Daiva ir Artūras Razbadauskai: „Susikalbam. Kas žemaitiškai, kas aukštaitiškai, bet susikalbam...“ (1)

Šypsena nuo ausies iki ausies ir smagus pakrizenimas iš kaskart išsprūstančių pokštų, nuskambančių užbaigiant vieną ar kitą pokalbio potemę. Su tokia smagia, lengva nuotaika ir perbėgam per mediko, Klaipėdos universiteto rektoriaus prof. dr. Artūro Razbadausko ir jo žmonos Daivos, taip pat medikės, dirbančios farmacijos kompanijoje, bendro gyvenimo istoriją bei kasdieną. Tiek vienas, tiek kitas nekrykštauja iš laimės paprašytas atverti savo gyvenimo užkulisius, bet žodis po žodžio, sakinys po sakinio ir - pamažu ryškėja giedras Razbadauskų šeimos gyvenimo paveikslas.

Pora su 35-erių metų stažu

Daiva: Mūsų porai šiemet - 35-eri. Mus suvedė studentiška meilė. Jis žemaitis, vyresnis dvejais metais, studijavo aukštesniam kurse. Aš - aukštaitė, iš Utenos. Jis studijavo chirurgiją, aš - epidemiologiją. Simpatija gimė kaip ir nejučiomis. Žinot, medicinos studentai turi daug mokytis, neturi daug laisvo laiko, visas gyvenimas sukasi gan siaurame rate, tad mūsų studentiškame bendrabutyje užsimezgė daug gražių draugysčių, susikūrė ne viena medikų šeima, mes - ne išimtis.

O kuo patraukė jūsų dėmesį Artūras? -kaip paslaptį bandau išklausti, kol į pokalbį dar neįsijungė vyriškoji šeimos pusė.

Sunku pasakyti, kuo tiksliai. Alchemija. Daugeliu teigiamų savybių: išmintimi, gebėjimu šiltai bendrauti, duoto žodžio laikymusi.

Ir kaip tuos 35-erius metus gyvena jūsų šeima? Kas joje galva, kas kaklas, kuris laiko tris namų kampus?

Artūras: Nėra pas mus vienos galvos ar kaklo. Taip susiklostė, kad esam pasiskirstę sritimis ir kiekvienas esam galva savo srityje...

Tai kur esat toji galva jūs, Daiva?

Visa buitis - mano, visi trys namų kampai.

O vinį kas kala?

Artūras, nė nemirktelėjęs: Irgi Daiva!

Daiva: Na, taip. Išsikviečiu tam meistrą (juokiasi).

O maisto gaminimas?

Daiva: Maisto gaminimas - visiškai mano sritis. Kartais patinka, kartais rutina, bet gaminu...

Artūras: Aš iš tų vyrų, kurie į maisto ruošą apskritai nesikiša. Nieko nedarau. Galiu tik arbatos išsivirti ar agurką pasipjaustyti, ne daugiau... Na, kaip chirurgas dar galiu žuvį išdoroti... Viskas!

Tad kokios jūsų atsakomybės sritys namie?

Finansiniai klausimai. Pavyzdžiui, kelionių planavimas.

Atskiras namų ūkis - vaikai

Šeimos namai - Giruliuose. Dukra Indrė jau sukūrė savo šeimą ir gyvena atskirai, šių dienų terminais kalbant, tai - jau atskiras namų ūkis. Ponia Daiva džiaugiasi, jog tas atskiras ūkis mielai bendrauja su tėvais.

Daiva: Mes dar vadinam juos vaikais - ir dukrą, ir žentą. Sakom, atvažiuos vaikai... Nuo mažumės vykdavom su draugais slidinėti, visada kartu važiuodavo ir dukra. Iki dabar turim tą ryšį, esam išsaugoję bendrą kalbą. Džiaugiuosi, kad vaikai nori būti su mumis, jiems priimtina ir mūsų, ir mūsų draugų kompanija. Va, ir savaitgalį jie kviečia važiuoti drauge į gamtą. Siūlau - gal su draugais važiuokit. Ne, sako, norim su jumis. Pabūsim gamtoje, gaminsim valgį (beje, žentas iš tų vyrų, kurie labai skaniai gamina ir jam tai sekasi), pažaisim stalo žaidimus. Stalo žaidimai - dar viena mūsų bendra tradicija. Esam turbūt išbandę visus, kokie tik yra buvę...

Artūras: Dukra skambino, kviečia dalyvauti „Vilties bėgime“. Būtinai! Aktyvus poilsis - tai dar viena mus jungianti tradicija.

Daiva: Artūras jaunystėje buvo sportininkas profesionalas. Kad pasirinko studijuoti mediciną, daug kam buvo netikėta...

Artūras: Aš buvau lengvosios atletikos sporto meistras. Žaidžiau futbolą, buvau „Atlanto“ dublerių komandoje. Tiesa, dabar mažiau sportuoju, o Daiva - priešingai, tapo aktyvia sportininke mėgėja.

Abu entuziastingai pasakoja apie bėgiojimo partnerį - kaimynų šunį Rudį, o iš tikrųjų - Rikį.

Artūras: Savo šuns mes neturime. Prižiūrim kaimynų augintinį. Su jais ir susipažinom per tą šunį. Jis atklydo į mūsų namus. Per socialinius tinklus ieškojom šeimininkų. Neradom. Jau buvom prisirišę prie jo, kai jis staiga dingo. Skambinom į prieglaudas, gal netyčia ten pateko. Nesėkmingai. Galiausiai išėjom po apylinkes žvalgytis, gal kur netoliese nuklydo. Suradom pririštą kaimynystėje. Apsidžiaugėm. Pasirodo, šuo sugrįžo pas tikruosius šeimininkus. Jų sodyba už gero kilometro nuo Girulių, Kukuliškėse. Šuniukas mus atpažino. Susipažinom ir su šeimininkais. Garbaus amžiaus žmonės. Jų dukra užsienyje. Jų šunį mes buvom pavadinę Rudžiu, šeimininkai jį šaukė Rikiu. Tai per karantiną vis nešėm jiems maisto, vedžiojom šunį, kad jiems patiems nereikėtų judėti iš namų.

Daiva: Dabar mes turim tokį sekmadienio ritualą - šuniuko Rudžio vardu Rikis lankymas. Sykiu aplankom ir senelius kaimynus, nunešam jiems maisto. Šuo prasibėgioja su mumis. Seneliai sako, kad jis sekmadieniais mūsų jau laukia, nuo pat ryto žiūri į tą pusę. Žino, kad ateisim.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Namuose karaliauja katinai ir demokratija

O savas augintinis? Turit?

Daiva: Nuo savo augintinių ką tik išsigydžiau rankas...

Artūras: Net ne vieną turim. Tris katinus. Visi jie atėję į mūsų namus, priklydę nežinia iš kur. Mišrūnai. Du - pusiau laukiniai ir gyvena kieme, vienas - jau tryliktus metus namuose. Daiva yra didelė katinų mėgėja. Jai jie patinka. Sako, jog tai magiškas gyvūnas. Aš su katinais atsargus. Man kaip chirurgui svarbu saugoti rankas, bet mūsų naminis katinas Triksis šiuo požiūriu labai geras. Niekad nėra įbrėžęs. Prieš jį esam turėję Siamą, tai jis, kai supykdavo, visko galėdavo prikrėsti. O šis kitoks, be jokios agresijos...

Daiva: Tai dėl to, kad jis dėkingas už globą, už tai, kad gyvena namuose, o ne gatvėje.

Šeimininkai puikiai įsiminė, kada katinas Triksis atėjo į jų namus. 2008-aisiais, A. Razbadauskui nusprendus sukti į politiką. Priklydo toks išsigandęs, „ryžas“. Atsirado sakančiųjų, jog tokio padaro negalima išvaryti - esą laimė ir sėkmė iš namų išeis. Taip ir liko. Tapo svarbiu šeimos nariu. Dėl savo malonaus elgesio ir supratingumo Triksis turi įgijęs ypatingų teisių. Razbadauskai juokdamiesi pasakoja apie demokratišką namų gyvenimo būdą.

Artūras: Politinį sprendimų priėmimo modelį mes perkėlėm ir į namus. Namų frakcijos pasitarimai vyksta nuolat. Susėdam dviese, trečias - katinas. Jo žodis lemiamas. Jeigu jis sulinksi, sprendimas priimtas. Čia ne juokai! Jo pritarimas labai svarbus, pavyzdžiui, dėl kelionių. Reikia žinoti, ar jis vienas nori likti, ar sutiks, kad Daivos mama juo ir visa mūsų ferma pasirūpintų.

Ar šeimoj visada taikiai susikalbat? - pasičiumpu mintį.

Daiva: Susikalbam ir kalbamės daug.

Artūras: Nors aš žemaitiškai, ji - aukštaitiškai...

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Kuris paprastai nusileidžiat?

Artūras: Man regis, Daiva paliudys, kad nėra pas mus taip, kad svarstyklės svirtų į vieną pusę...

Daiva: Neaaa, aštrių kampų pas mus jau seniai nelikę. Iš tikrųjų, diskutuojam ir randam sprendimus. Vieną kartą vienas nusileidžia, kitą kartą kitas.

O nekalbadieniai?

Daiva: Jų irgi nėra. Tam gaila laiko.

Artūras: Čia jau būtų psichologinis spaudimas. Kaip mobingas šeimoje. Psichologinis smurtas ir mobingas - mums šie terminai yra žinomi ir mes jų nei šeimoj, nei darbe netoleruojam (vėl nuskamba juokas).

Nėra pas mus vienos galvos ar kaklo. Taip susiklostė, kad esam pasiskirstę sritimis ir kiekvienas esam galva savo srityje...

Pandemijos pamokos - pliusai ir minusai

Abu pašnekovai - medikai. Natūralu, kad paliečiam ir dabartinę aktualiją - pasaulinės pandemijos temą.

Ar esate iš tų žmonių, kurie pandemijoje įžvelgia vien tik blogį, ar iš tų, kurie mato ir teigiamų pusių - mažiau lėkimo, mažiau vartojimo, daugiau laiko šeimai, namams, sau?

Daiva: Minusų, ko gero, yra daugiau, bet galime įžvelgti ir pliusų. Grįžimas į šeimas, į namus, suvokimas ir įvertinimas to, ką turime, namų jaukumas, maisto gaminimas, ruoša... Tai daug duoda tarpusavio bendravimui. Aišku, tai ir santykių patikrinimas. Mes iki tol labai aktyviai gyvenom, mėgom keliauti ir drauge, ir atskirai, o dabar...

Artūras: ...antrus metus tenka kartu namie sėdėti. Ir net savaitgaliais (abu smagiai nusikvatoja). Jeigu rimtai, reikia pasakyti, kad mes gana dažnai kartu keliaudavom. Atostogaudavom visąlaik kartu, į komandiruotes, žinoma, atskirai. Ir jos darbe komandiruočių būdavo, man gal dažniau darbiniais reikalais tekdavo išvykti. Taip ir pailsėdavom vienas nuo kito. Mūsų aplinkoje yra šeimų, kurios drauge beveik nekeliauja. Stengiasi važiuoti skyrium, kad vienas nuo kito atsikvėptų. Mes nesam iš tokių... O dabar va, sėdim drauge antrus metus... Ir dar gyvi.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Ir vis dėlto kalbėti apie tokio masto žmonijos krizę juokais neišeina.

Artūras: Kaip medikui pandemijos situacijoje įžvelgti teigiamų pusių man labai sudėtinga. Kaip pedagogas, kaip universiteto vadovas galiu pasakyti, kad šioje srityje atsivėrė naujos galimybės. Pirmiausia - nuotolinis mokymas. Aš jau prieš 15 metų apie tokią būtinybę kalbėjau, bet kaip į sieną barbendavau. Paskelbus karantiną, prie nuotolinio mokymo perėjom per savaitę. Ir kokybiškai. Dabar jau mūsų IT specialistai moko mokytojus. Kitas dalykas - mokslinės konferencijos, posėdžiai, reikalų aptarimai. Anksčiau man per mėnesį tris, o kitąkart ir daugiau kartų tekdavo važiuoti į Vilnių, o kur dar kitos komandiruotės. Dabar viskas išsprendžiama nuotoliniuose susitikimuose, dėl 5 minučių pokalbio nereikia lėkti per visą Lietuvą. Ir ateity, matyt, nebereikės. Dar galiu pasidžiaugti nebent tuo, kad pandemija sustabdė pasaulį ir leidžia planetai atsikvėpti, valytis. Tai tokie maži pozityvo grūdeliai, bet kaip medikui man liūdna. Statistika skelbia, kad šalies ligoninėse gydosi vidutiniškai 30-40 procentų mažiau pacientų nei iki pandemijos. O ligos juk niekur nedingo! Visame pasaulyje sustabdytos prevencinės vėžio programos. Mes dabar gydom vien tik „kovidą“. O jeigu kalbėtume apie psichologinę žmonių būklę, psichinę sveikatą, apie tai, kuo gyvena ir kaip išgyvena mūsų vaikai, aš čia matau tik didelius minusus ir praradimus.

Daiva: Taip, tas namų atradimas - toks mažas gėrio grūdelis greta didžiulio minuso. Bet ką daryti? Privalom gyventi, žvelgti į ateitį viltingai. Va, turim vakcinas, rimtą kontrpriemonę prieš virusą. Jau yra vilties žiburėlis, kad štai, pasiskiepysim ir jau galėsim daugiau... Galėsim išvykti.

Turit svajonių? Koks bus pirmas maršrutas, kai tas pasaulis atsivers?

Daiva: Bet kur, kad tik išvažiuotume. Dabar viskas tinka. Ir Latvija, ir Estija (juokiasi).

Artūras: Anksčiau rinkdavaisi, kur važiuoti, ką pamatyti, kur dar nebuvę, dabar tiks bet kas. Išlepinęs buvo gyvenimas. Nuskristi savaitgaliui į Paryžių ar Londoną, kur gyvena mano sesuo, buvo beveik tas pats kaip čia susitikti su draugais vakarienės. Lėktuvai - kaip autobusai. Bilietų palankesnėmis kainomis tik paieškodavai ir, žiūrėk, penktadienį jau skrendi. Pandemija pakoreguos vidutiniosios klasės galimybes. Mes tai dar pajausime.

Taip prognozuoja A. Razbadauskas, save vadinantis realistu, kuris neskraido padebesiais. Ir tas realistas giliai įsitikinęs, jog žmonėms reikės daug kantrybės, stiprybės ir, deja, laiko išsikapstyti iš pandeminės realybės.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Vietoj epilogo: apie suknelių spintą ir dokumentiką desertui

Laikas, skirtas susitikimui, senka ir pokalbis nukrypsta į gyvenimiškas detales.

Ar skaitot gyvenimo būdo žurnalus?

Artūras: Daiva skaito, aš - ne. Nebent ji man parodo, kas apie vieną ar kitą mums pažįstamą žmogų yra parašyta. Aš ir grožinės literatūros beveik neskaitau. Ne mano prioritetas. Man įdomiau dokumentika. Jeigu drauge šeštadienį pažiūrim kokį vaidybinį filmą, tai po to aš dar turiu ir dokumentinį pažiūrėti. Pavyzdžiui, kas vyksta Šiaurės Korėjoje ar apskritai, kur link ritasi pasaulis.

Daiva: Po privalomosios programos būtinai turi būti desertas (juokiasi).

Ko nemėgstat gyvenime, Daiva?

Artūras, sufleruoja: Šykštumo.

Daiva: Matot, vyras viską geriau žino. Šykštumo ir agresijos.

Be ko negalėtumėt gyventi?

Artūras: Daiva - be katinų...

Daiva: Be meilės. Be meilės artimam, gyvūnui...

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

O kaip su suknelėmis? Ar spintoje jų pakankamai, kad išvengtumėt streso, jog nėra kuo rengtis?

Daiva: Toks posakis yra. Jis - aktualus, bet užtenka. Mokausi, kad užtektų.

O kaip jūsų trimitas? Ar grojat? -paskutinis interviu klausimas ponui Artūrui.

Jis yra. Namie. Tik norint groti reikėtų pasitreniruoti bent porą savaičių, kad lūpų raumenys sutvirtėtų. Bet man gaila kaimynų, nes miške trimito garsas labai gerai sklinda.

Vėl nuskamba juokas...

Na dėl kelionių, tai Lapkričio pradžioje abu keliavot i Kopenhaga, kur toliau nežinau. Ar čia nesiskaito?
Greta, 2021-11-26 08:46
Sidebar placeholder