"Aš vis dar prisimenu tą karą": Raimondas Paulas apie praeitį ir dabartį

"Po koncerto tetos atneša stiklainį medaus, kartais džiovintos mėsos, įvairiausių arbatų - visa tai jos atneša į sceną.

Tai tikriausiai didžiausias atlygis.

Tiesą sakant, visą gyvenimą keliavau į Latvijos kultūros centrus.

Žmonės ten nesikeičia, ir tai nėra vaidyba - aš tai jaučiu. Jie yra tikri", - sako Paulsas.

Jis prisipažįsta, kad šiuo metu jo sveikata dar stabili, ir džiaugiasi, kad vis dar gali kažką veikti scenoje: "Man tai patinka.

Ypač jei turite gerą instrumentą.

Juk aš esu pianistas."

Paulsas papildo savo prisiminimus apie karą: "Gimiau 1936 m., vis dar prisimenu tą karą...

Žinau, ką reiškia bėgti į slėptuvę vidury nakties, kai virš namų jau skraido lėktuvai...

Kiek man buvo metų - apie šešerius ar septynerius.

Tai siaubinga. Manau, kad šiais laikais kai kurie žmonės į tai nežiūri rimtai. Net kai kalbama apie atomines bombas.

Tai tragedija! Karas apskritai yra tragedija - visi tie sugriauti miestai.

 Manau, kad karas turi greitai baigtis. Tai negali tęstis taip ilgai.

 Tikiuosi, kad šie žmonės kaip nors ateis į protą ir pradės visa tai reguliuoti.

 Tačiau... tai gali reguliuoti tie, kurie turi valdžią, kurie turi kariuomenę.

Kalbėdamas apie patriotizmą, kompozitorius prisiminė, kad dar mokykloje jis taip pat turėjo karinį parengimą:

"Manau, kad tai turėjo būti daroma mokyklose.

Vėliau tai būtų sunku kontroliuoti.

Visi pradės ieškoti gydytojų pažymų, kad būtų atleisti nuo šaukimo į kariuomenę.

Motinos eis skųstis...

Prisimenu Atmodos laikus - eikime basi tarnauti...

Kur visa tai dingo? Viskas sugriuvo!".

Paklaustas, ką Paulas mano apie dabartinę Saeimą, kompozitorius nusijuokia: "Į valdžią grįžta tos pačios partijos, kurios jau buvo valdžioje.

Mes esame paskutinėse jų vietose, ir kas dėl to kaltas?"