Deividas Norvilas automobilyje su savimi visuomet vežiojasi penkiasdešimt eurų: jie – juodiems atvejams

– Deivi, daug metų važinėjate tuo pačiu automobiliu. Galbūt jau svarstote jį pasikeisti?

– Važinėju 2007-ųjų gamybos „Audi TT“, kurią įsigijau visiškai naują. Šeimoje yra ir kitas automobilis – „Toyota Sienna“. Iš tiesų jau planavau pasikeisti „Audi TT“, netgi ieškojau kitos mašinos, tačiau dėl pandemijos visus šiuos planus teko atidėti.

Supratau, kad tai dabar tikrai nėra svarbiausias dalykas. Be to, nieko blogo negaliu pasakyti ir apie turimą automobilį, man jis fantastiškas. Nesu iš tų, kurie mėgsta blizginti ir perdėtai prižiūrėti mašiną, man daug svarbiau, kaip ji važiuoja.

Šis automobilis mane ne kartą yra ištraukęs iš sudėtingų situacijų. Tiesa, su juo turėjau ir ne visai malonių įvykių kelyje, kai važiuodamas į koncertą Tauragėje partrenkiau į kelią įbėgusį šerną. Neįsivaizduoju, kaip jis taip staiga įbėgo į kelią ir taranavo mano automobilį. Svarbiausia, kad tai buvo ne žmogus, o žvėris, mes nenukentėjome, o didžiausias nuostolis buvo sudaužytas automobilis ir atšauktas koncertas.

– Kadangi turite sodybą, kokį kitą automobilį svarstytumėte įsigyti? Galbūt miško keliams labiau tinkamas visureigis?

– Svarstyčiau pirkti automobilį su aukštesne pakaba, keturiais varomais ratais – man atrodo, kad mūsų klimatui ir keliams tai būtų vienas idealiausių variantų, nes nežinia, kada ir kiek prisnigs.

Neturiu automobilio markės, kuri ypač patiktų. Tiesa, labai norėčiau sportinio „Audi Q3“, kurį jau teko išbandyti. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad nesu iš ramiųjų vairuotojų, – man norisi paspausti greičio pedalą, bet, žinoma, tik lenkiant, o ne maivantis kelyje.

– Kaip dažnai tenka įkliūti pareigūnams dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų?

– Apie porą kartų per metus atkeliauja baudos dėl greičio viršijimo, kai nufotografuoja matuoklis. Taip pat kartais gaunu baudų dėl automobilio statymo.

Vis dėlto aš labiau pateisinu tuos, kurie viršija greitį, negu tuos, kurie trukdo eismui. Pavyzdžiui, Vilniuje erzina važiuojantys antrąja ar trečiąja eismo juosta, kai pirmoji yra laisva, nepaisant to, kad galbūt jie ir laikosi taisyklių.

Tuomet iš paskos velkasi didžiulė spūstis, o tas pirmas vairuotojas įsivaizduoja, kad yra labai sąžiningas. Nemanau, kad tai yra gerai. Esu iš tų, kurie stengiasi netrukdyti, praleidžia kitus vairuotojus. Kartais nevengiu ir pamokyti kitų vairuotojų, bet dažniausiai tik pabambu sau po nosimi, tikrai nerėkiu atsidaręs langą.

– Ar reguliuojate ir žmonai Renatai, kaip reikia vairuoti? O galbūt ji reguliuoja jums?

– Ne, tikrai neaiškinu, jos vairavimo stilius ir yra jos stilius. Ji vairuoja lėčiau, ir aš manau, kad visi turėtume važiuoti taip, kaip mums patogu atsižvelgiant į situaciją. Vienam patogu važiuoti 60 kilometrų per valandą greičiu, kitam – gal 70.

Kaip reikia važiuoti, labiausiai reguliuoja mano tėtis. Tai yra kažkas siaubingo! Jei jis būtų vairavimo instruktorius, norėčiau išgirsti besimokančių vairuoti atsiliepimus.

Viskas prasideda nuo įlipimo – visuomet būna prologas, kaip purvina mano automobilyje. Vėliau būna klausimai, kodėl lenkiu kitą automobilį, ir taip toliau.

Pastebėjau, kad kai šalia yra toks reguliuojas, pradedi nebegalvoti savo galva, viską darai pagal pastabas. Toks yra mano tėvas. Ačiū Dievui, jis iš Klaipėdos, o ne iš Vilniaus.

– Kokį skirtumą matote tarp gimtosios Klaipėdos vairuotojų ir vilniečių?

– Labai gerai prisimenu pirmąją savo kelionę automobiliu iš Klaipėdos į Vilnių, kai vykome stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Aš buvau visiškai šlapias vairuodamas sostinėje! Tuomet mėginau nenusižengti jokioms taisyklėms, pravažiavau posūkį ir teko apie 4 kilometrus važiuoti tiesiai – tai buvo kažkas košmariško.

Be abejo, uostamiestyje eismas yra ramesnis, tačiau nuvažiuokite į Paryžių ar Niujorką ir ims juokas, kaip vairuoja vilniečiai. Manau, kad eismas pas mus labai padorus.

– Kadangi esate šaulys, kokią karinę techniką teko išbandyti?

– Kartą teko išbandyti šarvuotį ir turiu prisipažinti, kad tai nėra mano svajonių transporto priemonė.

Vairavau pats, o kartu su manimi sėdėjo maestro Eduardas Kaniava. Prieš koncertą kariuomenėje suorganizavo tokį pramoginį pasivažinėjimą, tai maestro juokavo: „Kurgi Deivis neišbandys!“

Vis dėlto jis nebuvo labai laimingas kelione, nes važiavome sudėtinga trasa, buvo gausu stačių įkalnių. O man labai patiko ir buvau nustebęs, kad tokio dydžio metalo gabalą galima vairuoti viena ranka! 12 metų vaikas turbūt taip pat jį laisvai vairuotų.

Man labai patinka kariniai „Mercedes-Benz“ visureigiai. Žinoma, abejoju, ar jie yra labai taupūs.

– Jei bus įvesti taršos mokesčiai, kiek tai lems ateityje renkantis transporto priemonę? Galbūt vis tiek vairuosite tai, kas patinka, ir galvos dėl to nesuksite?

– Tikrai stebiu situaciją, kas vyksta. Galų gale, jei galime prisidėti prie švaresnės aplinkos, taip ir padarykime. Juk apsimoka vairuoti, pavyzdžiui, hibridinį automobilį – jie yra taupūs.