Net ir dienos su saule neatrodo ilgos ir šviesios, o apniukusiu oru dažnai tenka tik galvą palinguoti: negi ji taip ir neprašvis? Šį metą iki žiemos saulėgrįžos reikėtų vadinti... „tada, kai rytas prisiglaudžia prie vakaro".
Esame jo, šio meto liudininkais, todėl lyg ir nereikia nieko išradinėti: viską matom, viską žinom!
O iki trumpiausių dienų meto liko vos dešimt dienų. Po to trumpam viskas sustos viename taške - dienos netrumpės, naktys - neilgės. O dar po to bus žiemos saulėgrįža ir gamta pradės sukti naują ratą - šviesos link. To laukti ilgai neteks.
Tamsa tikrai nežeidžia nieko, ypač kol ji neveikia kartu su rimtu šalčiu. Šiandien sunku pasakyti, kas yra rimtas šaltis - vieniems tai penketas, kitiems - dešimt laipsnių. Kas dar atsimena senesnius metus - 25 ar 30 laipsnių.
Taigi, esant tikrai šaltiems orams, dienos paukščiams sunku surasti lesalo, ypač vabzdžiais mintantiems nykštukams, lipučiams, zylėms. Ilga ir šalta 18 valandų trukmės naktis tuščiam paukščiuko skrandžiui gali būti grėsminga, todėl tokius išbandymus išgyvena anaiptol ne visi.
Gali būti, kad toks priminimas išties yra iš tolios praeities, dabar sunku tikėtis, kad ateitų „tikra" žiema. Taigi, šalčių (bent jau didelių) nelaukiame. O kaip 18 valandų tamsą išgyvena kiti, kuriems nešalta?
Jei anksti ryte išeisite į girią, gali būti, kad nebūsite vieni: tik pradedant švisti išgirsite taukšinčius genius, cipsinčius (jų balseliai labai tylūs) nykštukus, krebždančius lipučius ir zyles. Kai prašvis, paukščiai bus jau šiek tiek „užkandę".
Kas kita žvėrių pasaulyje. Graužikai maitinosi visą naktį, nenurims ir dieną. Kiškiai į guolius sugrįžo paryčiui. Vilkas medžiojo naktį, o lapei tas pat - jai tinka ir naktis, ir diena. Šernai paprastai maitinasi naktį, nors tinkamoje vietose, saugomi miško, gali knaisioti dieną.
Elniniai žvėrys įprastai aktyvūs dieną. Tiesa, atviruose laukuose elniai stengiasi maitintis naktį, o paryčiais grįžta į miškus.
Stirnos prabunda anksti, bet želmenų laukuose, pievose ar ražienose praleidžia visą dieną.
Jos jaučia saugų atstumą iki žmogaus, iki keliais judančio transporto, todėl sočios sugula lauko vidury ir ramiai atrajoja. Jei keliu važiuojanti mašina sustoja, stirnos tampa budrios - stojasi, kyla iš guolių, stebi. Mašina patikima tada, kai ji skrieja „savo reikalais", o stovinti yra pavojinga.
Dar pavojingesnis ir gerai pastebimas - žmogus. Jei jis eina keliu, žvėrims pakanka jį sekti akimis. Tačiau jei žmogus nelauktai pradingo (pasislėpė), stirnos pradeda bėgti, šuoliais leidžiasi tolyn - gali būti, kad jos laukia kažko negero ir pavojingo... kas ten žino tuos žmones!
Gyvename Advente, turime daugiau laiko pamąstymams. Kadangi iki Kalėdų toli ir eglutei į namus keliauti dar ne metas, galime užsiimti kuo nors labai šviesiu: su vaikais ar anūkais mokytis darbų, kurie ne taip seniai buvo įprasti visiems.
Pavyzdžiui, kartu lieti vaškines žvakes, nupinti (susukti) virvę, priskaldyti pušinių balanų. Močiutės turi progą prisiminti virbalus ir mezginius, seneliai - drožinėjimą ir žaislų gaminimą.
O aš siūlau pasikartoti ledinių žaisliukų, kabinamų ant eglutės kieme, lauke, gaminimo įgūdžius.
Apie tokius žaisliukus esu jau pasakojęs, bet jei primiršote, primenu: reikia plastikinių, keraminių indų, vienkartinių plastiko ar popieriaus stiklinių.
Į jas pridedame uogų, žolelių, sudžiovintų žiedų, įmerkiame siūlą ir pripilame dažyto vandens.
Šiuos ruošinius dedame į šaldiklį, o ryte mūsų žaisliukai jau gatavi - galime juos išimti iš formų ir kabinti ant šakelių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą