Aišku, kad skiriasi Klaipėdos ir Stokholmo istorija, vietovės klimatas ir kiti geografiniai požymiai, statusas, ekonomika, gyventojų skaičius. Tačiau yra niuansų, žinomų tik tiems, kurie gyveno abiejuose miestuose, o „Vakarų ekspresui“ pavyko rasti ir išklausyti būtent tokį žmogų - jis ir pasidalijo savo patirtimi: kas užjūryje kitaip nei pas mus.
Pasakojimas apie du miestus
Čarlzo Dikenso knygos pavadinimas tiks ir šiai pastraipai - juk kalbame apie du miestus.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad šiemet 773-iąjį gimtadienį mininčią Klaipėdą, tuometinį Mėmelburgą, pirmą kartą paminėjo Kuršo vyskupas Heinrichas savo rašte, datuojamame 1252 metų rugpjūčio 1 dieną, kuri ir laikoma miesto gimtadieniu.
Trečias pagal dydį Lietuvos miestas (apie 160 tūkst. gyventojų) valstybei šiuo metu svarbus kaip vienintelis jos uostamiestis, atveriantis kelius jūra į visą pasaulį. Nors nuo praėjusio amžiaus pradžios Klaipėdą valdė ne tik Lietuva.
Stokholmas pirmą kartą raštuose minimas taip pat 1252 metais - remiantis seniausia išlikusia Švedijos kronika, miestas anuomet buvo įkurtas vieno iš valstybės vienytojo Birger Jarlo. Tikslios datos, kurią būtų galima laikyti Stokholmo gimtadieniu, nėra.
Per 14 salų nusidriekusiame mieste šiuo metu gyvena apie milijoną žmonių, sostinės regionas generuoja maždaug trečdalį visos Švedijos bendrojo vidaus produkto. Sakoma, kad beveik viskas, kas šalyje laikoma geriausiu, yra Stokholme.
Šio miesto, kaip ir pačios Švedijos, istorija pastaruosius du šimtmečius buvo ramesnė nei Lietuvos ir Klaipėdos - švedai nepatyrė okupacijos, laikėsi neutraliai nuo didžiųjų karų, o pernai prisijungė prie bendro gynybos aljanso NATO, nes suprato, kad gintis gali tekti nuo karą Ukrainoje pradėjusios ir aplinkiniams kaimynams grasinančios Rusijos.
Nors miestus skiria vos 450 kilometrų, tarpusavio susisiekimas - gana komplikuotas.
Tiesioginių skrydžių nėra, priešingai nei daug kitų rytinės Baltijos uostamiesčių, Klaipėda neturi tiesioginio susisiekimo su Stokholmu jūriniais keltais, nors tam tikruose sluoksniuose vis pakalbama apie tokios jungties galimybę.
Tarp Baltijos skiriamų miestų nėra tiesioginio susisiekimo, jie nėra partneriai.
Bendraamžio Stokholmo nėra ir Klaipėdos miestų-partnerių sąraše: matyt, vien tik tų pačių įkūrimo metų nepakanka tokiam ryšiui.
Tačiau vien faktų ir statistikos neužtenka miestams lyginti - neįmanoma jų pažinti juose nepagyvenus.
Klaipėdoje gimusi ir augusi moteris (vardas ir pavardė redakcijai žinoma. - Autor. past.), kurią likimas buvo nuvedęs ir į Švedijos sostinę, sutiko su „Vakarų ekspresu“ pasidalinti savo įžvalgomis apie miestų skirtumus, tačiau tik anonimiškai - nenorėjo, kad kai kurie viešai įvardinti jos pastebėjimai pakenktų išlikusiems ryšiams.
Ne viskas taip gražu
Klaipėdietė Rūta Švedijos sostinėje gyveno ilgiau nei metus ir dirbo finansines paslaugas teikiančioje vietos kompanijoje. Ji sutinka, kad svetur sąmoningai ir nesąmoningai imi lyginti vietą su gimtuoju miestu ar Lietuva.
Vertinant Stokholmą jos pranašumų ir trūkumų svarstyklėse sunkesnė buvo minusų pusė.
Moters sprendimą grįžti namo nulėmė aplinkybės, kurios turistams įprastai nežinomos, jas per kelias viešnagės dienas įžvelgti sudėtinga.
„Aš negaliu pasakyti daug komplimentų Stokholmui. Man ten gyventi nepatiko, dėl to ir grįžau“, - „Vakarų ekspresui“ sakė moteris, pabrėžusi, kad tai tik jos asmeninė nuomonė ir patirtis.
„Pats miestas yra įspūdingas, gražu, ypač vasarą - jis vadinamas didžiąja Venecija, bet gyventi - visai kas kita. Tikrai egzistuoja visos tos geros švediškos asociacijos - žmonių sąmoningumas, tvarumas, tvarka, bet paraleliai yra ir kitko“, - kalbėjo klaipėdietė.
Anot jos, visose gyvenimo srityse Stokholme daugiau ar mažiau jaučiasi imigrantų antplūdžio iš Rytų poveikis.
„Yra didelė emigracijos problema. Švedai apie tai garsiai nekalba, yra korektiški, bet tarpusavyje guodžiasi vienas kitam. Tam tikrai yra priežasčių - nusikalstamumas išaugo, negalima net lyginti to, kas yra dabar ir buvo prieš dešimt metų.
Be to, imigrantai ima dominuoti visuomenėje, o prie vietinių adaptuotis nenori, nepriima vietinių taisyklių - kuria savas, buriasi į bendruomenes, į kurių teritorijas kartais net policija bijo važiuoti", - pasakojo Stokholmo nesužavėta lietuvė.
Jos apsisprendimą išvažiuoti iš Švedijos sostinės taip pat lėmė brangus pragyvenimas - net ir aukštesnį nei vidutinį atlyginimą uždirbusi moteris sako, jog nemažą jo dalį teko atiduoti valstybei mokesčių pavidalu, darbo užmokestį „suvalgydavo“ būsto nuoma ir kasdienės išlaidos.
„Labai aukštas pragyvenimo lygis. Aš uždirbdavau vidutinį ir net aukštesnį vietos atlyginimą, bet jeigu reikėtų vien tik iš savo atlyginimo gyventi, tai susitaupyti būtų sunku. Pusė algos nuomai, pusė - pragyvenimui.
Plius labai dideli mokesčiai nuo atlyginimo. Tai progresiniai mokesčiai, aš patekdavau į tą kategoriją, kur mokesčiai siekė 50 procentų nuo priskaičiuoto atlyginimo", - pasakojo ji.
Moteris teigia įsitikinusi, kad dirbant tą patį darbą Lietuvoje iš gaunamo uždarbio galima sau žymiai daugiau leisti nei Stokholme su švedišku užmokesčiu.
„Ten neturėjau net automobilio, į darbą traukiniu važiuodavau pusantros valandos - gyvenau priemiestyje, nes pačiame mieste būstas yra be proto brangus. Vienam jaunam žmogui būtų labai sunku nusipirkti net mažą butą, geriausiu atveju - dviese, bet ir tuo atveju, jeigu aukšti atlyginimai.
Čia aš nusipirkau butą senamiestyje", - patirtimi dalijosi laikinai Švedijoje gyvenusi klaipėdietė.
Prie lemiamų priežasčių, dėl kurių nutarė išvykti iš Stokholmo, Rūta priskyrė lietuvių ir švedų mentaliteto skirtumus, kurių neįmanoma nepastebėti kasdienybėje.
„Atrodo, mus skiria tik Baltija, bet mūsų mentalitetas labai skiriasi. Švedai mus net vadina Baltijos italais, nes, jų nuomone, esame ekstravertai, ekspresyvūs, pernelyg tiesiai sakome tai, ką galvojame. Jie gi - visai kitokie: šalti, uždari šiauriečiai, sunkiai į savo ratą priimantys imigrantus, net jeigu jie ir išsilavinę, puikiai kalba angliškai. Vien dėl to, kad nesi švedas“, - kalbėjo moteris.
„Mano kolegė iš Airijos, ištekėjusi už švedo, sakė, kad jai prireikė labai daug papildomų pastangų ir gero dešimtmečio, kad galiausiai rastų tikrų draugių“, - vieną iš tokio būdo pavyzdžių pateikė ji.
Lietuvaitė neabejoja, jog švedai į lietuvius žiūri šiek tiek iš aukšto.
„Vietiniai man net yra pasakę, kad švedai lietuvius laiko “pusbroliais iš kaimo". Kai ilgiau pabūni, toks požiūris labai jaučiasi.
Jie uždari, bendrauja grupelėse, lyg ir malonūs - į akis šypsosi, bet ką vėliau kalba, nežinosi", - pasakojo moteris.
O kas gero?
Paprašyta įvardinti gyvenimo Stokholme skirtumus, kurie paliko gerus atsiminimus, klaipėdietė visų pirma įvardijo nuostabią miesto apylinkių gamtą ir šį pranašumą išnaudojančius gyventojus.
„Gamta tikrai labai graži, vietiniai labai propaguoja sveiką gyvenseną, mažai kas rūko, labai daug sportuojančių, iškylaujančių gamtoje“, - teigė ji.
Tačiau dar didesnį įspūdį jai paliko visuomenėje susiformavęs toks darbo ir asmeninio gyvenimo balansas, pagal kurį darbas negali užgožti šeimos ir namų rūpesčių.
„Šeima jiems - šventas dalykas: jeigu reikia ketvirtą pasiimti vaiką iš darželio, tai niekas negali tam trukdyti, jeigu susirgo tavo arklys - tai ir slaugai jį, į darbą neini. Negali darbas užgožti namų. Manau, kad dirbantiesiems auginti vaikus tikrai sudarytos geros sąlygos.
Tai labiausiai mane ir žavi", - pasakojo laikinoji Stokholmo gyventoja.
Pasak jos, daug dėmesio skiriama sportui, tradicinei kavos gėrimo pertraukėlei.
„Jeigu žmogus darbo metu nori pasportuoti - jokių problemų, įmonėse, kaip ir mano darbovietėje, sudarytos sąlygos sportuoti, yra sporto salės, masažo kambariai, vyksta grupinės treniruotės, visada padėta vaisių.
Švedams į kraują įaugusi fika - kavos gėrimo pertraukėlės tradicija - tai privaloma. Tiesiog atsistoja visi ir eina gerti kavos, niekas nesutrukdys", - kalbėjo klaipėdietė.
Ji pabrėžė ir stiprią socialinę darbuotojų apsaugą - jie jaučiasi užtikrinti, dirba be streso: „Darbuotojai jaučiasi apsaugoti - jie turi stiprias profsąjungas, atleisti žmogų iš darbo tikrai labai sunku, todėl jie darbe nejaučia streso.“
Apie gimtąją Klaipėdą moteris daug nekalbėjo, tačiau jai atrodo, kad mieste per mažai darbo vietų, siūlančių aukštus atlyginimus.
„Man atrodo, kad Klaipėdoje yra žemi atlyginimai. O pats miestas tikrai keičiasi ir į gerąją pusę“, - „Vakarų ekspresui“ sakė ji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą