Ar rusai žino, ką švenčią vasario 23-ąją? Jei žinotų tiesą, sudegtų iš gėdos

(29)

Vasario 23-oji Rusijos istorijoje yra ypatinga šventė. Būtent šią dieną 1918 m. jaunos darbininkų ir valstiečių respublikos ginkluotosios pajėgos susikovė su kaizerinės Vokietijos pulkais ties Narva (dab. Estija) ir po atkaklios kovos šventė pergalę. Bent jau taip rašyta sovietų ir teberašoma Rusijos istorijos vadovėliuose. Ta įsimintina diena tapo sovietų armijos ir karinio jūrų laivyno gimimo diena. Rusijos Federacijoje vasario 23-oji pervadinta į tėvynės gynėjo dieną.

Tačiau pasidomėjus, kaip baigėsi rusų ir vokiečių susirėmimai ties Narva, paaiškėjo, kad ta diena nebuvo šlovinga. 1918 m. puikiai ginkluoti ir net šarvuočius turėję keli tūkstančiai Baltijos laivyno matrosų spruko pamatę dviračiais atvažiuojančius kelis šimtus vokiečių. Matrosai, kuriems vadovavo Pavelas Dybenko, pėsčiomis per apsnigtus laukus skuodė net 120 kilometrų iki Gatčinos geležinkelio stoties, kurioje užgrobė traukinį, ir nurūko į Rusijos platybes.

Bet apie viską iš eilės.

1918 m. vasario 10 d. karo reikalų narkomas (liaudies komisaras) L. Trockis paskelbė šūkį: „Jokio karo, jokios taikos“ ir pasitraukė iš derybų su Vokietija. Tuo pasinaudojusi kaizerinės kariuomenės vadovybė vasario 18 d. pradėjo puolimą visu frontu. Tiesą sakant, tai pavadinti didelio masto puolimu yra sunku. Nes nedideli 100-200 vokiečių savanorių būriai tiesiog užėminėjo bešeimininkius miestus, kurių niekas negynė. Nes Vokietijos jėgos 1918 metų pradžioje jau buvo išsekusios, jei Leninas nebūtų ištiesęs jai pagalbos rankos ir pasirašęs Bresto taikos sutartį, karingieji prūsai būtų žlugę.

Sausio 15-osios Lenino dekretu skubiai suburti Raudonosios armijos daliniai padėties ištaisyti negalėjo. Kadangi visi bolševikai buvo prisiekę pacifistai, nuo pat Didžiojo karo pradžios aktyviai dezorganizavę carinę armiją ir raginę nutraukti kovos veiksmus ir  broliuotis su vokiečiais, todėl iš jų sudaryti daliniai nesugebėjo pasipriešinti. Vos gavę žinią apie priešą jie paprastai išsibėgiodavo. Pasirodė, kad knežinti caro karininkų galvas kūjais, skandinti juos eketėse, vaikščioti po revoliucinį Piterį apsikarsčius šovinių juostomis ir kirkinti gimnazistes yra viena, o kariauti su reguliariosios Vokietijos armijos daliniais yra visai kas kita.

Narsusis matrosas P. Dybenka

Tuomet į areną žengė legendinė asmenybė, jūreivis narsuolis, liepsningas revoliucionierius Paša Dybenka.

Jaunystėje būsimasis raudonasis karvedys kovingumu nepasižymėjo. Kai 1911 metais 22 metų amžiaus sulaukusiam Pavelui atėjo metas eiti į karinę tarnybą, jis dezertyravo. Surado policija. Naujokas buvo paskirtas į  Baltijos laivyną. Jūreivis P. Dybenka tapo bolševiku, tačiau revoliucinėje veikloje reiškėsi nežymiai, kol 1916 m. kategoriškai atsisakė eiti į mūšį su vokiečiais ir nekariauti įkalbėjo dar šimtą jūreivių.

Publicistas ir rašytojas Viktoras Suvorovas knygoje „Valymas“ (knyga Rusijoje uždrausta) rašė: „Baltijos laivynas (Pirmajame pasauliniame kare) nieko nenuveikė, laivai stovėjo bazėse, jūreiviai sėdėjo šiltose kajutėse, dykinėjo, merdėjo iš nuobodulio, lošė kortomis ir maištavo iš neturėjimo ką veikti. Visais laikais visuose pasaulio laivynuose kurstytojai buvo kariami ant rėjų, ypač karo metu. Tačiau Rusijos imperija buvo per daug liberali – todėl ir žlugo. Sukilėlis ir kurstytojas Pavelas Dybenko nebuvo nei sušaudytas, nei pakartas, o perrengtas pėstininku išsiųstas į frontą“.

Ten jis tęsė savo revoliucinę ardomąją ir pacifistinę veiklą. Kilo Vasario revoliucija, caras Nikolajus II atsisakė sosto. O P. Dybenka 1917 m. iš fronto pabėgo.  

Pavelas Dybenka.

Pavelas Dybenka.

Pasinaudojęs revoliucine suirute jis tapo Baltijos laivyno vadu. Karininkų ir kitokios „kontros“ kankinimai ir žudymai jūreiviams tapo kasdienybe. O „kontra“ apšaukti tais laikais galėjai kiekvieną.

„Girti jūreiviai pašėlo. Vadovaujant Dybenkai ir Raskolnikovui jūrų laivyno karininkai ir jų šeimos patyrė žvėrišką prievartą“, - rašė V. Suvorovas.

Savo knygoje jis citavo straipsnį iš Rusijos armijos oficialaus leidinio „Krasnaja zvezda“ („Raudonoji žvaigždė“ 1997 m. spalio 4 d.). Jame aprašomos baisybės, kurias patyrė linijinio laivo „Imperatorius Paulius I“ karininkai: „Leitenantą Savinskį priėjęs iš nugaros kūjo smūgiu į pakaušį užmušė kūrikas Rudenokas. Tuo pačiu kūju kūrikas Rudenokas taip užmušė mičmaną Šumanskį. Taip pat užmušė ir mičmaną Buličą. Vyresnysis karininkas, kuris viršutiniame denyje stengėsi atvesti į protą siautėjančius matrosus, buvo sučiuptas, sumuštas kas pakliuvo po ranka, nutemptas iki borto ir numestas ant ledo“.

Karininkus žudė vien už tai, kad jie buvo karininkai. Daugelį paskandino eketėse. Tačiau skandino ne visus. Kai kuriuos tiesiog numetė ant ledo, o per juos narsusis Dybenka važinėjo ristūnų traukiamomis rogėmis, kol sutraiškydavo.

„Tai (baisybes) iš mūsų atminties ištrynė, bet susidorojimas su karininkais ir jų žudynės neliko be pasekmių. Mat Rusijos laivynas bazavosi Helsingforse (dabar Helsinkis, Suomija). Antrojo pasaulinio karo metais didelės ir galingos šalys be jokio pasipriešinimo pasiduodavo totalitariniam spaudimui, o mažoji Suomija staiga pasipriešino, tuo nustebindama patį Staliną. Viena iš parodytos narsos pavyzdžių – girto revoliucionieriaus rogėmis sutraiškyti rusų karininkų kūnai. Suomija prisiminė, kaip buvo žudomi karininkai. Suomiai suprato, jei Raudonoji armija užkariaus jų šalį, „išvaduotojai“ elgsis taip pat, kaip ir girtas Dybenka. Todėl, nepaisydama patirtų nuostolių ir aukų, Suomija nepasidavė“, - rašė V. Suvorovas.

1917 m. stambus ir augalotas vyriokas P. Dybenka krito į akį Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų)  Centro komiteto atstovei, aktyviai kovotojai už moterų teises bei teisę į laisvą meilę Aleksandrai Kolontaj, kuri agitavo Baltijos laivyno jūreivius.

Jaunąją revoliucionierę nenumaldomai traukė laivynas, ištuštėjusios admirolų kajutės, jūreivių kubrikai. A. Kolontaj buvo pasaulinės revoliucijos ir laisvos meilės šauklė. Jos aistringas kalbos neliko be atgarsio, todėl jūreiviai nekantriai laukdavo jos pasirodymo laivuose. Jos vizitai jūreiviams tapdavo didžiule švente. Po audringos pažinties pradžios ji supažindino savo meilužį su Leninu ir kitais bolševikais. Bet tai įvyko vėliau.

Išvaikė delegatus

1917 m. spalio perversmas – mūsų herojaus žvaigždžių valanda. 10 tūkstančių ginkluotų jūreivių Piterio gatvėse ir kreiseris „Aurora“ Nevoje – jo nuopelnas. Ginkluoti matrosai tapo ta jėga, kuri užtikrino sėkmingą bolševikų perversmą.

Tą pačią naktį P. Dybenka kartu su savo meiluže A. Kolontaj tapo sovietinės komisarų tarybos nariais. Jis – jūrų reikalų komisaru, ji – socialinių reikalų.

Jiedu įregistravo ir pirmąją sovietinę civilinę santuoką. Jų santuokos liudijime buvo įrašytas skaičius Nr. 1. Tas pats numeris žymėjo ir jųdviejų ištuokos dokumentą. Nes abu revoliucionieriai labai vertino laisvą meilę.

V. Suvorovas rašė: „Žlugus monarchijai buvo suformuota Laikinoji vyriausybė. Būtent laikinoji. Jos  nereikėjo nuversti. Nes ji neketino nuolat valdyti Rusijos. Šalies likimą turėjo spręsti liaudies išrinktas Steigiamasis susirinkimas: išrinkti delegatai patys turėjo nustatyti tokią valdymo formą, tokią politinę, ekonominę ir socialinę santvarką, kuri būtų priimtina daugumai gyventojų. Rusijos tautos išsirinko savo atstovus ir išsiuntė į Petrogradą vykdyti daugumos valią.

Tačiau būtent to Leninas ir Trockis negalėjo leisti. Bolševikai nuvertė Laikinąją vyriausybę. Dabar reikėjo neleisti žmonėms išreikšti savo valios. Leninas ir Trockis priėmė paprastą sprendimą: Steigiamąjį susirinkimą išvaikyti, darbininkų demonstracijas sušaudyti [...]

Dybenka atliko viską taip, kaip ir buvo liepta – demonstraciją sušaudė, Steigiamąjį susirinkimą išvaikė“.

Pavelas Dybenka ir Aleksandra Kolontaj.

Pavelas Dybenka ir Aleksandra Kolontaj.

Šūviai į proletarus

Kraujas, kurį praliejo Dybenka ir kiti į jį panašūs kraugeriai, padėjo pamatus bolševikinei santvarkai, kuri įsigalėjo Rusijoje.

„Kodėl jūs užgrobėte valdžia? Tą klausimą reikėtų užduoti Leninui, Trockiui, Zinovjevui, Kamenevui, Rykovui ir visiems kitiems, kurie 1917 m. spalį ją užgrobė. Atnešti žmonėms laimę? Taigi niekas tavęs šiam vaidmeniui nepasirinko, niekas neįgaliojo ir neprašė. Žmonės pasirinko Steigiamąjį susirinkimą. Jam ir reikėjo paklusti.

Sankt Peterburge vyksta taikios demonstracijos, remiančios žmonių išrinktą Steigiamąjį susirinkimą. O komunistai susirinkimo delegatus už pakarpos ir į gatvę. O į žmones – kulkosvaidžiais.

Revoliucija įvyko ne bajorams, ne dvarininkams, ne pirkliams, ne pramonininkams, ne valstiečiams, ne kunigams, ne stambiems pirkliams, ne smulkios nuosavybės turėtojams. O kam? Proletariatui! Būtent proletariatą Dybenkos jūreiviai ir sušaudė kulkosvaidžiais. Tai reiškia, kad revoliucija skirta ne proletariatui. Taigi kam?

Tą akimirką, kai ant Liejyklos prospekto akmenų nukrito pirmieji darbininkų kraujo lašai, ilgiau nei 80 metų Rusijoje gyvavusi valdžios sistema susiformavo galutinai. Nuo to momento Leninas ir Trockis negalėjo niekam atiduoti valdžios. Todėl nuo tos akimirkos nebegalėjo vykti jokie rinkimai, išskyrus tuos, kuriuose jiems būtų garantuota didžioji balsų dauguma. Nuo to momento jie negalėjo toleruoti laisvos spaudos. Nuo to momento jie turėjo sutriuškinti visas partijas, taip pat ir savąją. Nuo šiol jie turėjo smaugti profsąjungas. Nuo to momento jie turėtų ir toliau šaudyti darbuotojų demonstracijas, arba dar geriau – užkirsti joms kelią nustatydami kurstytojus ir juos pašalindami“, - knygoje „Valymas“ rašė V. Suvorovas.

Pasak jo, Lenino-Trockio partijos niekas neišrinko, todėl šios partijos valdžia buvo neteisėta. Neteisėta valdžia galėjo būti išsaugota tik jėga. Tik pasitelkus terorą. Teroras prasidėjo ne 1937-aisiais, ir ne Stalinas jį pradėjo, o jūreivis Dybenka. Tiksliau – Leninas, Trockis ir visi jų sėbrai, tarp jų ir jūreivis Dybenka.

Pabėgo išsigandę

Steigiamojo susirinkimo išvaikymas ir darbininkų demonstracijos nušaudymas Petrogrado gatvėse turėjo pasekmių. Rusija vis dar dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, bet naujos valdžios, kuri šaudo į žmones, niekas nenorėjo ginti. Vokiečiai pajudėjo Petrogrado link. Jų kelyje– Peipaus ežeras, kurį galima aplenkti iš dviejų pusių: iš pietų per Pskovą ir iš šiaurės per Narvą.

Ir štai revoliucijai kilo grėsmė. Vokiečiai artėjo prie Narvos ir Pskovo. Kam, jei ne didvyriams šauniesiems jūreiviams, apginti Petrogradą?

Nes Rusija nebeturėjo kariuomenės. Ją sunaikino komunistai. Šioje srityje Dybenko ypač pasižymėjo.

Manyta, kad naująją valdžią 1918 metų pradžioje galėjo išgelbėti tik Baltijos jūreiviai. Na, drauge Dybenko, jūrų reikalų liaudies komisare, imk savo jūreivius, vesk į Pskovą ir Narvą, išgelbėk revoliuciją! Sustabdykite vokiečius! Ir Dybenka išžygiavo. Būtent jo veiksmai 1918 metų vasario 23 dieną tapo valstybine švente – Raudonosios armijos ir karinio jūrų laivyno diena.

Piečiau Peipaus ežero Torošino stotyje prie Pskovo buvusio caro generalinio štabo pulkininko G. Peklivanovo vadovaujamiems latvių šaulių, Sankt Peterburgo darbininkų, carinių pulkų likučiams vokiečius pavyko sustabdyti. Miestas tris kartus ėjo iš rankų į rankas.

Tačiau prie Narvos, mūsų herojaus dėka, įvyko katastrofa. Išlepę ir pervertinti vien tik už taiką agituoti sugebantys jūreiviai palūžo ir puolė bėgti. Kartu su mūsų didvyriu Paša Dybenka skuodė  per sniegą net 120 kilometrų. Iki pat Gatčinos. Ten jūreivėliai didvyriškai užgrobė traukinį ir tada jų pėdsakai pasimetė Rusijos platybėse. Jie pasirodė tik po mėnesio Samaroje, toli už Volgos. Ten jie ir buvo suimti. Tik Kolontaj prašymas išgelbėjo Pašą nuo sušaudymo.

Istorikas Jurijus Felštinskis knygoje „Pasaulinės revoliucijos žlugimas“ šį įvykį taip aprašė: „Labiausiai nustebino tai, kad vokiečiai veržėsi be kariuomenės. Jie veikė nedidelėmis 100–200 karių grupėmis.  Ne reguliariosios kariuomenės, o sudarytais iš savanorių. Bolševikų tarpe tvyrojo panika, sklido gandai apie mistinės vokiečių kariuomenės puolimą, todėl miestai ir stotys buvo paliekami be kovos dar prieš atvykstant priešui. Pavyzdžiui, Dvinską (Daugpilį) užėmė 60–100 vokiečių būrys. Pskovą užėmė nedidelis vokiečių būrys, atvykęs motociklais. Režicoje vokiečių būrys buvo toks mažas, kad negalėjo užimti telegrafo biuro, kuris dirbo dar visą dieną.“

Būtent iš šios armijos išsigando sovietų vyriausybės narys, jūrų reikalų liaudies komisaras, vadas ir karinio jūrų laivyno vadas P. Dybenka su savo kariais. Jis paliko Petrogradą be jokios apsaugos, bet vokiečiai tiesiog neturėjo jėgų jo užimti. Vokiečiai niekada nepasiekė Petrogrado. O P. Dybenka, nepastebėtas pralėkė pro Maskvą ir pasislėpė už Volgos.

Šių šlovingų pergalių pasekmių ilgai neteko laukti – gėdinga kapituliacija sunkiomis sąlygomis buvo pasirašytas 1918 m. kovo 3 d.

Dvi savaitės iki pasirašymo dienos vasario 24 d. Leninas, per daug netikėdamas drąsių jūreivių ištverme, išsiuntė vokiečiams pranešimą apie sutikimą priimti visas pasidavimo sąlygas.

„Dėl pasitraukimo iš Narvos ir savavališko pasišalinimo iš fronto P. Dybenka buvo pašalintas iš partijos (narystė buvo atkurta tik 1922 m.). Jis stojo prieš Revoliucinio tribunolo teismą. Liaudies komisarų taryba priėmė sprendimą – atleisti P. Dybenka iš pareigų.“

1938 m. P. Dybenka buvo apkaltintas sąmokslu, šnipinėjimu amerikiečių naudai ir sušaudytas. Apie šio „revoliucionieriaus“ intelektą daug pasako atgailos laiškas J. Stalinui, kuriame narsusis jūreivis tvirtina negalėjęs šnipinėti amerikiečiams, kadangi „nemoka amerikiečių kalbos“.

Štai tokio „didvyrio“ žygdarbius Rusija mini vasario 23-ąją.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder