Kas penktadienį šis būrys vaikšto po Kretingą ir laimina savojo miesto žmones.
Su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais brolis Paulius sutiko pasidalinti pamąstymais apie prisiimtos misijos prasmę, siekį ir atskleisti savąjį požiūrį į dramatiškus šiandienos pasaulio įvykius Velykų Prisikėlimo šviesoje.
Nenukrypti nuo Viešpaties kurso
– Broli Pauliau, kam skirsite savąją šių Velykų ryto maldą? Šito klausėme savo skaitytojų gatvėje, norėtųsi, kad pasidalintumėte ir Jūs.
– Dėkosiu Dievui už meilę ir gailestingumą man, Kretingai, mano tautai, Lietuvai.
Dėkosiu už tai, kad pasigailėjo mano tautos ir atvedė ją į Prisikėlimą.
– Ar šių Velykų Prisikėlimo rytas krikščionims bus šviesus, kai Ukrainoje jis nudažytas kraujo spalva? Kristus, mirdamas ant kryžiaus, pasiaukojo už mus visus, atrodytų, turėtume džiūgauti ir švęsti, tačiau Velykų pilnatvė aptemdyta. Kodėl, Jūsų manymu, vis dar reikia kraujo aukos?
– Kalbant apie Prisikėlimą, reikia išskirti 2 kryptis, žvelgiant netikinčio ir tikinčio žmogaus žvilgsniu.
Netikintis žmogus lyg ir žino, kad yra kažkokia už jį aukštesnė jėga, bet Jėzaus jis nepažįsta. Tikintysis širdyje turi Jėzų, kuris prisikėlė iš mirties, ją nugalėjęs.
Tie pirmieji labai įsijaučia į tai, ką jiems primeta pasaulio galingieji, vadinamieji žinovai, pasitelkę internetą, žiniasklaidą, kitus informacijos būdus. Jie daro didžiulę įtaką, ir žmogui sudėtinga susigaudyti, kur tiesa ir melas, jis blaškosi lyg toji kvaila avis.
Mes turime vieną bendrą priešą – Šėtoną, kuris tyčia blaško žmogų ir kuris Biblijoje turi riaumojančio liūto įvaizdį.
Jei pasitiki Viešpačiu, suvoki, kad karavanas eina, nepriklausomai nuo tavo valios.
Juk Viešpats pasakė: bus karų, ligų, badmečių, bet dar – ne pabaiga. Todėl, jei tikiu, turiu išgirsti ir matyti per Viešpaties vertinimo prizmę: jei nukrypsiu nuo kurso, apims nerimas ir baimė.
Laiminti Rusiją, kad neliktų laukinė
– Meldžiatės kasdien už Ukrainą, bet karo pabaigos nematyti. Prisipažinkit, ar neateina ir Jums nusivylimas?
– Iš pradžių meldėmės už Ukrainą, vėliau savo maldą sukonkretinome – už Kristaus pergalę Ukrainoje.
Kalbėsiu atvirai – galbūt kai ką tai šokiruos: jeigu laimės Ukraina tokia, kokia yra dabar, tai bus dar viena pergalė drakonui. Taip, kaip Antrąjį pasaulinį karą laimėjo Rusija, ir yra akivaizdu, kad šiandieną turime drakoną.
Bet jei laimės Kristus – o jis turi savo laiką ir savo metodą, ir ne mums žinoti, kada ir kaip laimės, – tuomet pergalė bus tikra.
Ukrainoje šiandieną yra didžiulė socialinė nelygybė, galinga korupcija, nesaugūs vaikai. Pagal Interpolo duomenis, daugybė jų parduodama į užsienį, o kur dar dėl abortų negimę kūdikiai, per 70 metų įvykdytos žydų, lenkų, kitų tautų žmonių žudynės.
Visa ukrainiečių tauta turėtų paskelbti rimtą atgailą. Tam reikėtų sukviesti visus Ukrainos dvasininkus, kad galinga malda atstatytų teisybę.
Jonas Paulius II buvo vadinamas Taikos popiežiumi, jis skelbė: „Be teisingumo nebus taikos“. Ukraina turi įsivardinti savo kaltes ir atgailauti už jas. Po to sektų kiti žingsniai.
Bet jeigu šiandieną Ukrainos vadovams pasakytume, kad reikia atsigręžti į Jėzų, kad blogį reikia įveikti gerumu, kažin, kaip jie reaguotų.
– Kokius žingsnius Jūs, kaip įžvalgus dvasininkas, siūlote?
– Pirmiausia, nustokite vartoti rusiškus keiksmažodžius „bl..., na...“ ir dar žiauresnius, triaukščius. Nes jie yra mongoliški, ordos atnešti išvien su jų dievybių vardais ir žiauriais papročiais.
Neįmanoma padėti kariams, kurie vienas kitą prakeikia šiais keiksmažodžiais. Žodžiai turi pranašišką galią – jeigu vaiką nuolat vadinsi kiaule, po 100-ojo karto jis pradės „kriuksėti“.
Ir rusų karinio laivo pasiuntimas „na...“ rodo visišką neišmanymą ir kvailumą – velnio metodais paties velnio nenugalėsi.
Ukraina renkasi ilgąjį kančios kelią, per praradimus suvokiant skaudžią pamoką, kad šitą žvėrį įmanoma įveikti, tik jį laiminant, o ne prakeikiant.
Nes jei prakeiksime, jis visą Europą pavergs taip, kaip jį ir vadiname. Ir jeigu aš bandysiu situaciją spręsti emocijomis, pralaimėsiu.
Kariškiai tai gerai žino – karys, pasidavęs emocijoms, jau pralaimėjęs. Todėl nesiblaškykime.
Pasidavus emocijoms, bus labai sunku melstis už Rusiją. Karas pasibaigs, o mums reikės gyventi toliau.
Budelių nesiuntė „paskui karinį laivą“
– Bet kaip sudėtinga realiame gyvenime laiminti tą, kuris brutaliai plėšia, naikina, žudo, prievartauja. Iš esmės tai reikštų – laiminti velnią?
– Iš džiaugsmo triname rankas: numušė tanką, paskandino dar vieną laivą. Pereiname prie rafinuotų neapykantos būdų ir tampame Šėtono įrankiais.
Vietoje to, kad neapkęstume blogio – ideologijos, pradedame nekęsti žmonių. Kiek tautų meldėsi už Rusiją ir kiek prakeikė jų dvasinį vadovą Kirilą? Nepasiduokime emocijoms. Tiesiog šiandien sakau: Viešpatie, padėk laiminti Rusiją.
Ir taip mes jau trečius metus laiminame Rusijos tautą, kad ši atsiverstų ir paklustų Jėzui Kristui.
Rusija – carinė, po to bolševikinė, dabar putinistinė – nuo pat pradžių eina blogio keliu, užkariaudama kitas tautas. Ir jeigu neatgailaus, jeigu už ją nesimelsime, ji ir liks pavojingu laukiniu kraštu.
– O kaip vertinate dabartinio Popiežiaus Pranciškaus pasiūlytą „baltąją vėliavą“?
– Manau, kad dėl šios minties viršų vėlgi paėmė emocijos: Popiežius tik pasiūlė idėją, kad didvyris yra tas, kuris pirmas žengs susitaikymo link.
Jis nesiūlo bet kokia kaina iškelti baltą vėliavą, o pasiaukoti Jėzui Kristui, kad Jis padėtų.
Taip, kaip Jėzus Kristus nugalėjo Šėtoną, taip įžvelgė Popiežius, Ukraina turi rasti būdų nugalėti savo budelius.
Jėzus nė vieno savo budelio nepasiuntė „paskui Rusijos karinį laivą“, o sakė: „Tėve, atleisk, nes jie nežino, ką daro“. Jėzus nugalėjo pasaulį, teigdamas: žiūrėkit į mane, laiminkit tuos, kurie nepažino meilės.
Tapome dopamino vagimis
– Pasaulis tapo labai sudėtingas ir jame išlikti krikščioniu su tikrosiomis, o ne iškreiptomis vertybėmis tampa vis sunkiau. Klydo, nusidėjo – ir stipriai, netgi šventieji Biblijos žmonės. Kaip visame tame būti tvirtu Prisikėlimo žmogumi?
– Atsiversk Bibliją ir pradėk nuo mažo žingsnelio.
Tie, kurie klauso Dievo žodžio, bet jo nevykdo – tarsi ant smėlio, o ne ant uolos stato savąją Bažnyčią. Tampi panašus į tą, ko klausaisi, į ką žiūri.
Tapome priklausomi nuo dopamino – laimės hormono, tarsi narkotiko, kurį natūraliai gamina mūsų smegenys ir kuris suteikia „kaifo“.
Dopaminas „pagavo“ mus visus per internetą: vien žiūrėjimas į ekraną, besikeičiantys vaizdai, informacija sukuria tam tikrą mintį – gauni dozę tarsi narkomanas.
Ir to norisi vis daugiau ir daugiau. Iš tiesų dopaminą turime užsidirbti: tarkim, įdedi daug darbo, pasiseka, užplūsta gera emocija. Dabar tapome dopamino vagimis – parduotuvės, vaizdai, internetas veikia, jo gauname neteisėtai.
Bet už viską mokame ir kitokią kainą – tampame išsekę. Užsisuka ratas: norisi energijos, gerų emocijų, vėl žiūri ir mintis projektuoji ten, kur veda specialiai kažkieno užsukta vadyba. Ir vėl nuovargis.
Pranciškoniškasis jaunimas turi posakį: „Nebūk beždžionė, paleisk obuolį („Apple“). Beždžionė pačiumpa stiklainyje obuolį ir nebemoka iš jo ištraukti rankos, tuo save įkalina – žmogus ją pagauna.
Ir mes lyg tos beždžionės: visur ir visada su telefonais, netgi į tualetą. Manau, kad tie, kurie sukūrė mobilųjį telefoną, nesuvokė, kad paleido džiną iš butelio. Vyksta visokio pobūdžio informaciniai karai – kas ką užkariaus ir laimės.
Iš tiesų, atėjo tamsybių metas: anksčiau naikino raganas, dabar – kitaip mąstančius žmones. Žmonės, kurie propaguoja smurtą, genderizmą, puola tuos, kurie įspėja, kad taip negalima daryti.
Jie puola sakančius jiems nepatogią tiesą. Į ką pavirto mūsų Vyriausybė, Europos Sąjungos Parlamentas? Jie puola žmogų dėl to, kad šis nesutinka su jų idėja. Su idėja yra kovojama kontridėja, o ne naikinant asmenybę.
Bet jeigu mes nelaiminsime savų politikų, o juos prakeiksime, nieko gero nelauk. Įsivaizduokit – 2 milijonai lietuvių prakeikia: durnius, melagis, vagis, nori nenori – tautai jis ir bus tas, kokį kodą jam uždės. Šitaip nesulauksime gerovės ir taikos, o eisime savęs, valstybės ir tautos susinaikinimo link.
Kretingai šviečia kryžius
– Bažnyčios tuštėja, o laiminančiųjų vis mažyn. Ar tai reiškia, kad blogiui įjungiama žalia šviesa?
– Prisiminkime Šv. Rašto vietą: kai apaštalai pamatė didžiulę minią – 5 tūkstančius Jėzaus sekėjų, išsigando – kuo juos, pasilikusius nakčiai, pamaitins, nes teturėjo 5 kepalus duonos ir 2 žuvis.
Jėzui užteko ir to, kad padarytų stebuklą. Taip ir su mumis. Negaliu atsakyti už visą Lietuvą, bet galiu duoti iš savęs: jeigu prie mūsiškio projekto prisijungtų, tarkim, dar bet 5 vyrai, 2 moterys, blogio tik mažėtų.
Ir jeigu kasdien sukalbėtume po vieną: „Tėve mūsų“ – už Rusijos, „Sveika, Marija“ – už Ukrainos atsivertimą ir „Garbė Dievui Tėvui“ – už Europos Sąjungą, parašytume Velykų sveikinimą ne ant atviruko, o realiai prisidėdami prie didžiojo Velykų stebuklo.
– Ar ilgam dar užteks ryžto ir noro tęsti maldos ir laiminimo misiją Kretingoje?
– Mes dar nė nepradėjome. Tai – tik įvadas. Kai Kretingos žmonės ne tik aikštėje, bet ir kiekviename kvartale – Kretingsodyje, Padvariuose, Bajoruose – pradės melstis ir šlovinti Jėzų, tuomet bus pradžia.
Melsimės už Kristaus pergalę tol, kol Jis laimės ir bus pašalintas blogis Rusijoje ir Ukrainoje.
Ir patikėkit, Kristus Kretingai yra kažką paruošęs – kasdien viešai aikštėje meldžiamės vieninteliai Lietuvoje ir dėkojame jam už šią galimybę.
Šis miestas priklauso Jėzui Kristui, nes Jis sumokėjo kainą, mirdamas ant kryžiaus, kuris Jį išaukštino. Tai patvirtina ir kelių kryžkelėje mūsų miesto šviečiantis kryžius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą