Rimantas BALSYS, profesorius, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas
Mano mintys apie Vėlines šviesios. Koks žmogus esi šiame pasaulyje, lygiai toks tavo požiūris ir į anapusinį pasaulį. Žiūrėdami į visos mūsų kultūros šerdį matome, koks glaudus yra mūsų ryšys su mirusiais protėviais. Jie reziduoja ten, po žeme, kur buvo sėjamas grūdas. Visada tikėjome jų parama ir pagalba gyviesiems. Tie abu pasauliai yra glaudžiai susiję mūsų senojoje pasaulėžiūroje. Manau, taip turi ir likti.
Seniai kalbu ir rašau ir apie laidotuvių, akmenų kultūrą. Ant kapų reikėtų dėti kuo mažiau materijos. Tačiau šita tema labai jautri. Netektį žmogus išgyvena labai individualiai. Savo kaltę ar tai, ko nepadarė gyviems esant, jis bando kaip nors atpirkti po to. Neretai kuo mažiau būna bendravęs su gyvu žmogumi, tuo didesnis poreikis bėgti prie jo kapo. Ne veltui sakoma, kad visos giesmės už mirusiuosius labiausiai yra reikalingos gyviesiems. Tas pats yra ir su kapų puošyba. Nesmerkiu, nors, žinoma, kuo mažiau mes neštume puošmenų ant kapų, tuo mažiau šiukšlintume savo aplinką. Pagalvokime, kiek šimtų tonų atliekų susidaro po šitų švenčių.
Mes lankome kapus kaip ir visi - ir per Vėlines, ir kitu metu. Tradicijos tai daryti vieną kartą per metus neturime. Yra daug įvairių progų, kada prisimeni išėjusiuosius, bet kitą kartą juos aplankai ir be jokios progos. Ta intencija sodyboje kartais užkuriu aukurą ar laužą. Visada pagalvoju apie išėjusiuosius per jų gimimo dieną, kartais per kitas šventes.
Saulė SUTKEVIČIŪTĖ, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos administratorė
Anksčiau su draugais smagiai paminėdavome rudenį švęsdami Heloviną. Visai linksma įsikūnyti į ką nors. Šiemet labai išreklamuoti Helovino parkai. Anksčiau esame ne kartą važiavę į Švėkšną, ten labai gera moliūgų šventės tradicija. Šeimoje esame keturi ir turime smagią tradiciją kiekvienas išsiskaptuoti kokį nors moliūgą, būna tokios tarsi varžytuvės.
Vėlinės man - ramybės diena: prisimeni išėjusius artimuosius, pabūni su jais mintimis. Į Lėbartų kapines važiuojame kiekvienais metais. Močiutės kapą susitvarkyti stengiamės kiek anksčiau, kad per Vėlines teliktų uždegti žvakutes ir būtų galima mėgautis ramybe. Kapą puošiame minimaliai. Jį prižiūrime nuolatos, ateiname gal kartą per mėnesį. Ta netektis mus ištiko prieš kelerius metus, dar tebejuntame artumą.
Man kartais patinka nuvažiuoti į kapines vakarop, stebina tas gražus vaizdas, jis praskaidrina rudens niūrumą.
Saulius BUDINAS, miesto Tarybos narys
Mano šeimai Vėlinės - diena, kai prisimenami mirusieji, lankomi jų kapai. Aš laikausi tokios tradicijos. Mano mama ir tėtis palaidoti Laugalių kapinėse. Tomis dienomis mes tradiciškai važiuojame į jas. Manau, ir šie metai nebus išskirtiniai. Kad ir didesnis tas sergančiųjų skaičius šiemet, vis tiek esame pasiskiepiję, naudosime visas saugumo priemones, kurios yra rekomenduojamos. Manau, kad lauke pavojus užsikrėsti kovidu nėra toks didelis. Mes ir pernai buvome, ir šiemet planuojame lankyti kapus.
Dvi poilsio dienos skirtos todėl, kad nemažai šalies gyventojų yra palaidoję savo artimuosius nebūtinai tame mieste ar miestelyje, kuriame patys gyvena. Lietuviška kapų lankymo tradicija gana sena. Anksčiau būdavo laidojama kaimo kapinaitėse ir visi pėstute nueidavo iki artimųjų kapo. Šiandieninė situacija yra šiek tiek kitokia, ir tas artimųjų kapų lankymas jau apima visą Respublikos teritoriją. Mano galva, buvo priimtas teisingas sprendimas ir duota laiko žmonėms atlikti savo pareigą. Be to, tai puiki proga visiems šeimoje susitikti, prisiminti išėjusius Anapilin.
Erika CIBULSKIENĖ, VšĮ „Savanoriai vaikams“ savanorių koordinatorė Klaipėdoje, Žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio renginių koordinatorė Klaipėdoje
Senelių kapai - Klaipėdoje, bet ir Panevėžyje turime kapų, kuriuos reikia lankyti. Per visus metus juos lankome, bet skirtingai. Mūsų šeimoje nėra taip, kad tik Vėlinių dieną važiuojame lankyti kapų. Bet taip, lapkričio 1 d. būname ir Lėbartų, ir Joniškės kapinėse. Norisi perduoti vaikams tą šventės, nors gal ir negalima taip Vėlinių vadinti, momentą. Jiems pasakojame apie protėvių kapus, apie būtinumą juos prižiūrėti.
Lapkričio 1-oji pasitinkama visiškai kitaip. Tai nebūna eilinė apsilankymo kapinėse diena. Tądien pamatai tą visų žmonių bendrą susivienijimą, to vakaro šviesą, patiri bendrystę. Tai sukuria jaukumą, kuris skatina visus vienytis. Ir pagaliau bebėgdamas sulėtėji, sustoji ir susimąstai.
Jurgita DAINAUSKAITĖ-ŠILEIKIENĖ, meno terapeutė
Mama iškeliavo prieš penkerius metus. Išėjusieji yra mano širdyje. Iš vaikystės prisimenu tą romantišką vaikščiojimą tarp kapų, to milžiniško kiekio žvakučių tamsoje ir buvo labai smagu.
Ir šiemet važiuosiu į kapines per Vėlines. Nesu bebaimė, žinau, kas yra kovidas: gruodį sunkiai juo sirgau. Vis dėlto manau, kad turime gyventi visavertį gyvenimą, nes niekas nėra tiksliai žinoma, kas, kur ir kokiu būdu užsikrečia, daugelis žmonių jau persirgę ir įgavę imunitetą.
Mes padedame tiek gėlių ir žvakučių, kiek telpa kolumbariumo kriptoje, puošiame labai simboliškai ir kukliai. Bet mirusiesiems tikriausiai tai nesvarbu. Man atrodo, kad tos lenktynės dėl gėlių, žvakučių kiekio ir paminklų dydžio vyksta dėl gyvųjų.
Redakcijos ir asmeninio albumo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą