Dailiojo čiuožimo trenerė: „Didžiausias talentas - kantriai ir daug dirbti“

„Pirmą kartą ant ledo tėvai mane bandė pastatyti, kai man buvo penkeri. Bet aš taip stipriai klykiau iš baimės, kad teko šio sumanymo atsisakyti“, - prisimena aukšto sportinio meistriškumo dailiojo čiuožimo trenerė Edita Dvarionienė.

Dailiojo čiuožimo klubo „Speigas“ vadovė Klaipėdoje dailiojo čiuožimo paslaptimis su auklėtiniais dalijasi nuo 2006-ųjų. Per daugybę metų jos auklėtiniai nuskynė ne vieną skambią pergalę. Tačiau būta ir nusivylimų...

Būdama penkerių aiškiai parodėte tėvams, kad ledas jūsų nevilioja. O kada pakeitėte nuomonę?

Čiuožti ant ledo aš pradėjau vėlai. Tėvai mane išleido sportuoti vien todėl, kad buvau stora. Gyvenome Kaune. Tėtis pažinojo tuometinį Kauno čiuožyklos direktorių ir paprašė, kad mane, jau devynmetę, priimtų kampukais pačiuožinėti. Žinoma, sąlygos nebuvo pačios geriausios - čiuožykla buvo lauke, be stogo, be sienų, pustydavo sniegas... Bet man vis tiek toks judėjimo būdas patiko. Be to, iš karto pradėjo ir svoris kristi. Trenere dirbo garsioji Lilija Vanagienė - Povilo Vanago mama. Tryniausi, tryniausi ir per metus tiek prisitryniau, kad pradėjau ne tik dalyvauti varžybose, bet ir visiems malkų krauti. Visada gyvenime buvau labai užsispyrusi.

Kiek vėliau pradėjo Kaune mūsų čiuožyklą rekonstruoti, statė sienas, stogą, tad teko ir Vilniuje, ir Elektrėnuose, ir Maskvoje pagyventi ir treniruotis. Aš namuose praktiškai nebūdavau, visa buvau įsitraukusi į sportinį gyvenimą. Patekau ir į pasaulio, ir į Europos čempionatą. Sykiu su P. Vanagu buvome pirmieji lietuviai, kurie išvažiavome į čempionatus su nepriklausomos Lietuvos vėliava.

Ar pavyko pasiekti asmeninių pergalių?

Lietuvos čempionatuose, tarptautinėse varžybose tapau daugkartine čempione, bet pasaulio mastu nepavyko pasiekti didesnių aukštumų. Tačiau ko norėti, žinant, kokios buvo mūsų tuometinės treniravimosi sąlygos Lietuvoje. Europos ir pasaulio čempionatuose mes atrodėme visai žali, neturėjome tinkamo inventoriaus. Atsiveždavome tokias pačiūžas, kad jas net būdavo gėda išsitraukti iš krepšio. Kai Europos čempionate pamatė, kaip mes atrodome, šveicarai mums padovanojo dėžę dėvėtų pačiūžų... Kokia buvo laimė. Grįžę namo pasidalijome ir laimingi čiuožėme.

Ar ilgai tęsėsi jūsų dailiojo čiuožimo karjera?

Pati treniravausi ir čiuožiau maždaug iki antrojo kurso. Mokiausi tuometėje Kūno kultūros akademijoje. Paskui šeima, vaikas...

Edita Dvarionienė

Vos tik pradėjo sektis dailiajame čiuožime, iš karto žinojote, kad šios srities neapleisite?

Paauglystėje dar buvo visokių minčių. Matyt, čiuožimas jau buvo pabodęs, tad svajojau būti ir konditere, ir kirpėja, ir policininke, tik ne pedagoge. Bet tėvai paspaudė ir taip tapau trenere.

Tiesa, kai studijuodama pradėjau lauktis sūnaus, teko kurį laiką padirbėti ir vienos profesinės mokyklos bendrabučio budėtoja. Buvo siaubinga. Gerai, kad mama padėdavo man naktimis pabudėti. Bet kai gimė mano sūnus, mirė mama... Išsiskyriau su tuometiniu vyru ir likau viena.

Sykį su sūnumi nuvykome į Vilniaus „Akropolį“. Ten sutiktas tuometinis administratorius užsiminė, kad kaip tik Kaune stato „Akropolį“, ir pasiteiravo, ar nenorėčiau ten dirbti. Atšoviau, kad šiaip sau į tą dėžę manęs neįkiš. Nebent būčiau trenerė... Tuomet jis pasiūlė važiuoti į Klaipėdos „Akropolį“, nes ten kaip tik ieško čiuožyklai trenerio. Paskambinau savo draugui, dabartiniam vyrui, ir jis mane paprotino neužsimerkti prieš tokį pasiūlymą...

Jau už dviejų savaičių atsiradome Klaipėdoje. Buvo 2006-ieji. Iki šiol džiaugiuosi, kad tuomet nesudvejojau ir paskambinau.

Ar kada nors skaičiavote, kiek per tą laiką Klaipėdoje jau išugdėte jaunimo?

Kai atvažiavau, buvo kažkoks bumas. Būdavo, kad per mėnesį turėdavau šimtą auklėtinių. Buvau laiminga, bet buvo labai sunku. Žinoma, buvo ką veikti, nes su auklėtiniais pradėjome praktiškai nuo nulio.

Pergalių būta nemažai?

Buvo ir labai gražių pergalių, ir labai skaudžių išgyvenimų. Turėjau vieną auklėtinę, kuriai piešiau labai šviesią ateitį, bet koją pakišo paauglystė ir ji visiškai metė sportą... Dabar Kaune bus Europos čempionatas, šventai tikėjau, kad ten dalyvausime su ja, bet, deja...

Edita Dvarionienė

Ar dabar Lietuvos dailiojo čiuožimo sportinė bazė jau gali lygiuotis į pasaulinius standartus.

Pasižvalgykime: Kaunas kaip normaliame civilizuotame pasaulyje turi sporto mokyklą, tokią turi ir Elektrėnai, bet ten kita bėda - per mažas miestas, tad nepavyksta surinkti tiek vaikų. Vilnius turi areną, bet ji labiau komercinė... Viskas.

O Klaipėda?

Tai, kaip mes treniruojamės „Akropolyje“, yra juokinga. Tokio lygio sportininkai pasaulyje taip nesitreniruoja. Atrodytų, koks skirtumas, svarbu ledas. Bet iš tikrųjų tikram aukšto lygio sportininkui treniruojantis labai svarbi aplinka. O mes turime treniruotis, kai aplinkui visi valgo, geria ir dar į stiklą pabarbena...

Įdomu, ar pažvelgusi į pirmą kartą atvestą vaiką iš sykio pamatote, kad jis pasieks aukštų rezultatų?

Vieno karto nepakanka, bet ilgainiui, stebėdama ne vaiką, o jo tėvų požiūrį į šį sportą, jau galiu daryti šiokias tokias išvadas. Šiame sporte labai svarbu, kad ir vaikas, ir tėvai labai atsakingai vertintų discipliną, dienos režimą, mitybą. Kartais būna ir taip, kad vaikas labai gabus, bet nieko nepasiekia, nes tėvai tingi jį atvežti į treniruotes. Be to, nemažą vaidmenį šiame sporte vaidina ir finansiniai reikalai.

Tai brangus sportas?

Nežmoniškai. Suvokite - mes neturime sporto mokyklos, tad turime patys save išsilaikyti. Ledo nuoma labai brangi, be to, kainuoja ir pačiūžos, kostiumai. Jau pradedantieji, kurie lanko 3 kartus per savaitę po 45 minutes, kas mėnesį sumoka 120 eurų. Būna ir taip, kad siekiančių aukšto meistriškumo vaikų tėvai per mėnesį tam išleidžia ir 600, ir 800 eurų.

Kas svarbiau - talentas ar disciplina ir kruopštus darbas?

Niekada nesustosiu kartoti, kad didžiausias žmogaus talentas yra kantriai ir daug dirbti. Ir šį talentą, deja, mažai kas turi. Ypač šiuolaikinis jaunimas. Neslėpsiu, dirbant vakarietiškais metodais „prašau, atsiprašau“ profesionaliame sporte rezultatų nėra lengva pasiekti. Šioje srityje kartais reikia ir griežtesnio žodžio.

Edita Dvarionienė

Kiek reikia per savaitę vaikui treniruotis, kad pasiektų aukštų rezultatų?

Žinoma, ne visiems vienodai. Bet dažniausiai vien ant ledo kasdien reikėtų treniruotis 3 valandas. O dar yra bendro fizinio pasirengimo, baleto, choreografijos užsiėmimai.

Norint ko nors pasiekti, reikia daug ir juodai dirbti. Ir ne visiems tai priimtina. Kartais reikia vaikus ir iš pamokų išprašyti, ir atvežti, ne visi tėvai randa tam laiko ir galimybių.

Pavargsta vaikai, tėvai, o treneriai?

Žinoma, pavargsta. Juk realiai Klaipėdoje esu vienintelė aukšto meistriškumo dailiojo čiuožimo trenerė. Taip, turiu pagalbininkų, bet krūvis ir atsakomybė tikrai labai didelė. Būna ir man kartais tokių minčių, kai norisi viską mesti. Esu žmogus, tad ir man būna visokių nuotaikų. Bet realiai suvokiu, kad nieko daugiau nemoku, o ant nosies jau 50.

Dabar tik treniruojate, pati nebečiuožiate?

Iki 30-mečio dar ir pati sklaidydavausi ant ledo (juokiasi), bet dabar jau pristabdžiau arklius. Jau sveikata ne ta. Be to, ir mano charakteris kitas. Vos tik pradėjau dirbti trenere, suvokiau, kad dabar save realizuosiu per šituos jaunus žmones. Jei aš noriu pati sklaidytis - vadinasi, aš ne trenerė, visą energiją kreipiu į save, o ne į vaikus. Labai širdį glosto, kai matau, kaip auklėtiniai auga ir keičiasi. Jų pasiekimai - taip pat ir mano pasiekimai.

Neteko išgyventi to lūžio, kai ploja ne jums, o jau jūsų auklėtiniams?

Ne. Man labai patinka, kai ploja mano auklėtiniams. Tada esu labai laiminga.

O nuo kiek metų rekomenduotumėte pradėti čiuožti?

Paprastai sakoma, kad kuo jaunesnis, tuo geriau, esą jau reikėtų stotis ant pačiūžų 3-4 metų, bet aš nesu šios teorijos šalininkė. Manau, visiškai pakanka pradėti čiuožti nuo 5 metų.

Jūsų gera profesija - nereikia papildomai po darbo eiti į sporto salę, kad palaikytumėte gerą formą.

Klystate. Reikia. Žinoma, gal dabar jau šiek tiek apsileidau. Bet vis tiek nenoriu atrodyti prieš savo auklėtinius blogai. Juk vaikai turi matyti gerą pavyzdį, nes kam tuomet stengtis, jei galutinis rezultatas vis tiek nekoks (kvatoja). Turiu būti pasitempusi, bet kuo toliau, tuo sunkiau sekasi.

Tikriausiai treneriu galima dirbti labai ilgai?

Kai dabar atitolino pensinį amžių, kartais jau susimąstau kaip aš atrodysiu ant ledo visiška senučiukė. Gal ir įmanoma atrodyti dar visai padoriai, bet kyla kitas klausimas - ar vaikai norės eiti treniruotis pas tokią babytę (juokiasi). Pagyvensim - pamatysim.

Tikriausiai ir jūsų darbe nemažai streso. Kaip nusiraminate, pailsite?

Man pakanka išsikalbėti. Seniau sūnus viską išklausydavo, bet dabar jis jau 26-erių, gyvena savarankiškai, tad ši prievolė atiteko vyrui. Kai grįžtu iš varžybų, jis ne tik išklauso, bet ir kantriai žiūri filmuotą medžiagą... Jis mano ramstis ir paguoda.

Klaipėdą jau prisijaukinote? Vadinate save klaipėdiete?

Taip. Iš pradžių nebuvo lengva, bet dabar jau Klaipėda man savas miestas. Kai nuvykstu į Kauną, jo jau nebepažįstu. Žinoma, aš nelabai turiu laiko tyrinėti miestą. Visas gyvenimas sukasi apie „Akropolį“, nes ir dirbu ten, ir gyvenu šalia. O prie jūros retai nuvažiuoju. Gėda pasakyti, bet šiemet vasarą iš viso nebuvau. Tai jau galiu save vadinta tikra klaipėdiete.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder