Archeologinis proveržis: kaip prieš 4475 metus Arkties gyventojai įveikė vandenyną ir pasiekė Grenlandiją

Tyrėjai apžiūrėjo tris salas ir dokumentavo beveik 300 archeologinių objektų. Didžiausia jų koncentracija aptikta Isbjornės saloje, kur mokslininkai identifikavo 15 paleoinuitų gyvenviečių. Mokslininkai statinius atpažino iš apskritų akmenų darinių, kurie kažkada laikė palapines su centriniu židiniu. Viename iš akmenų ratų rastos gyvūnų kaulų liekanos leido tyrėjams apsigyvenimą datuoti maždaug prieš 4000–4475 metus.

Pagrindinis tyrimo autorius Matthew Wallsas, Kalgario universiteto archeologas, paaiškino šios vietos svarbą: „Regioniniu požiūriu, tai yra labai daug palapinių ratų vienoje vietoje, iš tiesų viena didžiausių koncentracijų“. Jis pridūrė, kad Kitsisutas tikriausiai buvo „sugrįžimo vieta“, o ne atsitiktinis pasiklydusios šeimos apsilankymas.

© Mokslininkai atpažino statinius pagal apvalius akmeninius dariniai Nuotrauka: M. Walls, M. Kleist & P. Knudsen; Antiquity Publications Ltd

Tyrėjai apskaičiavo, kad trumpiausia kelionė nuo žemyninės Grenlandijos dalies iki Isbjornės salos siekė maždaug 53 kilometrus. Maršrutas pasižymėjo stipriais vėjais, tirštu rūku ir galingomis vandenyno srovėmis. Manoma, kad paleoinuitų grupės naudojo valtys su mediniu karkasu, aptrauktas oda, o kelionė tikriausiai trukdavo apie 12 valandų. 

M. Wallsas teigė: „Jie beveik neabejotinai lankydavo salą šiltuoju metų laiku, kuris trunka neilgai“. Įrodymai patvirtina, kad salos tarnavo kaip sezoninės medžioklės plotai, ypač kiaušinių rinkimui ir storasnapų narūnų – jūros paukščių, kurie gausiai peri vietinėse uolose – medžioklei.

Daugybė palapinių kuolių ir narūnų kaulų rodo, kad į salas tikriausiai keliaudavo ištisos bendruomenės, o ne mažos medžiotojų grupės. Šis atradimas liudija, kad Kitsisuto archipelagas buvo ne tik kelionių maršrutas tarp Kanados ir Grenlandijos, bet ir centras, kuriame ankstyvosios Arkties visuomenės tobulino savo jūrinius įgūdžius.