Be auksarankių ūkvedžių – įstaigos kaip be rankų

Taiso ir instrumentus

Vėžaičių kultūros centre ūkvedžiu B. Čeliauskas pradėjo dirbti tik šiais metais, tačiau jo gabumus direktorė Diana Ciparienė pastebėjo iš karto: „Mums labai pasisekė, kad radom šį žmogų. Mokėti groti, taisyti muzikos instrumentus ne kiekvienas ūkvedys gali. Mūsų Bronius moka ir skrabalus daryti, ir kankles, ir ūkiškus darbus dirbti.“ B. Čeliauskas Vėžaičių kultūros centre greit pasijuto savas ir ėmėsi darbų.

Vos direktorė pamatė, kad į sceną patekti pro šoninius laiptus koncertuojantiems atlikėjams nepatogu, paprašė, kad ūkvedys sumeistrautų kitus. „Čiūkšt ir padaryta, – džiaugėsi kultūros įstaigos vadovė. – Bronius ne tik darbštus, atsakingas, bet turi ir estetikos pajautimą, o mes juk įsikūrę dvare.“

Vėžaičių kultūros centro paro­dų erdvės grindys sutvarkytos, o kitąmet, pasak D. Ciparienės, yra numatyta išorės pastato renovacija. Ūkvedys nesikrato darbų ir atsakomybės, atvirkščiai, direktorei sako prisidėsiąs, kuo galėsiąs. Norvegijoje 13 metų senus namus restauravusiam Broniui, atrodo, nėra neįveikiamų užduočių. „Tik „su popieriais“ nenorėjau dirbti, bet ir netenka. Visa kita man patinka, matau, ką reikia Vėžaičių kultūros centre keisti, taisyti“, – sakė B. Čeliauskas, jau apmąstęs, kaip reikėtų pertvarkyti tiltelį iš įstaigos į parką.

Muzikinę klausą turintis ir keliais instrumentais grojantis Bronius – tikras lobis kultūros įstaigai. Jis ne tik talkino renginiuose grodamas, bet pasisiūlė apžiūrėti ir pataisyti „pavargusius“ saviveiklininkų muzikos instrumentus. Greit bendrą kalbą radęs su kanklininkų vadove Ramute Pozingiene, ėmė ir šokių kolektyvo „Karuselė“ vienam šokiui iš medžio ištekino dekoratyvius kiaušinius, kad būtų ir ilgaamžiška, ir estetiška.
„Bronius visus darbus dirba labai greitai ir pedantiškai“, – gerų žodžių darbuotojui negailėjo Vėžaičių kultūros centro direktorė.

Daug darbų ir pareigų

Smulkių įvairių remonto darbų tenka visiems įstaigų ūkvedžiams. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje ūkvedys Feliksas Lygutas per 24 metus jų yra atlikęs ne tik Gargžduose, bet net 23 įstaigos filialuose. „Nuo to laiko, kai pradėjau dirbti, mano pareigos keitėsi – anksčiau nereikėjo vairuoti, bet buvo priskirti viešieji pirkimai. Dabar būna, kad per dieną tenka nuvažiuoti iki 140 kilometrų, juk iki toliausio Judrėnų filialo 40 kilometrų“, – sakė F. Lygutas. Viena iš jo pareigų – išvežioti į filialus gautas naujas knygas, surinkti nurašytas.

ūkvedį paklausta buvusi ilgametė J. Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja D. Ciparienė sakė, kad Feliksą prisimena kaip darbštų, kruopštų ir pedantišką darbuotoją.
Nors Feliksas prisipažino, kad knygų neskaito, bet dirbdamas bibliotekos ūkvedžiu tūkstančius jų yra kilnojęs, nešiojęs, daugybę lentynų joms sumontavęs. Biblioteka organizuoja nemažai renginių, dalyvauja kitų organizuojamuose. Jei jie vyksta lauke, ūkvedžiui tenka ir stalus, suolus, kėdes nešioti, ir palapines statyti.

Moteriškam kolektyvui, pasak laikinai J. Lankučio viešosios bibliotekos direktorės pareigas einančios A. Butkutės-Norkevičienės, ūkvedys reikalingas nuo mažo bibliotekos filialo iki centrinės bibliotekos, nes kitaip reikėtų samdyti skirtingų sričių specialistų: „Viename bibliotekos filiale neseniai trūko vamzdis, tad Feliksas metė kitus darbus ir skubėjo ten. Jis atlieka ir įvairius smulkius remonto darbus centrinėje bibliotekoje Gargžduose, ir bibliotekos filia­luose.“

profesiją jaunystėje įgijęs ir pagal ją ilgai dirbęs vyriškis pripažįsta, kad sunkiausia, kai vyksta bibliotekos remonto darbai, tačiau darbas jam patinka.
A. Butkutė-Norkevičienė gyrė ilgametį įstaigos ūkvedį, kuris atsakingas ir už darbų ir priešgaisrinę saugą.

Lyjant – į muziejų

„Džiaugiuosi, kad turime ūkvedžio etatą, nes muziejaus kūrimo pradžioje pati važiuodavau spręsti ūkinių reikalų. Tai buvo nelengva šalia visų kitų administracinių dalykų, tuo labiau, kad filialų daugėjo“, – paklausta apie įstaigos ūkvedžio darbą sakė Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė. Tinkamo žmogaus atradimas, pasak jos, yra dovana. Iki Romualdo Juočerio muziejuje buvo dirbę du ūkvedžiai.

Gargždų krašto muziejuje stipresnis lietus gali pridaryti daug bėdų, todėl ūkvedys Romualdas, jei pila kaip iš kibiro, į muziejų skuba ir prieš darbą, ir savaitgaliais. „Siurbliu tenka pumpuoti vandenį, kuris metų metus semia rūsį. Tai sena šio pastato problema, rūsys tvindavo ir tada, kai čia buvo muzikos mokykla“, – pasakojo vyriškis. Dabar muziejaus direktorė rami, nes žino, kad Romualdas išpumpuos vandenį, tad pastatui ir ekspozicijoms grėsmės dėl lietaus nekils.

R. Juočeris Gargždų krašto muziejuje pradėjo dirbti prieš devynerius metus. Per tą laiką vis išlįsdavo kokia nors seno pastato bėda. Dvejas medines laukujas duris, per kurias žiemą skverbdavosi šaltis, o nuo drėgmės išbrinkdavo, nušlifavus buvo galima uždaryti, bet vasarą likdavo tarpas. Laimei, šios jau pakeistos. Artimiausiu metu turbūt nereikės remontuoti kamino – Romualdui teko dalį griūvančio kamino sumūryti.

„Muziejuje daug reikalų, susijusių su statybomis, tačiau sakyti, kad viską išmanau, jokiu būdu negalėčiau, nes keičiasi medžiagos, todėl reikia nuolat sekti naujoves“, – kukliai sakė muziejaus ūkvedys, kurio visas gyvenimas susijęs su statybomis. Kai muziejininkams vieniems iš pirmųjų Gargžduose kilo Knygų namelio idėja, ją įgyvendino Romualdas. Dabar jis džiaugiasi, kai mato žmones, prisėdusius šalia ant suolelio atėjusius paskaityti.
 

Ir remontas, ir parodos

Gargždų krašto muziejaus filiale Agluonėnų etnografinėje sodyboje darbų R. Juočeriui irgi netrūksta: tai medis nulūžo, tai šaka, tai durys neatsidaro, tai šulinio dangtį reikia keisti, o šią vasarą sulūžo šulinio svirtis. Penkių metrų ilgio karties prekybos centre nenupirksi. „Reikia užsakyti iš girininkijos. Kai parsivešiu, nužievinsiu, išdžiovinsiu ir impregnuosiu, tada beliks pakeisti sulūžusią nauja“, – nedramatizuodamas situacijos pasakojo muziejaus ūkvedys.

Įstaigos automobilio priežiūra, jo vairavimas, ūkinių prekių, aplinkos priežiūros įrankių ir kt. pirkimas ir išdalijimas muziejaus filialams – taip pat ūkvedžio pareiga.

Ūkvedys jau seniai įgudo kabinti parodoms paveikslus, fotografijas ar kitus kūrinius. S. Bučnytė prisiminė, kad anksčiau parodų autoriai buvo linkę patys kabinti paveikslus, tačiau netruko įsitikinti, kad tai Romualdas daro preciziškai ir profesionaliai: „Nusiteikia menininkai porą dienų lygiuoti paveikslus, dirbti ir sutinka Romualdą – tada procesas įvyksta per pusdienį.“

Muziejaus direktorė vertina ūkvedį ne tik už ūkiškumą ir taupumą, bet ir asmenines savybes – humorą, gebėjimą praskaidrinti kolektyvo nuotaiką. Gargždų krašto muziejaus ir jo filialų darbuotojai kasmet vyksta į pažintinę kelionę Lietuvoje, sveikina kolegas gimtadienių proga, kartu mini šv. Kalėdas.

„Jei ne kolektyvas, kažin ar dirbčiau muziejuje. Kolektyvas – geriausia motyvacija. Esu vyriausias šiame jauname kolektyve ir jaučiu pagarbą. Nesu girdėjęs, kad direktorė pakeltų balsą, nėra spaudimo, kiekvienas dirba savo darbą“, – žavėdamasis tarpusavio santykiais sakė R. Juočeris.