Asta Labžentytė: „Nieko nėra baisiau už gražų, bet kvailą žmogų“
(8)Astą klaipėdiečiai prisimena kaip vieną iš Klaipėdą garsinusio festivalio „IKRA Mada“ kūrybos vadovių ir organizatorių, ilgus metus aktyviai formavusią uostamiesčio estetinį identitetą. Švedijoje ji pasuko visai kitu keliu - dirba žaliavų perdirbimo pramonės įmonėje rinkodaros ir pardavimų vadove.
Asta, uostamiesčio kūrybinis judesys ilgai buvo jūsų vizitinė kortelė. Kas nutiko, kad nusprendėte palikti viską, ką taip ilgai ir sėkmingai kūrėte, ir emigruoti į Švediją?
Ne viskas auksas, kas auksu žiba. O kartais dalykai būna paauksuoti, bet tai ne pilnaviduris auksas. Iš šalies viskas atrodė labai lengva, smagu ir šventiška, nemeluosiu, to smagumo, kūrybinio polėkio tikrai buvo, ir daug.
Bet buvo ir kita pusė, kurios nesimato, apie ją niekas daug ir nekalba, nes ji neįdomi ir buitiška. O ta dalis ekonominė. Įdėjus daug darbo ir laiko, rezultatai nebuvo tokie geri, kokių būtų galima tikėtis, ir čia kalbu apie finansinius rezultatus. Metai iš metų vis tikėdavomės, kad festivalis išeis į pliusą ir mūsų įdėtas darbas bei pastangos atsipirks, bet bent jau tol, kol buvau organizacijoje, taip nenutiko.
Tiesiog pavargau, atsirado tuštuma, atrodė, atiduodu viską, ką turiu, tačiau pasipildyti ir įsikvėpti nebėra iš kur ir už ką. Nors tam, kad galėčiau sau leisti organizuoti mados festivalį, visada turėjau papildomų darbų, projektų. Pavargau tiek daug dirbti ir neuždirbti. Norėjosi daugiau, ir žinojau, kad galiu.
Pradžia svetimoje šalyje retai būna lengva. Kaip jautėtės pirmosiomis savaitėmis, kai nutilo didžiųjų renginių šurmulys ir likote aplinkoje, kur jūsų niekas nepažinojo?
Gal ir nelengva, bet labai įdomu. Man patiko atsidurti visiškai naujoje vietoje, kur nieko nepažįstu, nesiorientuoju. Nepamirškime to, kad atvykusi aš nemokėjau švedų kalbos. Visada galvojau, kad jei emigruosiu ilgesniam laikui, tai tik į šalį, kurios nacionalinė kalba yra anglų. Bet nutiko kitaip.
Kita vertus, aš labai greitai išmokau kalbą, pamenu, kad po metų viena švedė negalėjo patikėti, jog aš čia tik kiek daugiau nei metus gyvenu. Ji palygino mane su Švedijos karaliene Silvija, kuri yra vokietė, ir net po 50 metų Švedijoje kalba su gana ryškiu vokišku akcentu. Tą palyginimą labai įsiminiau, žinoma, jis buvo perdėtas, bet malonus.
Kas pirmaisiais mėnesiais Švedijoje buvo didžiausias kultūrinis ar emocinis iššūkis ir kas tuomet labiausiai palaikė?
Na, su Švedija kultūrinių iššūkių neturėjau daug. Bet buvo biurokratinių sunkumų. Švedija labai skaitmenizuota valstybė, tu negali atsidaryti banko sąskaitos, nusipirkti sporto klubo kortelės, eiti mokytis kalbos ar net techniškai susirasti darbo, kol neturi „personnumer“ (liet. asmens kodo).
O tam, kad jį gautum, lengviausias būdas išdirbti samdomame darbe bent 6 mėnesius. Kadangi atvykusi į Švediją aš tęsiau darbus nuotoliu su Lietuvos kompanijomis ir darbai be švedų kalbos (pvz., valymo sektorius arba fabrikai) neatrodė geriausia alternatyva, kilo iššūkių. Nuo pat atvykimo norėjau eiti į SFI mokymus (liet. švedų kalba imigrantams), bet negalėjau, nes neturėjau švediško asmens kodo.
Norėjau įsidarbinti ir reikėjo banko sąskaitos, kurios be asmens kodo irgi negalėjau atsidaryti. Ir taip pasaka be galo. Galiausiai, net kai įsidarbinau pirmajame darbe su laikinu asmens kodu, negalėjau atsidaryti banko sąskaitos, į kurią pervestų atlyginimą, tad mano pirmi 6 atlyginimai keliavo į mano tuometinio draugo sąskaitą. Buvo sunku. Bet po to, kai gavau savo švedišką a. k., prasidėjo visai kitas gyvenimas.
Bet juk Švedija - draugiška šalis imigrantams.
Buvo sunku suprasti to meto politiką, kai aš išsilavinusi, darbšti ir norinti kalbą greit išmokti europietė be švediško asmens kodo negavau absoliučiai jokio palaikymo, net galimybės mokytis kalbos. O štai imigrantai, arba kitaip - pabėgėliai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, gavo viską: valstybės subsidijuojamus butus, dienpinigius, galimybę mokytis ir t. t.
Pamenu, kai pildžiau dokumentus vienoje institucijoje, paklausiau, kodėl imigrantai, kurie kartais net abėcėlės nemoka, gauna viską, o EU piliečiai, turintys aukštąjį išsilavinimą, - visiškai nieko. Atsakymas buvo paprastas - EU piliečiai gali savimi patys pasirūpinti. Ir tikrai galime, aš ir kiti esame to pavyzdys.
Švedijoje gyvenate jau kurį laiką. Kaip ten jaučiatės dabar?
Švedijoje gyvenu 8 metus. Jaučiuosi labai gerai, bet ši šalis niekada nebus man gimtoji. Gimtinė yra viena ir ji yra Lietuva. Fiziškai gyvenu Švedijoje, bet Lietuvoje manęs yra tikrai daug. Čia turiu nekilnojamojo turto, dalį vienos įmonės akcijų, mano mama, giminės, geriausi draugai gyvena Lietuvoje.
Žmones puošia protas, emocinis intelektas, vertybės, požiūris į gyvenimą, patirtys, istorijos, pasiekimai, o ne daiktai.
Be to, dalyvauju lietuvių bendruomenės Stokholme organizuojamuose renginiuose, minėjimuose bei šventėse. 2024-2025 metais buvau „LPS club“ - Lietuvos profesionalų Stokholme valdybos narė. Per šią organizaciją nemažai bendradarbiavome su LR ambasada Švedijoje bei Lietuvos Ekonomikos ir Inovacijų ministerija. Taip pat per GLL (Global Lithanian Leaders) organizaciją palaikau ryšius su viso pasaulio Lietuvos profesionalų klubų nariais.
Kaip jus pakeitė emigracija?
Nesinori kalbėti apie labai negatyvias patirtis, bet pirmaisiais metais, kai atvažiavau, buvau siaubinguose santykiuose, kurie leido pamatyti, ką išgyvena psichologinį ir ekonominį smurtą patiriančios moterys. Tai yra siaubinga. Ir tai tikrai nėra asocialių, neišsilavinusų, paribiuose gyvenančių žmonių problema. Kada nors pribręsiu šia tema kalbėti atviriau.
Lyginant su integracija naujoje šalyje, savo ribų, nepriklausomybės ir drąsos išbandymai buvo kur kas didesni. Bet viską įveikusi viena, be draugų ir artimųjų, šiandien jaučiuosi labai stipri ir dėkinga stiprioms savo šeimos moterims mamai ir močiutei, kurios mane užaugino stipria ir savo tikslų siekiančia asmenybe.
Ar dabartiniame gyvenime dar liko vietos madai?
Nebedaug. Dabar esu tik atsakinga mados produktų vartotoja ir kūrėjų palaikytoja, nes labai gerai žinau ir suprantu jos virtuvę, užkulisius ir iššūkius, su kuriais tenka kasdien susidurti mados kūrėjams. Ir aš atskiriu sąvokas „mados kūrėjas“ ir „gamintojas“. Palaikau kūrėjus ir nemėgstu greitos mados gamintojų. Paradoksalu, bet aš palikau vieną taršiausių industrijų pasaulyje, t. y. mados industriją, ir šiuo metu dirbu žaliavų perdirbimo industrijoje, dėl ko džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
Švedai pasaulyje žinomi dėl savo išgryninto, minimalistinio stiliaus ir tvaraus požiūrio į drabužius. Kaip jūsų, kaip mados teoretikės, akimis pasikeitė mados suvokimas apsigyvenus šioje šalyje?
Man labai patinka švedų požiūris į stilių, grožį, kokybę ir norą neišsiskirti. Tai priešingybė slaviškam stiliui, kur viskas turi būti kuo ryškiau, daugiau, prabangiau. Kartais net grįžusi į Lietuvą pasijaučiu nepatogiai, ypač kokiuose renginiuose ar vakarėliuose. Lietuviai mėgsta puoštis, kartais gal kiek per daug, kartais gal ne vietoje arba ne laiku (kaip man atrodytų), bet kas kaip moka, tas taip šoka ir visi turi teisę daryti bei atrodyti kaip tik nori.
Švedijoje tu nelabai atskirsi milijonierių nuo paprasto eilinio darbuotojo, kartais gali net suklysti vertindamas. Pamenu, viename interviu sakiau: „Ne drabužiai puošia žmones“, tos nuomonės nepakeičiau. Žmones puošia protas, emocinis intelektas, vertybės, požiūris į gyvenimą, patirtys, istorijos, pasiekimai, o ne daiktai. Daiktai ir drabužiai tik dekoracija, su kuria smagu pažaisti, bet nieko daugiau. Nieko nėra baisiau už gražų, bet kvailą žmogų.
Ar jūsų pačios asmeninis stilius per šiuos metus evoliucionavo į skandinavišką minimalizmą?
Manau, kad skandinaviškas minimalizmas tikrai padarė įtakos, nes beveik visada renkuosi patogumą vietoje suvaržymo, įsispraudimo ar ribojimo. Bet tai neturi reikšti, kad atrodau nuobodžiai ar pilkai. Man patinka pažaisti su savo stiliumi, tačiau švediškas neišsišokimo momentas davė savo.
Kaip įvyko profesinis perėjimas iš mados teorijos, dizaino ir renginių organizavimo į platesnius rinkodaros vandenis Švedijoje?
Rinkodaros arba marketingo srityje aš esu nuo 2013 metų, tad jau nebelabai ir naujokė. Be abejo, „IKRA Mada“ ar Klaipėdos mados savaitės kontekste kita mano pusė buvo labiau matoma, bet už jos visada vyko ir kiti marketingo projektai. Beje, ir festivalyje aš buvau atsakinga už komunikaciją, idėjas, dizainą bei socialinius tinklus, bent jau tais metais, kol dirbau su tuo projektu.
O rinkodara, marketingas atsirado mano pasaulyje per darbą, magistro studijų metu. Dirbau vienoje mados ir dizaino studijoje, kurioje po pusmečio man pasiūlė perimti socialinių tinklų ir internetinio puslapio administravimą. Perėmiau ir vis dar tęsiu darbus su tuo, patiko, užkibau.
Rinkodara / marketingas labai dinamiška, nuolat kintanti, evoliucionuojanti sritis, kuriai milžinišką įtaką padarė 2022 plačiajai visuomenei pristatyti DI įrankiai. Su DI darbas tapo dar greitesnis ir efektyvesnis. Man patinka naujovės, technologijos, ir nuolatinis visą gyvenimą trunkantis mokymasis. Tad rinkodara puiki sritis tam.
Ar dirbant Švedijos įmonėse jaučiasi kitoks verslo etiškumo, komandinio darbo lygis, lyginant su Lietuva?
Skirtumų daug. Švedijoje nėra visažinių, niekada neklystančių vadovų, čia vyrauja gan plokščios organizacijos, kur visi darbuotojai turi laisvę atvirai reikštis, siūlyti idėjas, daryti įtaką. Tai sveikintina ir priimama, net jei idėjos nėra genialios. Švedijoje darbas nėra gyvenimo esmė ir prasmė, darbo reikalai atskirti nuo asmeninio gyvenimo ir laisvalaikio, tas garsusis „work-life-balance“ čia tikrai stiprus. Emocijų ir konfliktų vengimas, emocijų nerodymas yra labai svarbus, nes tai sumažina darbinių konfliktų ir blogos darbinės atmosferos sąlygas.
Beje, darbe naujų draugų nerasi, nes darbo ir asmeniniai santykiai yra nemaišomi, bet tai absoliučiai nereiškia, kad santykiai su kolegomis prasti, priešingai - labai draugiški ir kolegiški, bet į svečius šeštadienio vakarą kolegų nelabai kas kviečia.
Grįžkime į uostamiestį. Kaip gimė „IKRA Mada“ festivalis?
Festivalio „IKRA Mada“ įkūrėja yra Jurga Sutkutė su vyru Liudu Andrikiu, aš prisijungiau tik 2014 metais. Bet po mano prisijungimo prasidėjo transformacijos. „IKRA Mada“ 2015 metais pavirto į „IKRA Fashion Weekend“ ir dar po metų - į „Klaipėda Fashion Week“.
Švedijoje darbas nėra gyvenimo esmė ir prasmė, darbo reikalai atskirti nuo asmeninio gyvenimo ir laisvalaikio, tas garsusis „work-life-balance“ čia tikrai stiprus.
O įkvėpimas turbūt atėjo iš studijų Vilniuje, praktikos Berlyne, kuriame 2014 metais Berlyno mados savaitėje organizavau Lietuvos mados dizainerių parodą.
Jurga Sutkutė buvo viena tos parodos dalyvių su darbu „Kabura“, kurį ji buvo pristačiusi ir „Mados Infekcijoje“. Pamenu, tada grįžau iš Berlyno, parvežiau Jurgai jos darbus, ir ji man pasiūlė prisijungti prie IKROS. Galvoju vasarą vis tiek ilsėsiuosi Klaipėdoje, kodėl gi ne. Bet likau ilgiau, nei planavau.
Jei pažvelgtumėte į tą etapą šiandien, kurį vieną festivalio momentą ar pristatymą prisimenate su didžiausia šiluma ir pasididžiavimu?
Mano pirmąjį, vykusį 2014 metais Klaipėdos „Kultūros fabrike“. Tuo metu mūsų festivalis sutapo su „Kultūros fabriko“ atidarymu, buvo didelė graži šventė naujoje Klaipėdos kultūros erdvėje. Beje, po festivalio su kolegomis buvome ten atidarę ir mados, meno ir dizaino galeriją. Deja, ją dėl ekonominių dalykų taip pat teko uždaryti. Ach, tie pirmi kartai...
Jei turėtumėte galimybę su dabartinėmis rinkodaros žiniomis ir gyvenimiška patirtimi grįžti į praeitį, ką organizuodama „IKRA Madą“ darytumėte kitaip?
Iš turinio ir formato pusės nieko nedaryčiau kitaip, viskas vyko taip, kaip turėjo vykti su tais resursais, kokius turėjome. Jei organizuočiau iš naujo, didžiulį dėmesį skirčiau didesniam finansų ir talentų pritraukimui. O talentų be biudžeto nepritrauksi. Nebegyvename laiku, kai kūrėjams užtenka atlygio tik „ant duonos ir vandens“. Ir laimi tie, kurie gali pasiūlyti daugiau. Paprasta rinkos ekonomika. Štai kodėl didžiausios mados savaitės vyksta Niujorke, Londone, Paryžiuje ir Milane.
Ko gyvendama Švedijoje labiausiai pasiilgstate?
Mamos, draugų bei atvirų, laisvų, kūrybingų ir įkvepiančių žmonių. Klaipėda tikrai turi kažką ypatingo. Bet ir dabar gyvenu keliasdešimt metrų nuo tos pačios Baltijos jūros, dažnai atsisveikindama žinutėse ar el. laiškuose rašau: „Linkėjimai iš už jūros“. Mane nuo Lietuvos skiria mažiau nei 500 kilometrų, tai yra 1 val. ir 25 min. skrydžio. Nesijaučiu esanti toli. Nuo Švedijos šiaurės iki pietų atstumai daug didesni.
Ką patartumėte jaunai merginai iš Klaipėdos ar kito Lietuvos regiono, kuri šiandien svajoja apie tarptautinę karjerą, bet abejoja savo jėgomis?
100 proc. žmonių savo gyvenime patiria nesėkmes, nusivylimus, artimųjų netektis, išdavystes ir pan. Niekas to neišvengia, tikėtina, neišvengsi ir tu. Žinodama tai, ruošk save sunkumams, nes jei būsi pakankamai stipri ir atspari - gali pasiekti tikrai daug.
Jei iš pirmo karto kažkas nepavyko - bandyk vėl, bandyk kitaip ar kitur. Berods A. Einšteinas yra sakęs: „Nėra nieko kvailesnio, nei daryti tuos pačius veiksmus ir tikėtis kitokio rezultato.“
Jei reiktų trimis žodžiais apibūdinti jūsų gyvenimo kelionę nuo Klaipėdos mados podiumų iki Švedijos rinkodaros strategijų - kokie tai būtų žodžiai?
Naujas. Atrastas. Aš.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą