Mėnulyje aptiktas 4 mlrd. metų senumo „Pradžios akmuo“: kokią paslaptį jis atskleidė

Akmenį, pažymėtą numeriu 15415, 1971 metų rugpjūtį Mėnulio paviršiuje rado astronautai Davidas Scottas ir Jamesas Irwinas. Jis išsiskyrė gausybe aiškiai matomų kristalų.

NASA duomenimis, vos pastebėjęs radinį Scottas susisiekė su skrydžių valdymo centru ir pranešė: „Atspėkite, ką ką tik radome? Manau, radome tai, dėl ko čia atvykome.“

Vėliau mokslininkai nustatė, kad tai anortozitas – uoliena, siejama su seniausia žinoma Mėnulio pluta. Jos amžius įvertintas maždaug 4 milijardais metų.

Kodėl astronautai ieškojo būtent tokių uolienų?

Šis atradimas nebuvo atsitiktinis. NASA „Apollo 15“ nusileidimo vietai pasirinko Hadley-Apeninų regioną, nes mokslininkai manė, kad čia galėjo išlikti pirminės Mėnulio plutos liekanų.

Pagal vieną pagrindinių Mėnulio susidarymo teorijų, ankstyvuoju savo egzistavimo laikotarpiu jį dengė išsilydžiusios uolienos vandenynas. Mėnuliui vėstant, lengvesni mineralai kilo į paviršių ir formavo plutą, o sunkesni grimzdo gilyn.

Anortozitas, kuriame gausu plagioklazo kristalų, kaip tik atitiko uolieną, kurią mokslininkai tikėjosi aptikti tokiame sluoksnyje.

Ką žinome apie „Pradžios akmenį“?

Pirmą kartą tiriamas mėginys svėrė apie 269 gramus. Jo kristalai buvo pakankamai dideli, kad juos būtų galima pamatyti plika akimi, todėl astronautai iš karto atkreipė dėmesį į neįprastą akmens išvaizdą.

Atliekant radiometrinį datavimą Ar-Ar metodu, gautas maždaug 4 milijardų metų amžiaus įvertis, nors mokslininkai pabrėžia, kad tai yra apytikslė reikšmė.

Ant akmens taip pat aptikta senovinių smūgių pėdsakų. Jie liudija, kad uoliena milijardus metų buvo veikiama meteoritų smūgių.

Vis dėlto NASA pažymi, kad „Pradžios akmuo“ nėra seniausias kada nors rastas Mėnulio mėginys. Jo svarba visų pirma slypi tame, kad jis padėjo mokslininkams geriau suprasti, kaip formavosi ankstyvoji Mėnulio pluta.

Šiam atradimui astronautai ruošėsi kelis mėnesius

„Apollo 15“ buvo pirmoji iš vadinamųjų J serijos misijų, kurios numatė ilgesnį mokslinį darbą Mėnulio paviršiuje. Įgula turėjo Mėnulio transporto priemonę ir patobulintą gyvybės palaikymo įrangą.

Prieš skrydį Scottas ir Irwinas dalyvavo maždaug 18 geologinių lauko pratybų – gerokai daugiau nei ankstesnių misijų astronautai. Jie treniravosi San Gabrielio kalnuose ir Rio Grandės tarpeklyje, kur mokėsi sudėtingomis sąlygomis ieškoti bei atrinkti geologinius mėginius.

Šiandien mėginys 15415 saugomas NASA Johnsono kosmoso centre. Jis tebėra svarbus fizinis įrodymas, padedantis pagrįsti teoriją, kad ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu Mėnulis galėjo turėti išsilydžiusį paviršių, kuris palaipsniui atvėso ir suformavo pirminę jo plutą.