Artimiausiai dešimtmečiais prognozuojamas struktūrinis šeimos pa[si]keitimas

Jei 1950 m. 65 metų moteris turėjo vidutiniškai 41 gyvą giminaitį, tai 2095 m. tokio pat amžiaus moteris turės tik 25 giminaičius. Sumažės pusbrolių, pusseserių, sūnėnų ir anūkų, o pagyvenusių giminaičių bus daugiau. Tai gali sukelti rimtų problemų socialinės paramos sistemoms.

Tyrėjai išnagrinėjo istorinius ir prognozuojamus duomenis, gautus iš JT tyrimo „Pasaulio gyventojų perspektyvos 2022”. Jie naudojo modelį, kuris vaizduoja asmens, jo protėvių ir palikuonių santykius. Modelyje pateikiamas vidutinis lyties ir amžiaus pasiskirstymas pagal skirtingas giminystės rūšis.

Mokslininkai šeimos dydį apibrėžė kaip senelių, prosenelių, tėvų, vaikų, anūkų ir proanūkių, taip pat tetų ir dėdžių, dukterėčių ir sūnėnų, brolių ir seserų bei pusbrolių ir pusseserių skaičių. Tuomet jie užfiksavo skirtumus.

Remdamiesi šiais duomenimis, mokslininkai nustatė, kad vidutinis šeimos dydis visame pasaulyje mažės dėl mažesnio ir vėlesnio gimstamumo.

Labiausiai jų sumažės Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione: 65 metų moters giminaičių skaičius sumažės nuo 56 giminaičių 1950 metais, iki 18,3 – 2095 metais, t. y. 67 proc.

Tuo tarpu regionuose, kuriuose šeimos struktūros jau dabar yra mažos, didelių pokyčių neįvyks. JAV ir Europoje 65 metų moteris, 1950 m. turėjusi 25 giminaičius, 2095 m. turės 15,9 giminaičių.

Ilgainiui šeimos tinklai taps labiau „vertikalūs”, o giminystės struktūrą vis dažniau sudarys seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai. Giminystės tinklai senės, tai rodo artimiausioje ateityje didėjantis amžiaus skirtumas tarp asmenų ir jų giminaičių.

Nors ateityje pagausės vyresnio amžiaus giminaičių, tai nebūtinai sumažins tėvams tenkančią vaikų priežiūros naštą, nes vyresnio amžiaus giminaičiams patiems gali reikėti pagalbos. Tai sukels sunkumų socialinės paramos sistemoms.

Tyrėjai padarė išvadą, kad ateityje žmonės visame pasaulyje susidurs su didėjančiu neformalios pagalbos iš giminaičių poreikiu, nors ir su dideliais regioniniais skirtumais.

Jų tyrimo rezultatai patvirtina, kad reikia daugiau investuoti į vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūrą, kad būtų palengvinta senėjimo našta tiems, kurie turi mažiau giminaičių, kuriais gali pasikliauti.