Darius Vilius: „Kartais tam, kad gimtų kalvystės kūrinys, reikia gerai prasidainuoti“

Premija D. Viliui skirta už skleidžiamą dvasinę šviesą, kuriamą visatos ir darnos harmoniją, etnokultūros puoselėjimą ir jos įprasminimą mažosios architektūros elementuose.

Premija įteikta sausio 20 d. Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje, renginio „Tau - Didžioji Ieva - 125“ metu. Iškilmių išvakarėse laureatas sutiko pasidalinti su „Vakarų ekspresu“ savo mintimis apie I. Simonaitytę ir savo kūrybą.

Koks jūsų asmeninis santykis su Mažosios Lietuvos krašto rašytoja Ieva Simonaityte ir jos kūryba?

Negaliu pasigirti, kad labai nuosekliai žinočiau visą I. Simonaitytės kūrybinį palikimą, tačiau svarbiausias jos idėjas esu perskaitęs, įsiklausęs, patyręs ir stengiuosi puoselėti.

Man atrodo, kad labai svarbu pažinti autorių, nes žmogus kuria tai, kas jis pats yra.

Kiek žinau, I. Simonaitytė buvo kiek kitoks žmogus šiame krašte, maištininkė. Tuo ji man ir artima.

Mano požiūris į daugelį gyvenimo sferų, į kūrybą, pilietinius dalykus taip pat yra kiek kitoks. Kai kurie žmonės vadina tai maištavimu. Man atrodo, kad aš žiūriu į dalykus iš kiek kitokio požiūrio kampo.

Jūsų gyvenime persipina daug meno sričių: poezija, kalvystė, dainavimas ir t. t. Geriausiai esate žinomas kaip kalvystės meistras, kuriantis su ženklu „Dausakalys“. O gal šiuo metu jums svarbiau kas kita?

Taip, kalvystė yra pagrindinis mano užsiėmimas. Atradau ją netikėtai prieš 15 metų, studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje, ir ji tapo man svarbiausia saviraiškos priemone, mano gyvenimo būdu.

Vis dėlto nesu fanatiškas vienos medžiagos gerbėjas. Nesiekiu ką nors atrasti ar išvystyti vienoje srityje.

Mano tikslas yra kurti darnius objektus. O tam reikia ne vien geležies, bet ir etnokultūros pažinimo, medžio ir akmens, ir dainavimo, ir erdvių pajautimo.

„Dausų spinduliai“ - mažos, kalviškos ir keraminės Dariaus Viliaus sukurtos miniatiūros namų erdvei. Baltiški ženklai, simboliai, raštai kuriantys ir atkuriantys šviesius jausmus tauriam protėvių pasauliui...

Renginiuse, mugėse dažnai demonstruojate senąjį kalvystės amatą ir archajiškus įrankius. Koja minamos dumplės pučia orą, kad palikytų ugnies gyvybę. Ar visada naudojate šį prietaisą?

Ne, jis skirtas daugiau amato demonstracijai renginiuose, o kalvėje tam tikri įrankiai yra automatizuoti, tačiau rankų darbas yra visada toks pats.

Savo kūrybai Darius Vilius naudoja įvairias medžiagas. Vienas iš jo kasmečių vasaros darbų - papuošti aplinką šiaudinėmis skulptūromis.

Kalvis kalviui nelygu. Yra kalviai ginklakaliai, yra amatininkai, kurie žirgus kausto. O kokiai kategorijai jūs save priskiriate?

Man artimiausia kryždirbystė. Ši Lietuvos kalvystės atšaka pripažinta visame pasaulyje, UNESCO saugoma.

Metalinių saulučių kūryba buvo mano pirmasis įkvėpimo šaltinis, sakralioji geometrija ir dabar man yra svarbiausia visuose mažosios architektūros objektuose.

Net vartuose, turėkluose stengiuosi įpinti mūsų krašto sakraliosios geometrijos motyvus, raštus, simbolius, kad kūriniai pulsuotų savo krašto aurą, o ne svetimybes.

Jūsų kūryboje ypač daug archajiškų ženklų. Ką jie jums kalba?

Kažkuriuo metu labai domėjausi, perskaičiau begales knygų apie mūsų senuosius ženklus, norėdamas juos suprasti, tačiau visa tai yra tik teorija.

Čia kaip su Motina Žeme. Yra sklypas, kuriame privalai užsėti mišką, nes kitaip jame miškas neužaugtų, ir yra žemės ruožas, kuriame nieko nesodinant miškas užsiveisia natūraliai.

Kaip audėjos juostose išausdavo likimus? Kad tai įvyktų, reikia išsivalyti sąmonę, tą savo žemės ruoželį nuo svetimybių ir stebėti, kokia sėkla į jį iš dangaus nukris.

Taip atsiranda tam tikri ženklai tam tikrose vietose. Kodėl? Logiškai to nepaaiškinti.

Organizuojate dainų vakarus, „Youtube“ galima pasiklausyti nuostabių jų įrašų. Kam jums tai?

Skirtingos meno šakos remia ir palaiko viena kitą. Kartais tam, kad gimtų koks nors kalvystės kūrinys, reikia gerai prasidainuoti.

Aštuonerius metus su bendraminčiais dainuojame liaudies dainas ir mokomės iššifruoti, pažinti jose užkoduotas senąsias žinias.

Mes propaguojame ne sceninį dainavimą, bet sakralinį, kad dainuodamas žmogus pajustų, suprastų ir priimtų mūsų krašto dainas kaip maldas, kurios yra savos, tikros, be jokių okupacijos požymių.

Tautos aukoms įamžinti skirtas Dariaus Viliaus kurtas paminklas tapo Švėkšnos simboliu.

Mūsų dainų ratas dabar yra didelis. Kažkada buvo noras suburti gimtųjų Vilkyčių, Saugų seniūnijos, Šilutės krašto žmones, bet atrodo, kad savame krašte pranašu nebūsiu.

Dabar dainavimai vyksta Palangoje, Šventojoje, Gargžduose, Vėžaičiuose ir retsykiais pas mus, bet daugiausia Klaipėdos rajone.

Per aštuonerius metus mūsų renginiuose dalyvavo begalės žmonių iš visos Lietuvos: vyrai, moterys, vaikai, senoliai. Ką širdis pašaukia - tas atvyksta.

Dariaus Viliaus kurti kalviški vartai.

Kas šiuo metu svarbiausia plačiame jūsų kūrybos lauke?

Kūrybos mano gyvenime visada labai daug. Eilės darbų driekiasi dvejus metus į priekį.

Tačiau man rūpi ne tik papildyti savo kišenę uždarbiu, bet rūpi ir žemė, dangus, pilietinė situacija.

Gaila, bet net kūryba šiuo metu perauga į pilietinę kovą. Kai kuri tam, kad mūsų tautoje atgimtų tai, kas tikra, kad apsaugotų žmones nuo alinančios sistemos, į kurią dabar esame stumiami.

Nors gyvenu Šilutės krašte, tačiau patekau į Drevernoje susibūrusią amatininkų bendruomenę „Lamata“, buvau išrinktas jos prezidentu. Šiuo metu senosios mokyklos patalpose kuriame amatų centrą. Šio proceso priežiūra, organizaciniai rūpesčiai šiuo metu reikalauja ypač daug dėmesio.

Dar Drevernoje iš kalviškų gaminių kuriame fontaną. Tai šie darbai šiuo metu yra mano dėmesio centre.

Informacija

I. Simonaitytės premija įsteigta Klaipėdos rajone 1997 metais minint I. Simonaitytės gimimo 100-ąsias metines. Ji kasmet skiriama asmeniui ar kolektyvui už įdomius ir reikšmingus darbus, garsinant rašytojos vardą, kūrybą, gyvenimą, taip pat jos gimtąjį kraštą literatūros, dailės, muzikos, sporto ir kitose srityse. Klaipėdos mieste nuo 1987 m. yra teikiama literatūrinė I. Simonaitytės premija už meniškai vertingus kūrinius, literatūrinėmis priemonėmis atskleidžiančius Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos gyvenimą ir humanistines tradicijas arba įamžinantį rašytojos Ievos Simonaitytės bei kitų šio krašto šviesuolių atminimą. Šiais metais 36-oji premija skirta trims autorėms - poetei Daivai Molytei-Lukauskienei už poezijos knygą „Kaligrafijos eskizai“ bei žurnalistei Jurgai Petronytei ir muziejininkei Sondrai Simanaitienei už knygą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“. Abi I. Simonaitytės premijos teikiamos sausio mėnesį, minint rašytojos gimtadienį.