Dviejų ankstukų susilaukusi Gabrielė: „Ši patirtis mane pavertė kitu žmogumi“

Pirmojo ankstuko gimimas

Gabrieliaus atėjimas į pasaulį buvo ilgai lauktas ir kupinas nerimo. Gabrielės nėštumą visus mėnesius lydėjo sunki toksikozė, kuri tęsėsi iki pat gimdymo, o taip pat – nuolatinė persileidimo, vėliau – priešlaikinio gimdymo rizika. Kol galiausiai, 34-ąją nėštumo savaitę gimė 2300 gramų svorio ir 46 centimetrų ūgio berniukas.

„Jis kvėpavo pats, valgė pats. Tiesiog buvo labai trapus“, – prisimena mama.

Pirmieji mėnesiai namuose buvo lėti ir atidūs: nuolatinis svorio stebėjimas, sveikatos priežiūra, o vos trijų savaičių koreguoto amžiaus – operacija dėl išvaržos. Paaiškėjo, jog tai dažna, tačiau vis tiek bauginanti ankstukus aplankanti realybė, ypač berniukams. 

Vis dėlto,nepaisant pirmųjų sveikatos iššūkių, Gabrielius kasdien augo, stiprėjo ir šiandien yra devynerių metų trečiokas – gyvas įrodymas, kad trapi pradžia dar nieko nereiškia.

Antrasis gimdymas – dar labiau netikėtas

Po penkerių metų šeimos gyvenime ankstyvas gimdymas pasikartojo. Šįkart – dar dramatiškiau.

Antrasis Gabrielės nėštumas buvo dar sudėtingesnis – vėl pasikartojo sunki toksikozė, pačioje nėštumo pradžioje mamai teko susidurti su tuomet siautėjusia COVID-19 infekcija bei praleisti ilgas dienas gulimame rėžime, tyliai mintyse prašant išnešioti naujagimį dar bent savaitę. 

Taip pasiekus 27-ąją nėštumo savaitę gimė 1010 gramų svorio mergaitė Elija. Gimdymas buvo staigus, netikėtas ir iki šiol mamai atrodo tarsi sapnas.

„Keistas maudimas nugaroje, gydytojas, echoskopija… ir garsus šūksnis: „Staigiai į gimdyklą, 10 centimetrų!“ Po dviejų valandų Elija jau buvo inkubatoriuje“, – apie antrąjį gimdymą pasakoja Gabrielė.

Nuo tos akimirkos prasidėjo ilga kelionė Kauno klinikose. Du mėnesiai ligoninėje, nekrozinis enterokolitas, apnėjos, citomegalo virusas, alinanti kova dėl kiekvieno gurkšnio ir gebėjimo valgyti savarankiškai. Šešis mėnesius Gabrielė nusitraukinėjo pieną ir gyveno tyliame laukime, kol galiausiai Elija pradėjo žįsti iš krūties ir buvo žindoma iki trejų metų.

Ankstukų mama prisipažįsta, kad net ir po daugelio metų prisiminimai sugrįžta kartu su stipriomis emocijomis:

„Kartais gailiuosi, kad neturiu daug nuotraukų iš ligoninės, bet tuo metu buvo baisu fiksuoti akimirkas. Pirmosiomis savaitėmis galvoje sukosi tik viena mintis: „o jeigu neišgyvens…“. Nors abu gimdymai baigėsi laimingai, jausmas pamačius 1010 gramų kūdikį, apraizgytą įranga, yra išties gąsdinantis“, – sako ji.

Mama džiaugiasi, jog įveikusi visus iššūkius, šiandien Elija – smalsi, užsispyrusi, gyvybinga mergaitė, kupina stipraus charakterio ir noro pažinti pasaulį.

Du ankstukai – dvi skirtingos patirtys

Prisiminusi pirmojo ankstuko gimimą, Gabrielė teigia gyvenusi nuolatiniame saugojime: sekė kiekvieną mažylio įkvėpimą, kiekvieną priaugtą gramą. Viskas buvo nauja, nepažįstama ir labai trapu.

Po penkerių metų, susidūrusi su priešlaikiniu gimdymu dar kartą, Gabrielė pasakoja, tarsi būtų buvusi jau kitu žmogumi:

„Skausmas ir baimė nebuvo mažesni, bet juose atsirado daugiau sąmoningumo. Atrodė, kad gyvenu tarp aparatų pypsėjimo, gydytojų žodžių ir savo pačios minčių, kurios dažnai bėgo į priekį greičiau nei drįsau jas suvaldyti. Buvo dienų, kai jėgų beveik nebuvo, kai laikė tik instinktas — saugoti, būti, neišeiti.Šį kartą šalia nerimo gyveno ir tikėjimas – ne stebuklais, o procesu. Mažais žingsniais. Viena diena po kitos“, – nelengvą laikotarpį prisimena ankstukų mama.

Gabrielė priduria, jog ypatingą vaidmenį jos ankstukų kelionėje atliko profesionalus ir empatiškas ligoninės personalas. 

 „Tikėjimas medikais buvo kertinis. Be jų nebūtų mūsų“, – tikina Gabrielė. 

Įkvėpimo šaltinis – vaikai

Paklausta, kas įkvėpė nepasiduoti neigiamiems jausmams, Gabrielė atsako, jog jėgų sėmėsi iš savo vaikų – jų tylos, atkaklaus noro gyventi, mažų pergalių, kurios kitiems galėjo atrodyti nereikšmingos.

„Vaikai buvo mano jėgų šaltinis, padėję man viską ištverti – juk jie pasikliovė manimi, tad aš negalėjau palūžti. Man padėjo meilė. Tokia, kuri neprašo būti stipria visada, bet leidžia pavargti ir vėl keltis“, – atvirauja mama.

Savo pasakojimu Gabrielė nori apkabinti visas ankstukų šeimas ir palinkėti kantrybės, tikėjimo ir ramybės.

„Tikrai – viskas bus gerai. Mano vaikai yra gyvas įrodymas, kokie stiprūs yra ankstukai ir kiek daug juose telpa noro gyventi“, – užbaigia savo pasakojimą mama.