Ar klaipėdiečiai nepasiklysta informacijos liūne?

Roma ŠIMULIONIENĖ, Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros docentė

Informacijos randu visur: paskaitau laikraščius (paprastai juos nusiperkame šeštadieniais), televiziją pažiūriu, pasidomiu, kas rašoma socialiniuose tinkluose. Man įdomu, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Kartais ieškau informacijos apie renginius. Jeigu noriu ką nors pirkti ar reikia kokių nors paslaugų, informacijos ieškau socialinėse medijose.

Nepaskęstu informacijos liūne, nes neturiu tam laiko, be to, labai tikslingai ieškau. Aišku, būna, jog nukrypstu. Kilus abejonėms, norėdama įsitikinti, ar tai ne melagiena, pasitikrinu keliuose šaltiniuose ir pasidomiu pateiktos informacijos autoriumi, kur ji skelbiama.

Feisbuku naudojuosi mažai, pati jokio turinio neskelbiu. Kartais pasižiūriu draugų man persiųstą informaciją, o gautos nežinia iš kur neskaitau.

Lietuvos žiniasklaidoje norėtųsi rasti daugiau analitinio pobūdžio straipsnių, jų, manau, tikrai trūksta. Bet tokių straipsnių randu užsienio žiniasklaidoje.

Vaidotas DAPKEVIČIUS, architektas

Be architektūros, domiuosi politika. Sau reikalingą informaciją stengiuosi gauti iš pirminių šaltinių, t. y. ne iš kokių nors komentatorių, o iš tos institucijos atstovus arba tuos žmones, kurie priima sprendimus, cituojančių šaltinių. 

Dažniausiai naudojuosi internetu, pasirenku visą straipsnį ar visą interviu, komisijos išvadas ir t. t. Stengiuosi vengti perpasakojančių komentatorių, nes neretai informacija išsikreipia.

Aš ilgą laiką seku tam tikrus šaltinius ir žiūriu, kiek per laiką jų pasitvirtina. Jeigu matau, kad naujienos pradeda kirstis su realybe ar tiesiog apgaulių atsiranda, tokius šaltinius eliminuoju. Tikrinu, monitorinu pats. Jeigu šaltinis cituoja tik vieną pusę, man jau rodiklis, kad tai gali būti melagiena. 

Jeigu kalbinami, sakykime, skirtingų gal net trijų pozicijų atstovai, skirtingi autoriai - vienas kairių pažiūrų, kitas - dešinių, tada jau rodiklis, kad bandoma ieškoti objektyvumo. Taip renkuosi paprastai užsienio dienraščius.

Feisbuku naudojuosi, pasitikiu tais autoriais, kurie cituoja pirminius šaltinius. Neskaitau tik žmogaus nuomonės, kai nenurodomi jokie šaltiniai. Nemėgstu trumpų citatų, atsiverčiu ir skaitau visą interviu, verčiuosi visą straipsnį. Dabar yra gerų vertėjų iš anglų į lietuvių kalbą. 

Lietuviškos spaudos aš net neskaitau, neprieina rankos, užtat mažai žinau apie Lietuvos politiką. Mane dabar labiau domina tarptautinė situacija.

Labiausiai man nepatinka, kai žiniasklaidoje nušviečiama tik viena pusė. Apskritai suku susigaudyti, kas vyksta pasaulyje, o jeigu dar tendencingai nušviečiama tik viena pusė, tai labai negerai. Kartais pasižiūri į antraštes ir matai, kad nėra diskusijos, vyksta nuomonės formavimas. Pagrindinė visos mūsų žiniasklaidos yda - patiekiamas vienos rūšies „maistas“.

Virginija KOCHANSKYTĖ, aktorė, Klaipėdos universiteto docentė

Jeigu noriu ką nors pamatyti ar Klaipėdos dramos teatre, ar Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, ar Klaipėdos koncertų salėje, einu į jų interneto puslapius ir ieškau informacijos.

Jeigu man reikia tam tikrų žinių rengiant kokį nors renginio scenarijų, einu į biblioteką. Labai nemažai informacijos yra internete, ten gali rasti ir straipsnių, kuriuos surasti bibliotekoje, nežinant laikraščio numerio, būtų sunku.

Tos informacijos tikrai daug, visos nežiūriu. Turiu savo veidaknygę, į ją pati keliu informaciją apie renginius, kurie bus, ir atsiliepimus iš renginių, kuriuose aš buvau. Iš feisbuko sužinau apie tai, ką kolegos, kultūros žmonės pristato, kur dalyvauja. Mano užimtumas yra didelis, tad labai daug informacijos neieškau.

Dėl visų pasitaikančių melagienų, neteisingos informacijos esu pasakiusi, kad savo parašą dėsiu tik tada, kai pati asmeniškai išsityrinėsiu įvykį, su juo susijusius dokumentus.

Žurnalistai yra visuomenės akys ir ausys. Jie perspėja apie pavojų, praneša apie negerumus, nukreipia jų sprendimo link. Dabar jų krūviai yra didžiuliai, jie dirba kaip niekada daug. Jeigu turima gera žinia, nereikia kaltinti žiniasklaidininkų, kad jie apie tai neparašo. Reikia nusiųsti tą žinią jiems, dar padėkos, nes visko jiems neįmanoma aprėpti.

Saulius ŽUKAUSKAS, „Ąžuolyno“ gimnazijos fizikos mokytojas

Nenorint paskęsti informacijos liūne, nereikia visko skaityti be atodairos. Informacijos aš gaunu iš televizijos, kažkiek iš socialinių tinklų, t. y. spaudos. 

Mane šiuo metu domina pasaulio įvykiai. Pasitikiu visuomeniniais transliuotojais, kai kuriais žurnalistiniais tyrimais. Man patinka žiūrėti Andriaus Tapino vedamas laidas. Jį galima nepriskirti tai oficialiai televizijos ir radijo aplinkai.

Tame, ką aš skaitau, man atrodo, melagienų nėra, bet jų susirasti galima visada. Man nepasitaikė to, kad būčiau skaitęs ar girdėjęs ir patikėjęs, o vėliau supratęs buvęs išdurtas. Tų televizijų yra daug, įvairių, kai kurias jų aš tiesiog ignoruoju.

Feisbuku naudojuosi ne tam, kad iš jo semčiausi informacijos. Turiu mažą draugų ratą, su kuriais pasikeičiame nuomonėmis. Feisbukas man iš principo reikalingas kontaktams su siauru draugų ratu, o ne informacijos ieškojimui.

Ramunė PETERAITIENĖ, projektų vadovė

Žinių šaltinį pasirenku priklausomai nuo to, kokios informacijos ieškau. Jeigu kokios nors greitos, gali būti ir spauda internete, ir socialiniai tinklai. Domiuosi įvairia informacija, pastaruoju metu daug dėmesio skiriu vaikų auginimo klausimams. Mėgstu kultūrines, ekonomines temas Lietuvos mastu, politika domina mažiausiai.

Skaitymui renkuosi patikrintus dienraščius. Matydama kokias nors naujienas socialiniuose tinkluose, žiūriu, kokie jų pirminiai šaltiniai. Melagienas žmonės gal ne visada pastebi. Reikėtų, kad tokiu atveju įsijungtų kritinis mąstymas.

Buvo toks pranešimas, kad Vilniuje dingęs paauglys įsivėlė į kažkokias pinkles, uždirbo daug pinigų, todėl buvo nužudytas. Aš perskaičiau, iš pradžių patikėjau, tik vėliau supratau, kad tai nėra tiesa. Nebūtinai iš karto ir atskiri, nors tikrai turiu tokį gebėjimą. Kartais pasižiūriu informacijos ir feisbuke, nėra taip, kad visiškai juo nepasitikiu. Ir dienraščiai ten ką nors skelbia, žmonės dalijasi.

Gyvename tokiame amžiuje, kai reikia rinkti vadinamuosius klikus. Užtat straipsnių pavadinimuose skamba kokia nors sensacija, nors iš tikrųjų jos nebūna. Taip pritraukia tave pasižiūrėti. Bet negali pykti, toks žiniasklaidininkų darbas ir tokia jų duona. Norisi, kad žurnalistai perduotų žmonėms patikimą informaciją, patikrintą, kad nedaugintų melagienų.

Saulius ŠIAUČIŪNAS, tolimojo plaukiojimo kapitonas

Vieno tokio, sakykime, patikimiausio informacijos šaltinio gal ir neturiu. Informacijos ieškau daug kur, ir feisbuką žiūriu, ir televiziją. 

Kas yra melagienos, nežinau. Iš kur žmogus gali žinoti, kas yra tiesa, kas ne.

Esu gana uždaras, niekuo nepasitikiu, nes esu labai stipriai nukentėjęs nuo žmonių. 

Šiuo metu labiausiai domiuosi psichologija.