Baimė būti negražiam

 Ir tuomet jums iškart parūptų išsiaiškinti, kas tai yra. Bet padėkite tuodu pavadinimus ant svarstyklių: pasirodys, kad didesnė aktualija mums yra ne fobijos, o visuotinis noras... patikti. T.y. būti kitų pastebėtiems. Ir siekis tapti ne tik protingais bet ir gražiais.

Bet kalbėsiu ne apie grožį, kurį kiti mumyse mato. O apie tai, kaip, į veidrodį pažiūrėję, patys save vertiname. Ir apie tai, kokias mintis po to žiūrėjimo mintijame. Todėl vėl nepavyks apeiti kažkada jau nagrinėtos, bet visuomet įdomios ir mistiškai paslaptingos veidrodžio temos.

Psichologai (kartu su psichiatrais) mums pasakys, kad veidrodis viso labo yra tik savęs identifikacijos objektas. Ateities būrėjai ir lietuviškieji šamanai (veidrodžiai jiems labai patinka), žinoma, ieškos sąsajų su anapusiniu pasauliu. 

Tikriausia, ras. O ar žinote, kas jūs esate, jei stovėdamas prieš veidrodį savęs jame nematote? Jei taip atsitiko, jūs – pats tikriausias vampyras!

Ką tik perskaitytas sakinys jums pasirodė nerimtas? Jei tikrai, prašau dar žinoti ir tai, jog ne visuomet taip buvo. 

Nuo 16 amžiaus, kai šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas išplatino žinią, jog ilgai į veidrodį žiūrint visos žmogaus ligos į tą veidrodį ir pereina, iki šių dienų daktarai teigia, kad veidrodis ir placebo efektas – tampriai susiję. Ir, kad jie abu, kartu veikdami, yra ne vienam pacientui padėję. Bet taip sako tik drąsūs daktarai.

Vėl nepatikėjote? Tuomet siūlau eksperimentą (labiausia jis tiks aptarnavimo sferai): pakabinkite veidrodį darbo vietoje. 

Klientūra taps dvigubai mandagesnė, o jūsų pasamdyti tarnautojai – trigubai paslaugesni. Sako, kad kai kas įsigudrina ir šeimose šitą vaizdą atspindintį daiktą sėkmingai pritaikyti. Tačiau prieš tai reikia išstudijuoti ir galimai neigiamą veidrodžio poveikį. Bet tai bus ne šiandien.

Šiandien – apie dismorfofobija. Kaip liūdna bebūtų, privalau pranešti: tai – bjauri ir sunkiai gydoma liga. (Kažkada su skaitytojais kalbėjome apie narcisizmą – ligą, kuri pasireiškia didžiuliu savęs pervertinimu ir nuolat reiškiamu noru, kad juo nuolat būtų žavimasi. 

Bet, palyginti su dismorfofobija – tai daug lengvesnis atvejis). Dismorfofobija segama sunkiau. Labiau save kankinant. 

Tai – kūno įvaizdžio sutrikimas, patiriamas žiūrint į veidrodį. Ir nuolatinis didžiulis nepasitenkinimas tuo, kas jame atsispindi. Visų simptomų (čia – ne medicininis, o tik pažintinis rašinys) neaprašinėsime. Įtariantys sau šitą ligą internetuose pasitikrins. Bet kaip priversti juos nueiti pas psichiatrą? Kaip pakviesti pas psichologą?

Nes vienas ponas, kaip keista bebūtų, gėdijasi... nevyriškai neplaukuotos krūtinės. Kita ponia kas vakarą veidrodyje apžiūri negražias (ji taip mano) savo kojas. 

Pornofilmų prisižiūrėjęs pilietis taip pat įgijo nevisavertiškumo kompleksą: mano, kad jo TOKIAM filmui niekaip neatrinktų. Ir būtų beveik juokinga, jei nebūtų liūdna: iš medicininių dokumentų kartais išsprūsta paslaptys, jog ne vienas dismorfofobija susirgusiųjų ne tik pasitraukia iš draugų būrio (ypač vasarą, kai tenka prie jūros išsirengti), bet ir ima galvoti apie savižudybę!

Užčiuopti ligos pradžią padeda... plastikos chirurgai. Mat į juos kreipiamasi pirmiausiai. Dėl tariamų dėmių ant kūno. Dėl beveik nematomų plaukelių, esą darkančių „prekinę išvaizdą“. Ir dėl viso šito, žinoma, netiesiogiai kaltinamas veidrodis. 

Ar tikrai taip? Daktarai paaiškintų: tai – psichologinė, psichiatrinė, t.y. galvos problema. O prasidėjo viskas nuo to, kas yra šito rašinio pavadinime: nuo baimės būti negražiam.

Protingas protingos visuomenės žmogus, žinoma, didelio dėmesio į tai neturėtų kreipti. Tačiau ar tikrai galite nuo to nusisukti, kuomet grožio kultą kasdien (dažnai ir penkiskart į dieną!) perša televizija? 

Sakote, kad su tokia TV nuomone nesutinkate ir ją nuginčyti bandote? Deja, tas nesutikimas – tik laikinas, ir, jei jūsų požiūris nuo „plačiųjų masių“ požiūrio skiriasi, netrukus jį pakoreguos feisbukas bei kiti socialiniai tinklai. Arba rinkimai, visuomet netiesiogiai per TV įtaką agituojantys „už gražesnį“ kandidatą į prezidentus...

Dabar greituoju būdu nubėkime nedidelį atstumą tarp psichomediciniškų ir dismorfofobiškų sampratų. Strėlės, kurios į mus yra iš veidrodžių nutaikytos – tarsi nesužeidžia. Bet pėdsaką sąmonėje palieka. Ir ligą provokuoja. Atpažinkite tai!

Kuomet žmonės žiūri į veidrodį, patys to nejausdami įtempia veido raumenis ir nutaiso mimiką, kuri jiems patinka. 

Atmintin tai įsirėžia kaip tikrasis atspindys. Tačiau taip nėra: kiti mus mato kitaip! Dėl tokio nenatūralumo radosi ir moksliškas paaiškinimas, kodėl atvaizdas nuotraukoje ir veidrodyje skiriasi. Sunku tuo patikėti, tačiau britų mokslininkai įrodė: veidrodyje sau atrodome keturiskart patrauklesni (gražesni?), nei iš tikrųjų esame.

Ir dar norėčiau, kad atsilieptų pilietis, kuris yra patenkintas savo nuotrauka Lietuvos Respublikos pase! Netikiu, kad toks ar tokia atsirastų. Bet apie tai – kada nors.

O dabar – esmių esmė! Tai, kad veidrodžiai, girdi, „apverčia“ vaizdą – įsigalėjęs mitas! Tik – iliuzija! Prašome įsiminti tikrą tiesą: VEIDRODYJE SAVE MATOME TAIP, KAIP KITI MUS MATO!

Po tokios aksiomos visi kiti argumentai gali būti tik smulkmenomis vadinami. Kartais, tiesa, ir tos smulkmenos mūsų yra neapmąstytos. Ir... įdomios. Pavyzdžiui, „veidrodžio efektas“. 

Čia – apie tai, kad kai kuriuos mūsų veiksmus ir poelgius dažnai lemia ne mūsų pasirinkimai, o tai, kaip atitinkamose situacijose elgiasi greta esantys žmonės. Mėgdžiojame juos, t.y. patys tampame veidrodžiais.

Dar vienas – beveik techninis pastebėjimas: ne visi veidrodžiai jus rodo vienodai. (Kai kuriose rūbų parduotuvių matavimo kabinose jie atitinkamai apšviesti, kad tam tikros kūno bėdelės taptų mažiau ryškios). 

Kita ponia nesupranta, kodėl veidrodis darbe ją rodo lieknesnę nei veidrodis namuose. Viskas priklauso ir nuo to, ar jis tinkamai pakabintas.

Šiandien nerašome apie dimorfofobijos gydymą: tą nelengvą darbą teatlieka jūsų psichologai ir psichiatrai. 

Tačiau puikiai žinote: GRAŽŪS vaizdai dar nė vieno nesusargdino. Todėl ištraukite iš skrynių pačius gražiausius servizus. Kasdieniai pietūs taps skanesni. 

O jei gražūs indai ir grakščios taurės dar atsispindės sumaniai pakabintame veidrodyje, eilinis pakramsnojimas taps švente. 

(Kitus panašius pasiūlymus žaidimui su veidrodžiais sugalvokite patys. Sako, kad kai kam jie padeda net miegamuosiuose! Žinoma, jei dar nesusirgote dismorfofobija).

Ir nustokite žvelgdami į veidrodį blogai apie save galvoti. Jūs gi toks simpatiškas!