susirenka pagerbti savo mirusius artimuosius, kuriant altorius su jų nuotraukomis, mėgstamais maisto produktais ir gėlėmis.
Meksikiečių draugiškumas ir svetingumas taip pat yra neįkainojama vertybė. Keliautojai dažnai pastebi, kaip lengva užmegzti pokalbį su vietiniais ir kaip nuoširdžiai jie dalijasi savo kultūra. Šis atvirumas padeda sukurti draugišką atmosferą, kurioje kiekvienas jaučiasi laukiamas.
Meksika yra šalis, kurioje susipina įvairios kultūros ir tradicijos. Nuo senovės majų ir actekų civilizacijų iki kolonijinės ispanų įtakos – visa tai sukuria turtingą ir įvairialypę kultūrą, kuri atsispindi architektūroje, mene, muzikoje ir kulinarijoje. Kiekvienas šalies regionas turi savo unikalią kultūrinę tapatybę, kurią verta atrasti ir pažinti.
Mane labai įkvepia meksikiečių ryšys su gamta. Daugelis jų turi gilią pagarbą gamtai, kuri atsispindi jų gyvenimo būde ir tradicijose. Tai ypač pastebima vietiniuose ritualuose ir ceremonijose, kur gamtos elementai vaidina svarbų vaidmenį.
– Kaip manote, ką privalu patirti kiekvienam, apsilankiusiam Meksikoje?
Pasivaikščioti po vietinius turgus, ten vyksta TIKRAS gyvenimas. Tai puiki vieta pajusti vietos kultūrą, pamatyti rankdarbius ir paragauti tradicinių patiekalų.
Išsimaudyti senotėse ir pajusti jų gydomąją energiją. Sudalyvauti Dia De Los Muertos (Numirėlių) festivalyje. Aplankyti vieną septynių pasaulio stebuklų – Chichen Itzą piramidę.
Nuvykti į Palenque džiungles ir aplankyti ten esančius senovės Majų griuvėsius. Išgirsti kriokiančias beždžiones (Howler Monkeys) ir, jei nusišypsos sėkmė, net jas pamatyti.
Išragauti kaip įmanoma daugiau autentiškų meksikietiškų patiekalų. Tai ne tik tacos ir burritos, bet ir daugybė kitų skonių, kuriuos verta atrasti. Pamatyti flamingus. Nardyti su bangininiais rykliais. Nors man pačiai dar neteko, manau, kad tai privalu patirti.
Tai unikali galimybė būti šalia vienų didžiausių vandenyno gyventojų. Pasivaikščioti po kolonijinius miestelius, tokius kaip Guanajuato ar San Miguel de Allende.
Aplankyti Teotihuacán piramides. Tai dar viena įspūdinga archeologinė vietovė, kur galima pamatyti Saulės ir Mėnulio piramides.
Vieno apsilankymo metu visko nepatirsi. O ir nereikėtų. Visuomet keliaudama vadovaujuosi principu „the more you see, the less you see“ (kuo daugiau pamatai, tuo mažiau pamatai).
Geriau keliauti lėtai, pajausti vietos energiją, pažinti žmones ir jų gyvenimo būdą, nei bėgti nuo vieno lankytino objekto iki kito, galiausiai nieko prasmingo ar gilaus nepatiriant.
O juk dažniausiai didžiausi prisiminimai išlieka iš tų prasmingų patirčių, įdomių pokalbių ir draugysčių su vietiniais, kas leidžia pažinti šalį iš vietinių gyventojų perspektyvos, o ne „turistinio šou“.
– Kokiais 3 žodžiais apibūdintumėte Meksiką?
Man Meksika – tai įvairovė, spalvos, (senovės) civilizacija.
Nesibaigiančius Rozos kelionių nuotykius stebėkite jos Instagram profilyje.
Daugiau keliautojų įspūdžių iš Meksikos rasite Facebook grupėje Meksikiečiai!
Rašyti komentarą