Aurimas Mockus išsamiai papasakojo, kas vyko per tris išgyvenimo paras: bet kuri akimirka galėjo būti paskutinė
(4)Spalio 15 d. į vandenyną išplaukęs Aurimas prieš pat Kalėdas pasiekė pusiaukelę, o dar vasario viduryje ėmė nedrąsiai kalbėti, kad finišą pasiekti gali pavykti gerokai anksčiau nei planuota. Buvo numatyta, jog kelionė truks 6–8 mėnesius, tačiau Aurimas galėjo atplaukti dar kovo pradžioje.
Vis dėlto paskutinės vasario dienos nubraukė ne tik svajones atplaukti rekordiniu greičiu, bet ir, apskritai, pasiekti krantą savo valtimi „Kuršis“.
Patekęs į 4 kategorijos taifūną „Alfredas“, Aurimas turėjo aktyvuoti pagalbos signalą, išgyventi tris siaubingas paras, kol galiausiai, kovo 2 d. vakarą, jį išgelbėjo atplaukęs Australijos kariuomenės laivas.
Nors iš pradžių buvo planuota juo grįžti į Brisbaną, dėl itin prastų oro sąlygų priimtas sprendimas plaukti į Sidnėjų, kas lėmė, kad ant žemės Aurimas išsilaipino tik penktadienį.
Praėjus kelioms valandoms po to, jis rado laiko prisėsti bei išsamiai „Delfi“ papasakoti ir apie bandymą išgyventi lemiamomis dienomis, ir bendrai apie visą kelionę.
– Kaip jaučiatės pagaliau stovėdamas ant tvirtos žemės? Pasiilgote jausmo, kai niekas nesiūbuoja?
– Atvirai pasakysiu – dar dabar mėgaujuosi tuo jausmu. Kai daug laiko praleidi vandenyne, išlipus į krantą, dar kažkiek laiko viskas siūbuoja, todėl nebūkite tokie garantuoti, kad manęs dabar nesiūbuoja. Juokaudamas klausiau, ar tikrai čia nevyksta žemės drebėjimas, nes, atrodo, viskas supasi (šypsosi).
Jaučiu diskomfortą, tačiau, kaip bebūtų, kiekvieną minutę vis geriau. Dabar gyvenime mėgaujuosi kiekviena akimirka.
– Kokia šiuo metu yra jūsų savijauta, apie ką sukasi mintys? Vis grįžtate į tas išgyvenimo dienas, ar kaip tik bandote jas vyti šalin, jog pavyktų bent kiek pailsėti?
– Stengiuosi negalvoti apie tai, kad praradau valtį, kas daug kainuos finansiškai. Kai bandžiau kovoti už kiekvieną akimirką, buvau sau iškėlęs klausimą, kas yra tas gyvenimas – ar tai pinigai, turtas, ar brangūs momentai?
Tu supranti, jog tavęs gali tuoj nebelikti. Koks skirtumas, kiek pinigų neteksi? Gyvenimas po tavęs vis tiek tęsis. Tiesiog bus kažkokia istorija, ir viskas.
Jeigu išgyvensi, turėsi daugiau ar mažiau eurų, ar nuo to kažkas pasikeis? Jei vis tiek turėsi maisto, pastogę, mylimus žmones, kiekvieną dieną galėsi jaustis gerai, kad esi šalia artimųjų. Supranti, jog tai yra svarbiau, o ne pinigai.
– Tikrai pasikalbėsime apie visą kelionę, bet, pirmiausia, kadangi visi girdėjome daug įvairiausių versijų, norisi išgirsti iš jūsų pusės, kas vyko tomis lemiamomis dienomis. Kas nutiko, jog reikėjo aktyvuoti pagalbos signalą?
– Labai daug aplinkybių susidėjo. Viskas ėjo blogyn. Trečią dieną nebuvo saulės, tą rytą nebepavyko pasikalbėti su savo komanda, nes neužteko jėgos akumuliatoriuose, kurie buvo nukritę iki 50 proc.
Iš vakaro buvau gavęs informaciją, kad pasisuko taifūnas, traukiasi nuo manęs ir eina link kranto. Jaučiau tokį palengvėjimą, jog negausiu nuo jo stipriai.
Kad pakliūtum į taifūno epicentrą, kaip aš sakau, tau turi labai „pasisekti“. Istorija parodė, kad man „pasisekė“.
Pakliuvau, kai taifūnas sustiprėjo iki 4 kategorijos, tik aš apie tai sužinojau tik tada, kai mane išgelbėjo. Tik tada suvokiau, jog situacija buvo daug rimtesnė, nei tai, ką paskutinę dieną buvau išgirdęs iš savo komandos.
Turėjau prietaisų, kuriais galėjau naudotis bei gauti prognozę, bet, kaip tyčia, jie irgi išsijungė. Dar bandžiau sekti savo maršrutą, rodyti komandai, kad su manimi lyg ir viskas gerai, kol visiškai išsikrovė bei tapo nebeįmanoma to daryti.
Prie 58 mazgų vėjo aš dar buvau išėjęs iš kabinos, įvertinau, kaip viskas gerai, dar nusiunčiau balso pranešimą, ką dažnai darydavau – nors ir atsijungęs, žinojau, kad, kai prisijungsiu, komanda viską gaus. Kalbėjau, jog „Kuršis“ gerai stovi, vau. Viskas atrodė kontroliuojama.
Bet paskui vėjas pradėjo stiprėti, galvoju, kažkas ne taip, prognozė buvo kitokia. Kai pradėjo valtį versti į šoną, dėl ilgo pasvirimo kampiniai triumiai ėmė pildytis vandeniu. Įvykus pirmiems persivertimams, dienos pabaigoje supratau, kad turiu per daug vandens, valtis nebeatsistos.
Norėjau aktyvuoti pagrindinį pagalbos švyturį, tačiau pamačiau, kad jį jau nuplėšė bangos. Turėjau atsarginį, bet nežinojau, kaip gerai jis veikia iš kabinos. Pabandžiau aktyvuoti ir pasisekė.
Tai nereiškia, kad man būtų reikėję iš karto sakyti, jog mane reikia gelbėti. Po pirmos paros, kai atskrido lėktuvas ir su juo užmezgiau kontaktą, mintis buvo, jog man viskas gerai. Man buvo svarbiausia, kad jie žinotų mano buvimo vietą, jei reikėtų traukti.
Visgi tada pradėjo į paneles tekėti vanduo, laužė antenas, kur buvo saulės panelės, per mikroįtrūkimus ėmė bėgti vanduo ten, kur jo būti negalėjo.
Pasiekus prietaisus, po kurio laiko dalis jų atsijungė. Pirmas dvi paras dar mačiau, kur esu, kas atskrenda gelbėti, bet paskui visiškai nustojo veikti ekranas – liko tik radijo stotis ir sistema. Tikėjausi, kad jie mato mane, tačiau nežinojau, ar tikrai.
Jau nekalbu apie trečią parą, kai viskas buvo kritiškai. Po eilinio apsivertimo sprogo gelbėjimosi plaustas, kuris užstrigo valtyje ir tapo kaip burė. Viena laimė, kad vėjas po truputį rimo ir manęs tiek nebevartė. Aš nežinojau, kiek atsilaikysiu, bet kuris momentas galėjo būti paskutinis.
Jei būčiau apsivertęs su plaustu, įvertinau, jog, greičiausiai, jis prisems vandens ir nebeleis atsistatyti valčiai į savo poziciją. Plaustas didelis, keturių vietų, greitai prisemtų kelis šimtus litrų vandens, kas būtų man pražūtinga, jei valtis neatsistotų atgal.
– Kas dėjosi jūsų galvoje tuo metu? Ar tiesiog fokusavotės į išgyvenimą ir net nebuvo laiko kažką galvoti?
– Faktas, kad įsijungia išgyvenimo mechanizmas. Kas blogiausia, gelbėjimosi diržas irgi užstrigo – kaip jis galėjo užstrigti? Sportinis diržas, kuris, atrodo, turi bet kokioje pozicijoje atsirakinti. Valtis stovi 45 laipsnių kampu, guli ant visų daiktų, kurių kabinoje tikrai daug, o jų negali nei ištraukti, nei ką.
Kai tave vartalioja, išsenki, jėgos ima dingti. O jėgų negali prarasti, nes turi semti vandenį. Supratau, kad, jei nesemsiu, dar labiau svirsiu ir mane pradės dar labiau vartyti.
Kai tik jausdavau, jog triumas prisipildė, o tai įvykdavo maždaug kas valandą, turėdavau išsemti po 3–4 kibirus. Sėmimo metu gaudavai bangą ir su visais kibirais bei daiktais kaip katinas centrifugoje vartaliodavaisi.
Šalmų nėra, nieko nėra. Pirmą parą prasiskėliau galvą, nerimavau, ar pavyks sustabdyti kraujavimą. Tuo metu po ranka pasitaikė Rimanto Kaukėno fondo marškinėliai, kurie man buvo padovanoti sunkiausioms akimirkoms – jie tuo momentu man gal net išgelbėjo gyvybę, nes užsispaudžiau galvą ir sustabdžiau kraujavimą. Negalėjau nei vaistų pasiimti, nieko. Sustojo kraujavimas, toliau reikėjo semti vandenį.
Žaizdų visur pilna, prisidaužai, prisitrina. Sūrus vanduo kaip rūgštis ėda. Aš jaučiau, kad žaizdos pradeda švinkti, atsirado smarvė, kas nereiškė nieko gero.
Jeigu būtų reikėję dar ilgiau laukti, galėjo įsimesti infekcija. Kiekvienas judesys su drabužiais buvo skausmingas, nes visa oda buvo kaip nudilginta.
Bet turi kovoti, suprasti, kad negali sustoti, nes sustojimas reiškia pražūtį, o, jei nori gyventi, reikia kovoti už kiekvieną akimirką. Tą ir bandžiau daryti.
– Ar buvote įsitikinęs, kad jus spės išgelbėti, ar visgi buvo minčių, jog gali baigtis labai blogai?
– Žinoma, buvo minčių. Pirmą parą dar sakiau, kad, jei viskas nurims, turiu įvertinti žalą. Buvo labai blogas susikalbėjimas, nes mano antenos nudaužytos, ryšys prastas su racija, nors lėktuvas turi specialų prietaisą.
Ypač sunku, kai anglų kalba nėra mano gimtoji – aš galiu su visais susikalbėti akis į akį, bet čia supratau gal tik 20 proc., ką kalbėjo.
Pirmos dvi paros buvo labai blogos. Tik trečią parą išgirdau lietuvišką balsą, už kurį esu dėkingas Mantui, Australijos bendruomenės lietuviui, ir Sandrai, kuri sugebėjo jį nukreipti bei pasakyti, kad ieško tarnybos lietuviškai kalbančio žmogaus.
Bet ir tai negarantavo, jog vienas kitą girdime. Visgi progresas įvyko, išaiškinau realią savo situaciją, jis suprato, perdavė.
Lėktuvas vis išskrisdavo pasipildyti degalų, tada grįždavo. Tik aš supratau, kad jis man nelabai gali padėti – tik perduoti informaciją, koordinuoti tarnybas. Buvo per daug vėjuota, negalėjo atplaukti išgelbėti. Turėjau atkentėti, tik nurimus orui būtų atsiradusi galimybė. Ta galimybė atsirado tik trečią parą.
– Ką reiškia pakliūti į taifūną su irkline valtimi? Minėjote, kad vertėtės apie 30 kartų, buvo didžiulės bangos. Kaip jūs dar sugebėjote semti vandenį?
– Paprastas dalykas – klausimas, kiek tu nori gyventi. Jei nori gyventi, tai kabiniesi į gyvenimą su nagais ir ragais, bandai nepasiduoti stichijai.
Kol aš dar mačiau, kad galiu, lūpos ir nosis ne po vandeniu, todėl, vadinasi, galiu įkvėpti bei kažką daryti. Kad taip būtų, reikėjo įdėti pastangų. Kad ir labai sunku, atrodė, nebeturi jėgų.
Tik kai sužinojau, kad atvyko gelbėjimo laivas, nežinau, ar užmigau, ar atsijungiau po eilinio bangos smūgio. Kai pradėjo vykti gelbėjimo operacija, buvau kelias valandas atsijungęs.
Tai sukėlė labai daug nerimo gelbėtojams, nes jie bandė su manimi kontaktuoti, o pas mane viskas buvo išjungta. Kai atgavau sąmonę, rankoje laikiau raciją, bet mačiau, kad nebedega radijo stoties signalas. Tikėtina, jog trinktelėjau į panelę ir atsijungė.
– Koks buvo jausmas, kai pamatėte jau atplaukiantį laivą, o paskui ir gelbėtojų valtį? Kokia emocija pirmiausia užplūdo?
– Pirma užplūdusi emocija buvo nepamiršti kažko iš daiktų, kuriuos tikrai buvau nusprendęs pasiimti. Iš pradžių gelbėtojams nepavyko priplaukti prie manęs, su banga atsitrenkė į mane, praplaukė, neišėjo manęs pagauti.
Bandžiau pasiimti daiktus, ėmiau marškinėlius, galvojau, paliksiu jiems dovanų, pagavau po ranka. Pasiėmiau beretes, vaikų norus, kas atrodė brangu.
Aišku, pasiimti norėjosi daug ką: kad ir brangius peilius, įrangą, racijas. Bet tu supranti, kad ar taip, ar taip, reikės kažką palikti, tai bent pasiimsiu žinutes, kurias plukdžiau Lietuvos bei Ukrainos diasporoms Australijoje. Supratau, jog tai garantuos man ramybę, kad bent jau užduotis, kurias sau kėliau, įvykdžiau.
Kaip gali neimti vaikų apyrankių? Taip, jos kumščio dydžio, bet, galvoju, juk jie laukia vilties, jie penkis mėnesius vykdė pažadą manęs laukti, sergantys bandė kabintis į gyvenimą, o tada sužinotų, jog man nepavyko jiems jų parvežti. Įsivaizduoju, kiek jiems džiaugsmo, kai dabar žino, kad parvešiu tas apyrankes.
Galbūt jiems tai suteiks šansą kabintis į gyvenimą, kaip man pavyko tai padaryti. Vaikai yra mūsų ateitis – ne mes, o mūsų jaunoji karta. Mes jiems turime rodyti pavyzdį.
– Kaip viskas vyko jau išlipus į laivą, iš karto patekote pas medikus?
– Kai tik išsilaipinau, visų pirma, padėkojau kapitonui ir visai įgulai už išgelbėjimą. Dar kartą paklausiau, ar tikrai nėra galimybės išgelbėti valties, nes laivas karinis, turi kranus, viską.
Bet tokiose situacijose gelbėjamas ne turtas, o gyvybė. Pagal tarptautinę teisę tai daroma nemokamai. Žinau, kad daugelis rūpinosi, kaip reikės apmokėti. Draudimai manęs nedraudė bet kuriuo atveju išvykstant.
Supranti, kad tavo gyvybė jiems yra prioritetas. Tai tik paprašiau, jog išgelbėtų bent irklus, o jie dar ir vėliavas nuėmė kaip nujausdami.
Su savimi dar turėjau pasiėmęs trispalvę. Labai gaila, kad pamečiau Šaulių sąjungos beretę, kurią turėjau užsikišęs. Ji jau buvo vieną kartą iškritusi, o dabar antrą kartą vėl iškrito. Man tai svarbūs dalykai. Ne pinigų kalades reikia gelbėti tokiu momentu, o tai, kas tavo gyvenime yra svarbu.
– Prakalbote apie „Kuršį“, kurį teko palikti. Kokios būklės buvo valtis, kokia žala jai padaryta?
– Ji buvo pasvirusi, kairė pusė prisisėmusi vandens. Nežinau, ar tas vanduo toliau į vidų bėgs, kai nebebus tokios audros, ar sustos. Tikiuosi, kad nebebėgs. Manau, jog turėtų atsilaikyti, jai įmanoma tą padaryti iki kranto. Dabar labai gerai pasisuko vėjas.
Palikau visas reikalingas sistemas įjungtas, kad matytųsi, kai bus arčiau kranto arba praplauks koks laivas. Dabar ten dar neplaukioja niekas, bet po kelių dienų turėtų, kai jau aprims oras. Tikėtina, jog ją gali išpūsti link Australijos krantų.
Teiravausi, kiek kainuotų išgelbėti, tai vienas žvejybinis laivas pasisiūlė už 150–200 tūkst. eurų. Pagal padarytą žalą, nes ją vis tiek reikėtų tvarkyti, valtis dabar verta gal 60–80 tūkst. eurų. Bet kokią ji man turi moralinę vertę... Žiūriu, kaip lietuviai vieningai palaiko, manau, pačiai Lietuvai „Kuršis“ tapo kaip kovos simbolis.
Aš tokių pinigų negaliu skirti, nes ir šiaip jau labai nukentėjo šeimos biudžetas, kai pats turėjau didžiąja dalimi vykdyti tą kelionę. Aišku, aš tikėjausi grįžti, galbūt parduoti valtį. Ji šiai dienai turbūt yra greičiausia valtis pasaulyje pagal tai, kaip aš įveikiau savo maršrutą. Ji vienareikšmiškai kaip „Bugatti“ ant vandens.
Pats valties korpusas labai stiprus – atlaikė tiek persivertimų su daiktais, plausto sprogimus, viską. Tiesiog buvo prastas dažymas, kas išaiškėjo dar plaukimo metu. Mačiau, jog visa apačia atšokusi, gruntas parinktas itin blogas. O visa kita tikrai gerai.
– Kalbant jau apie visą kelionę ir pereinant prie šiek tiek mažiau skaudžių dalykų, kaip jums atrodė tie keli mėnesiai vienumoje viduryje vandenyno? Viskas buvo taip, kaip ir tikėjotės?
– Nuo pat pradžios sakiau, kad turbūt sunkiausia bus vienatvė. Sudėtingiausias vienatvės etapas buvo nuo 28 iki 69 dienos.
Tą dieną buvo beveik Kūčios, kaip tik įveikiau pusę atstumo. Žinojau, jog antra pusė bus lengvesnė, nes jau pradėsiu artėti prie kranto.
Kadangi labai greitai įveikiau pirmą pusę, supratau, jog viskas eina tik geryn. Trečias etapas buvo neplanuojamai greitas, jis tikrai turėjo būti blogesnis.
Paskui prasidėjo didžiosios problemos. Buvo 2–3 sunkios dienos, kai jau atrodė, kad sunkiau būti negali. Kai nusileidau prie Kaledonijos, bandžiau ją apiplaukti, bet pritrūko kelių dienų, visą savaitę kapsčiausi prieš srovę, vėją, netekau jėgų. Tuomet viskas pasikeitė, supratau, jog praradau savaitę laiko, reikėjo grįžti atgal.
Grįžau pro šiaurinę dalį, viskas buvo kaip šveicariškame laikrodyje, kai išsukau pro plaukikams pavojingus rifus, atrodė, aukščiausias pilotažas, kaip išlenkiau posūkį. Visos rizikos pasiteisino. O tada taifūnas „Alfredas“ mane išbandė.
– Kokios buvo džiugiausios akimirkos šioje kelionėje?
– Kai buvo geras, tinkamas vėjas, kai žinojau, kad daug nuplaukiau. Gražūs saulėlydžiai, gyvūnija – mačiau banginius, delfinus, žuvis. Kiekviena diena yra gera diena. Viskas buvo labai gerai iki tos akimirkos, kai pradėjo būti blogai.
– Jūsų kelionės tikslas buvo nešti žinią apie Ukrainą. Kaip manote, ar jums pavyko? Gal ir dabar turėtumėte, ką pridėti prie tos žinutės?
– Manau, šis dalykas įvyko taip, kad turbūt net finišavus geromis sąlygomis ir pasiekus Gineso rekordą, kažin, ar būtų geresnė žinutės sklaida nei dabar. Mačiau, jog naujienos prasirito per visą pasaulį. Ant valties aiškiai matosi šūkis. Daugelis akcentavo, kodėl aš plaukiau, minėjo, kad nešiau žinią.
Nuoširdžiai sakau ačiū visiems, kurie supranta, nes labai sunku prašyti – daug maloniau yra duoti. Apie Lietuvą visas pasaulis kalba, kad vienas crazy irkluotojas išgyveno 4 kategorijos taifūną. To tikrai nedariau savo valia, taip sukrito aplinkybės. Tokias audras išgyvena vienetai.
Ačiū Dievui, ačiū likimui, ačiū tiems, kurie meldėsi. Tikrai buvo akimirkų, kai nebeturėjau jėgų ir pats bandžiau melstis. Jaučiau jūsų palaikymą ir maldas. Ačiū visiems.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą