Dešimt Priešgaisrinės tarnybos žingsnių: iššūkiai ir sėkmės

Toks pirkinys – reikalingas

„Gerai, kad tokių incidentų nei prieš tai buvusią, nei šią ypač snieguotą, šaltą ir pramogautojus ant ledo lipti viliojusią žiemą nepasitaikė, tačiau niekada nesame apdrausti dėl ateities“, – sakė tarnybos viršininkas Nerijus Ciparis.

Valtimi-rogėmis – įrenginiu, kuriuo vasarą iki skęstančiojo galima priplaukti, o žiemą pričiuožti, taip pat hidrokostiumais, liemenėmis, kurios neleistų gelbėtojui paskęsti, apsauginiais šalmais, ant batų uždedamais slidumą stabdančiais metaliniais „nagais“ ir smaigais aprūpinta Kartena, mat šioje vietovėje prie Minijos didžiausia tikimybė pakilti vandeniui.

N. Cipario teigimu, vienas gelbėjimo įrangos komplektas kainuoja maždaug 7 tūkst. eurų. Kadangi Priešgaisrinė tarnyba yra pavaldi rajono Savivaldybės tarybai, Vytauto Ročio vadovaujamas Ūkio, kaimo ir aplinkosaugos komitetas posėdyje vieningai pritarė, kad iš biudžeto būtų skiriama lėšų įranga kasmet aprūpinti po vieną ugniagesių komandą. Pirmiausia – Salantų, nes tai yra miestas atokiausiai nuo Kretingos, įvykus nelaimei, tektų skubėti toliausiai. 

Paskui eilėje – Darbėnų komanda, po jos – Baublių. Darbėnų komandos aptarnaujama zona plati – pradedant Lenkimais, Šventąja, Palanga, Kretinga, Vydmantais, vos ne iki Kūlupėnų. „Bet ir karteniškių gelbėjimo įranga, kurią visiškai sukomplektuoti pavyko tik prieš dvejus metus, jau yra dvigubai senesnė ir už mūsų Priešgaisrinę tarnybą“, – akcentavo viršininkas.

„Už tarnybą senesnė ir irklinė valtis, kuria plaukdamas aš ir pats galėčiau nuskęsti“, – pajuokavo Kartenos ugniagesių komandos skyrininkas Vaidas Puidokas. Gal ir legenda, bet skyrininkas sakė girdėjęs, kad dar tuomet, kai ugniagesių komandos priklausė seniūnijoms, šią valtį, skirtą pasiekti ir iš telkinio pargabenti nelaimėlį, miesteliui padovanojo draugai iš Vokietijos.

Juokai juokais, tačiau valtis su varikliu, anot V. Puidoko, vis dar praverčia – pavyzdžiui, pernai, kai Minijai smarkiai patvinus buvo pralaužtas pylimas ir reikėjo jį užtaisyti, ugniagesiai plukdė maišus smėlio.

Apie dūmų detektorius – garsiai

O kiek gelbėjimo darbų karteniškiai ugniagesiai pastaruoju metu atliko krante?

„Nieko tiek žmonių mes neprašom, kiek išsivalyti kaminus ir įsirengti dūmų detektorius. Džiaugčiausi, jei valstybė neklausančius nubaustų tūkstančio eurų bauda“, – atviravo V. Puidokas.

Neseniai jiems su ugniagesiu Enriku Brežinsku gaisrą teko gesinti Norvaišiuose – patalpoje, kurioje nebuvo detektoriaus, degė akumuliatoriai.

„Smarvė – baisi, įkvepiam ir nebeturim kuo kvėpuoti. Ačiū Dievui, kad gaisras kilo dieną, o ne naktį. Būtų žuvę keturi miegoję žmonės“, – neabejojo Kartenos komandos skyrininkas.

Per visas bendruomenės šventes karteniškiai ugniagesiai akcentuoja dūmų detektorių būtinybę. Pašnekovų žodžiais, šiuos prietaisus tik trečdalis gyventojų turi, tiek pat neveikiančius laiko stalčiuje.

„Aš esu prieš, kad detektoriai būtų dalijami dykai, nes tai tampa mūsų problema: sako, pas mus nebuvo gaisro – kam jo reik; pypsėjo – ir išjungiau; pasibaigė „batareikos“ – atvežk; jūs uždėjot, jūs ir pakeiskit“, – ką girdi, perteikė pašnekovai. V. Puidokas prisiminė seną gilią prasmę turintį posakį, kad žmogui reikia duoti meškerę, o ne žuvį. „Jeigu duosi žuvį, tai jis jos norės visada“, – įsitikinęs pašnekovas.

N. Ciparis pridūrė, kad ugniagesiai ir savanorių būriai kasmet rengia akcijas „Saugus būstas“, net turi galimybę specialiu žmogaus sveikatai nepavojingu dūmus imituojančiu skysčiu patikrinti, ar detektorius veikia. Tačiau pokalbiai su gyventojais dažnai vyksta prie lauko durų, ant slenksčio, nes vidun neįsileidžia.

„Tada belieka patikėti, kad detektorius yra, kad veikia, viskas gerai“, – kaip iškreipiama oficiali statistika apie būstuose įrengtus detektorius, pasakojo viršininkas.

Prisiminė ir pirmąjį „krikštą“, ir nenuobodžią kasdienybę

N. Ciparis pasidžiaugė, kad, padedant rajono Savivaldybei, galės pirkti sporto inventorių ugniagesių gelbėtojų pratimams salėje, kad darbuotojai turi galimybę kartą per savaitę nemokamai naudotis Kretingos sporto centro baseinu. 

Dideliu šių metų pasiekimu laiko, kad po ilgo derinimo su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu pavyko įsigyti navigacijos sistemą – Bendrosios pagalbos centras pranešimą apie įvykį iškart siųs į mašinoje esančią planšetę su tikslia nuoroda, kur ugniagesiams gelbėtojams reikia važiuoti. Tokias navigacijos sistemas kol kas turi tik trijų Lietuvos savivaldybių priešgaisrinės tarnybos – be Kretingos, Tauragės ir Šilalės.

Šie metai rajono Savivaldybės priešgaisrinei tarnybai jubiliejiniai – sausio 4 d. sukako10 metų. Tiek pat jai vadovauja N. Ciparis.

Buvusios seniūnijų ugniagesių komandos prie tarnybos buvo prijungtos prieš 10 metų gegužės 1-ąją. „O jau kitą dieną gavau pirmąjį „krikštą“ – Kartenos Mokyklos gatvėje degė, regis, garažas... „Zilas“ išvažiavo gesinti, po kiek laiko kitai mašinai jį patį teko partempti sugedusį, nebevažiuojantį“, – prisiminė N. Ciparis.

Pamažu gaisriniai automobiliai buvo pradėti keisti naujesniais, ir šiandien jau visos komandos turi modernesnius. Taip pat buvo perkama trūkstama gelbėjimo įranga, be to, visos komandos šiandien įsikūrusios jaukiose apšiltintose patalpose.

„Mes – ne statybininkai, bet padarėm, mes ir ne mašinų remontininkai, bet susiremontuojam. Mūsų kolektyvas labai šaunus“, – sakė viršininkas, paatviravęs, kaip sunku buvo jį „suklijuoti“.

Po reorganizacijos visoje tarnyboje vietoj 36 žmonių bebuvo likę devyni. Buvusiems darbuotojams išmokėjus išeitines kompensacijas, į darbą jie grįžti negalėjo, teko ieškoti naujų. Priėmė naujus, bet po pusmečio ir vėl dalis „nubyrėjo“: kam darbas nepatiko, kas į pensiją išėjo.

„Prieš 8-erius metus ir aš čia įsidarbinau, paraginus draugui Alvydui“, – sakė E. Brežinskas, kuriam likimas lėmė po avarijų iš mašinų ištraukti bene daugiausiai sumaitotų kūnų.

„Tam reikia stiprios širdies, ne visi galėtų“, – pripažino N. Ciparis.

Pats Enrikas guodėsi, kad tokios nelaimės įvykstančios ne kasdien, o viena skaudžiausių, kurią prisimena – kai prieš trejus ar ketverius metus Kalniškių miške senas traktorius tarp medžių prispaudė garbaus amžiaus žmogų. „Ilgai jo ten niekas nepamatė, neiškvietė pagalbos. Liūdna pabaiga“, – sakė Kartenos ugniagesių komandos atstovas.