Su Artūru pirmą kartą susitikome prie kapų. Pirmą kartą susitiko tik mūsų žvilgsniai, abu lyg buvome vienas kitą matę anksčiau, bet nepažinome, tik vienas kitam nusišypsojom.
Po kelių valandų gavau žinutę socialiniame tinkle: „Labas, neatpažinau, o pasirodo mes pažįstami, dalyvavome Ramintos gimtadieny.
Kaip laikaisi?“ Nuo šios žinutės ir prasidėjo mūsų bendravimas, pradėjome susirašinėti, susitikome kavos, pakalbėjome kaip sekasi.
Mus traukė kažkokia trauka, buvo tik vienas „bet“ abu turėjome antras puses, todėl apie jokius santykius negalėjo būti nei kalbos, bet likimas mus vis suvesdavo.
Vieną dieną gavau jo žinutę, kad jis norėtų mane pabučiuoti, o aš pajuokavau, kad norėčiau susitikti ir kad jis mane pabučiuotų nieko neklausęs, iškart apsikabintų ir pabučiuotų.
Dar pridėjau, kad jis niekada taip neišdrįs.
Kapinėse užsimezgusiam poros romanui netrukdo tai, kad jie abu turi antras puses.
123rf.com asociatyvioji nuotr.
Parašiusi tokį atsakymą nemaniau, kad kada nors tai galėtų tapti realybe, bet ryte jis pasiūlė susitikti prie kapų.
Prieš darbus susitikome ten, kur pirmą kartą pasimatėme. Net nepasakęs „labas“
Artūras iškart prie manęs priėjo, stipriai prisiglaudė prie savęs ir aistringai pabučiavo.
Visu kūnu nusirito šiurpuliukai ir aš supratau, kad šis vyras tikrai tęsi savo pažadus. Po šio susitikimo atsirado baimė įsimylėti, įsimylėti užimtą vyrą.
Pati jam sakiau, kad neįsimylėk manęs, viskas turi baigtis, bet niekaip negalėjau nutraukti šių, sakykim, slaptų santykių.
Susirašinėjome kiekvieną dieną, nubusdavau jau gavusi Artūro žinutę, užmigdavau su palinkėjimu labos nakties.
Dieną susirašydavome, susiskambindavome, apsikeisdavome nuotraukomis ir video kaip sekasi darbai.
Taip pamažu vienas apie kitą žinojome daug, pradėjome klausti patarimų.
Artūras mane pradėjo vadinti savo meile, sakė, kad mane myli, o aš jam jaučiau tą patį, nors nebuvau tokia atvira, o gal tiesiog bijojau sau pripažinti, kad jį įsimylėjau.
Mums nebeužteko susirašinėjimo, pradėjome slaptai susitikinėti.
Kapinėse užsimezgusiam poros romanui netrukdo tai, kad jie abu turi antras puses. 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Net juokėmės, kad turime slaptas susitikimų vietas, nors jos buvo visiems žinomos, bet niekada niekas mūsų nepamatė kartu.
Mūsų meilė buvo, o gal dar yra, platoniška, niekada neperžengėme tam tikrų ribų, galbūt tas mus labiausiai ir žavėjo.
Mums tiesiog būdavo gera leisti laiką kartu, pasikalbėti, pasijuokti, suprasti vienas kitą.
Niekada nepamiršiu, kaip mėgdavau greitai važinėti, bet Artūras man pasakė, kad visada galiu išvažiuoti anksčiau, kad atvažiuočiau laiku ir neskubėdama, nes turiu žmonių, kurie mane myli ir turiu gyventi, nes nežinau, kas gali nutikti kelyje.
Niekas nežino apie mūsų santykius, kuriuos kelis kartus bandėme nutraukti, bet mes vis susitinkam.
Kelis mėnesius nesimatėme ir buvome sutarę, kad vėl bendrausime nebent jei likimas mus suves, jei vėl susitiksime prie kapų.
Taip ir atsitiko, nors tada tiek aš, tiek jis, turėjome būti visai kitose vietose, abu nusprendėme, kad reikia aplankyti artimųjų kapus, nors gyvename skirtinguose miestuose, bet tądien kažkas traukė ten.
Tik susitikus abu nusijuokėme, kad širdies gilumoje jautėme, kad sutiksim ir pamatysim vienas kitą.
Mūsų meilė yra uždrausta, bet abiem reikalinga.
Nežinau kaip viskas bus toliau, nors galbūt žinau, šis „kapų“ romanas turės baigtis, bet kaip neseniai kalbėjome susitikę po ilgo laiko, kodėl nutraukti tai, kas suteikia laimės ir džiaugsmo, kas akis priverčia spindėti, kas leidžia į gyvenimą žvelgti su pozityvu ir šypsena?
Mūsų bučiniai vis dar tokie aistringi kaip ir anksčiau, vis dar drugeliai skraido pilve, kai jis apsikabina ir pabučiuoja.
Kiek ilgai tęsis mūsų vasaros romanas abu ir nuspręsim, bet dar tam neatėjo laikas, nes mums gera kartu.
Abu turim antras puses, abu turim „oficialius“ gyvenimus, bet tik susitikę nusiimame kaukes ir vienas kitam suteikiame to, ko mums trūksta namuose.
Skamba kvailai, bet kartais trūksta tik supratimo, palaikymo ir šilumos.
Myliu, meile, laukiu kada vėl išgirsiu šiuos žodžius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą