Teiravomės pašnekovų, ar ir jie paiso Balandžio 1-osios tradicijų. Ar tądien jie būtinai stengiasi ką nors apgauti, ar patys buvo apgauti, kaip apskritai vertina melą numetus humoro skraistę, ar mano, kad pastaruoju metu žmonės meluoja daugiau.
Henrikas VAITIEKŪNAS, žurnalistas
Meluoti įpareigoja profesija (nusijuokia). Prieš daug metų, tarybiniais laikais, kai dar buvau klaipėdietis, aplankiau Vilniuje aukštas pareigas ėjusį savo giminaitį, tuometinį Lietuvos mokslų akademijos prezidentą Juozą Matulį. Jis paklausė, kur stosiu. Atsakiau, kad turbūt į žurnalistiką. „A, tai melagiu nori būti“, - pasakė jis.
Tikrai neatsisakau tokio dalyko kaip nekaltas melas. Jis tiesiog pagražina gyvenimą taip, kaip ir mūsų sapnai. „Vikipedija“ tikėti negalima, nes ją rašo ne mokslininkai, o žmonės, tokie kaip mes su jumis. Joje ir panašiuose žinynuose galima perskaityti, kad kalakutas yra toks paukštelis, kuris pas mus atkeliavo iš Indijos. Mums jo pavadinimas asocijuojasi su tos šalies miestu Kalkuta (dabar Kolkata. - Autor. past.) Maždaug 1969 metais dirbdamas Valstiečių laikraštyje šitą gandą į pasaulį paleido Vaitiekūnas. Tiesiog sugalvojo ir paleido. Ir dabar po 50 metų atrandu žinynuose rašant, kad kalakutas yra kilęs iš Kalkutos. Tai absoliuti nesąmonė, bet ji niekada niekam blogo nepadarė, tik paskatino fantaziją.
Kita vertus, kiekvienas vyras, eidamas pas gražią moterį, pakeliui kokį 30 kartų sugalvoja, kaip pameluoti, koks jis yra didis, galingas, stiprus ir visiems reikalingas. Tai kasdienis dalykas. Moterys irgi meluoja, yra net toks serialas „Moterys meluoja geriau“. Vyrai meluoja moterims, kad nepastebėjo, jog jos jiems pamelavo ir t. t. Aš pasisakau už smagų melą, kuris mums nekenkia, kartais pagražina ką nors. Baronas Miunhauzenas - puikus melagis ir mes visi juo žavimės.
Bet to melo nereikėtų painioti su melais, kurie dabar sklinda pasaulyje, kai meluoja politikai. Apie karą nenorėčiau kalbėti, mūsų visų nuomonė tokia pati. Kai kurie didieji pasaulio žmonės sakydami ukrainiečiams, kad juos remia ir palaiko, meluoja, nes bijo pasakyti, kad neremia. Tai baisu, tai labai negerai. Tas melas egzistuoja ir visą laiką skraido - ir viršuje, ir apačioje, ir kur tik nori. Rusams meluojama nuo ryto iki vakaro, jie negauna tikros informacijos. Visas pasaulis yra apipintas melu. Tik reikia jį paspalvinti balta, mėlyna, kitomis spalvomis.
Vakar nuėjau į vaistinę. Vaistininkė prisipažino, kad malonu su manimi kalbėti, nes aš ramus. Sakė, kad mes neįsivaizduojame, kokie dabar nervingi, pikti žmonės ateina. Patys jie nejaučia, kad yra įerzinti tos situacijos, karo baimės.
Ingrida VOVERYTĖ, aktorė
Esu už tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų, melas niekada nieko neišspręs. Tikiu, kad melo aplinkui būta visais laikais, ir, deja, nuo to pabėgti neįmanoma.
Balandžio 1-ąją, deja, kitiems labiau sekasi mane apgauti, nes jie puikiai žino, kokiomis temomis esu patikli, ir turi daug šansų pasijuokti iš manęs.
Prisimenu vieną istoriją, kai mane apgavo ne kas nors kitas, o aš pati save. Rytas, skubu į darbą, kieme stovi mano pilkas automobilis. Spaudžiu mašinos pultelį atrakinti duris, neatsirakina. Bandau judinti spynelę, nieko. Jaučiu, kaip karštis išpila visą kūną. Einu aplink automobilį lyg kažko ieškodama, kol mano akys užkliuvo už automobilio numerio. Tai ne mano automobilis. Maniškis stovi per kelias mašinas toliau. Įsėdus į savąjį apėmė toks palaimos jausmas, ir visą dieną juokiausi iš savęs.
Teko ir pameluoti. Atvyko draugė į svečius iš kito miesto. Dienai baigiantis jai pradėjo skaudėti gerklę ir užkimo balsas. Tikėjomės, kad per parą praeis. Laikėmės tylos, ji vartojo iš vaistinės nusipirktas pastiles, bet, deja, rezultato nesulaukėme. Labiausiai nerimą kėlė tai, kad po kelių dienų draugė turėjo vesti tiesioginę laidą, kurioje reikia daug kalbėti, o balso atgauti nepavyksta. Paskambinau savo šeimos gydytojai ir pasakiau, kad man užkimo balsas ir reikalingi antibiotikai. Vaistų gavau, draugė po kelių dienų susigrąžino balsą.
Rima PETRAUSKYTĖ, grupės „Mango“ narė
Kada pati pamelavau paskutinį kartą, neatsimenu. Dabar nematau nei pagrindo, nei poreikio tai daryti. Pagaliau išmokau labai gražiai, be jokio susierzinimo, be įžeidinėjimų, pasakyti tai, kas man nepatinka. O jeigu ko nors nenoriu sakyti, vengiu tos pokalbių temos.
Jau esu tokio amžiaus, kad galiu sau leisti nebemeluoti. Kai esi jaunas, jeigu sakysi tiesą, palaikys įžūliu akiplėša. O kai tiesą sako vyresnio amžiaus žmogus, laikoma, kad jis yra subrendęs. Man atrodo, kad dabar žmonės iš viso nebemeluoja. Jie per daug rodo savo nepasitenkinimą, lieja blogas emocijas, nebesistengia jų slėpti.
Balandžio 1-osios nesureikšminu. Dažniausiai pamirštu, kad tai Melagių diena. Pati nemoku apgaudinėti. Manau, reikia sugebėti nupiešti ypatingą situaciją, kad žmogus patikėtų, labai pasistengti ir gerai apgalvoti tą melą. Nesu iš tų kūrybingų humoristų. O kiti ruošiasi ir laukia tos Balandžio 1-osios, kad gerai apgautų savo artimuosius.
Per vieną Balandžio 1-ąją man nutiko kuriozas. Buvau tik pradėjusi vairuoti ir įvažiavau kitam automobiliui į galą. Labai sutrikau, išsigandau. Skambinau draugams, kad atvažiuotų ir padėtų man susigaudyti, ką reikia daryti toliau. Visai pamiršau, kad buvo Melagių diena. Draugai manimi nepatikėjo, galvojo, kad aš juokauju. Buvo sužavėti, kaip natūraliai bandžiau visus apgauti, nors tai buvo tikrų tikriausias įvykis.
Isroildžonas BAROTI, dailininkas
Jeigu melas sakomas su humoru ir Balandžio 1-ąją, vertinu teigiamai, nes tai ne piktybinis ir niekam nekenkiantis melas. Anksčiau, kai buvau jaunesnis, ir pats pokštaudavau, dabar tai jau darau rečiau. Kartais, jeigu nuotaika gera, turiu ūpo ir dabar pameluoju. Man pavyksta apgauti, aš tai moku, kalbu labai įtikinamai.
O apskritai melą vertinu labai kritiškai. Žinoma, išskyrus tą, kai gydytojai nesako žmogui visos tiesos, kad jam nebūtų blogiau. Kartais reikia griebtis diplomatijos, nesakyti ko nors tiesiai šviesiai, kad žmogui dar baisiau nebūtų. Teko ir man pačiam meluoti, ypač tėvams, nes norėjau, kad ir jiems, ir man būtų gerai.
Pastaruoju metu, manau, melo daugėja, ypač politikoje. Nebeįmanoma ir kompiuteryje ką nors paskaityti. Tiek tų žinių, ir nežinai, kuri yra melas, o kuri yra tikra. Dabar ištisa Balandžio 1-oji.
Edgaras KERPĖ, šokėjas
Ne visi moka meluoti žiūrėdami į akis. Gali perskaityti mintį. Nežinau, bet man atrodo, kad dabar žmonės mažiau meluoja. Jie išlindo iš namų, jiems norisi kalbėtis. Kai tiesiogiai bendrauji, atsiranda nuoširdumo ir natūralių jausmų. Tiksliai pasakyti, kiek yra melo mūsų visuomenėje, negaliu, nes neturiu tikslių argumentų. Turiu omenyje visus tuos pandeminius dalykus.
Per Melagių dieną pajuokaujame su draugais truputį, bet labai neįsijaučiame, nes vis tiek būna darbo diena. Kartais būna gerų siurprizų.
Melo buvo ir vaikystėje, ir paauglystėje. Manau, su juo kiekvienas buvo susidūręs ir kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, kartais žmonės meluoja, kad neturi laiko susitikti.
Pats geriau renkuosi tiesą, kad ir kokia ji būtų, nei melą. Stengiuosi būti atviras tiek sau, tiek kitiems. Kad ir kas nutiktų, jau geriau pasakyti tiesiai šviesiai.
Mindaugas KRAKYS, sporto atstovas
Meluoti visada yra blogai (juokiasi), melą vertinu neigiamai. Negalima meluoti netgi sau. Jeigu sau nesakai tiesos, vadinasi, meluoji visiems.
Per Balandžio 1-ąją, jeigu šmaikščiai meluojama, puiku, tada galima. Pajuokauti visada yra gerai. Juokas nėra blogis. Esu buvęs ne kartą apgautas. Įsiminė tėvo pokštas vaikystėje. Sako: „Vaikai, žiūrėkite, briedis bėga.“ Mes visi sušokome prie lango - jokio briedžio nėra. Patikėjome, nes gyvenome tokioje vietoje, kur tikrai buvo tokia tikimybė, kad gali prabėgti briedis. Klausiame tėvo, o kur jis, šis sako: „Apgavau jus.“ Žinoma, ir pats esu pokštavęs.
Humoro jausmą žmogus būtinai turi turėti, tada jam lengviau gyventi. Bet jeigu melas būna susijęs su rimtais dalykais, tada jau labai blogai.
Redakcijos ir asmeninio albumo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą