Baigęs profesinę mokyklą, mokėtės teologijos, vėliau didaktikos, o tada - informatikos. Dvidešimties pradėjote dirbti mokytoju, aktyviai įsitraukėte į visuomeninę veiklą...
Kiek save pamenu, buvau užimtas gyvenimu (juokiasi). Trūkdavo paroje laiko, viskas buvo įdomu, viską norėjosi išbandyti, patirti, pajausti. Tuo metu mano pasirinkimai buvo tokie: daryti daug, skubėti gyventi, viską išbandyti.
Dabar vis dažniau renkuosi tylą, nes suprantu - kuo tylesnis būni, tuo daugiau išgirsti. Renkuosi vidinę ir išorinę ramybę - proto, sielos ir kūno balansą, nes tai raktas, kuris atrakina daugelį gebėjimų.
Dabar vis dažniau renkuosi tylą, nes suprantu - kuo tylesnis būni, tuo daugiau išgirsti.
Dažnai mažiau yra geriau. Kai išmoksti atsiriboti nuo nesvarbių dalykų, atrandi akimirkų, kurios pilnos, o jose ir tą jausmą, kurį dažnai vadiname pilnatve. O pilnatvė kartais beribė, o kartais joje atsiranda krantai.
Buvote sėkmingas verslininkas, turintis nuosavą statybų verslą, gaunantis solidžias pajamas. Panorote pokyčių?
O kas yra sėkmė? Verslas? Pinigai? Tuo metu, kai pradėjau verslą, buvau tame sūkuryje, kuris mane tenkino, bet...
Gyvenime pokyčiai neišvengiami. Tai pats pastoviausias dalykas, kuris vyksta. Pasaulis nuolat sukasi. Skaitai knygas, sutinki žmones ir tavyje kažkas ima keistis. Pradedi pastebėti tai, į ką seniau galbūt nekreipdavai dėmesio. Išmoksti paleisti. Atrasti. Sulaukti sugrįžtant. Išmoksti nebedalyvauti lenktynėse, nes "suspėti" nereikia.
Nebijai atsilikti, ne, ne todėl, kad pavargai, o todėl, kad pradedi suprasti - maža prasmės vertinimuose, įvertinimuose, tituluose, nominacijose. Nebeieškai palyginimų. Nekeli jokių reikalavimų. Nereiški pretenzijų.
Tada atrandi laiko branginti kiekvieną dieną ir tai, kas joje. Tai neprilygstama prabanga.
Sėkmė manęs neapleido, jaučiuosi sėkmingas ir dabar, nes darau tai, kas man patinka.
Buvo laikas, kai ėmėte jausti, kad savęs nebepažįstate, arba esamas jūsų asmenybės būvis jūsų netenkino. Ir ėmėte ieškoti kažko...
Taip. Ieškoti. Tik supratau, kad brendant gilyn į mišką, medžių daugėja, taip ir savyje ieškodamas nuolat atrandi ir pastebi visko labai daug dar nepažinto.
Ar būtų galima kažkurioje vietoje padėti tašką? Jeigu taip, kur ta vieta, kurią būtų galima laikyti pabaiga? Nuolatiniai išgyvenimai, kurie sužadina jausmus, gimdo naujas mintis.
Situacijų gausa, jų patirtys leidžia suvokti ir atrasti savyje dėkingumo būseną už džiaugsmą ir skausmą, už atrastus ir prarastus dalykus.
Gebėjimas save priimti tokį, koks esi, nevaidinant jokio vaidmens, kai išdyla vertinimas ir kiekvienas įvykis, o žmogus tampa mokytoju. Štai kur mano paieškos kelionėje, kurioje nuolatinė kaita, tampa Dievo žaidimu.
Joje aš esu ir kūrėjas ir kūrinys tuo pačiu metu. Atsivėrimas gyvenimui, atveriant sąmonę, atveriant širdį, atveriant sielą.
Jūsų pirmos skaitytos knygos. Ką radote ir pritaikėte?
Kai jau išmokau skaityti, manau, tai buvo vaikiškos knygelės, kurių nepamenu, gal tai buvo "Grybų karas", "Brolių Grimų pasakos" (juokiasi).
Kai man jau buvo maždaug 22 metai, į mano rankas pateko knygos apie asmeninius finansus, po to - įvairios tuo metu pasirodančios saviugdos, verslo knygos. žinoma, jos pradėjo keisti iki tol mano pažintą pasaulį.
Greta knygų atsirado įvairūs savęs pažinimo seminarai.
Buvau toks - jei jau ką pradėdavau, visa galva nerdavau gilyn.
Dabar aš leidžiu sau patirti nežinojimą, tik nesupainiokite jo su neveiklumu. Man atrodo, kad informacija nekeičia žmogaus, ji netgi tolina jį nuo realaus gyvenimo, kuo daugiau žinai, tuo labiau skęsti tame žinojime.
Man atrodo, kad informacija nekeičia žmogaus, ji netgi tolina jį nuo realaus gyvenimo, kuo daugiau žinai, tuo labiau skęsti tame žinojime.
Gyvendami viską žinodami, turėdami išankstines nuostatas, prarandame daug energijos, struktūroje, aiškume, kur viskas sudėliota, mažai gyvasties.
Nesakau, kad knygų skaityti nereikia. Knygas skaityti pravartu, ieškoti - taip pat, o radus tai, kas tinka ir patinka, verta išmėginti, įsileisti į savo gyvenimą bent trumpam.
Aišku, jeigu visa tai duoda impulsą, įkvėpimą apmąstymui, veiksmui. Visgi savo kryptį kiekvienas turime pasirinkti patys, savo gyvenimą keičiame tik mes.
Kaip nuo knygų skaitymo perėjote prie jų leidybos?
Tiesiog kartais gyvenime vyksta procesai, kuriems reikia leisti vykti. Ir aš leidau. Būna, atsiduri tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Ir va - tu mokytojas, knygų leidėjas, verslininkas, bet tai tik vaidmenys, kuriuos tenka vaidinti.
Knygos man patinka, kol žmonės skaito, kol jaučiu knygų atsiradimo poreikį, prie to ir prisidedu, nes tikiu, kad žmogus su knyga rankose niekada nebus vienišas, niekada nepasiklys, niekada nemeluos, nenuobodžiaus.
Žmogus su knyga rankose niekada nekariaus. žmogus su knyga rankose yra gyvas, nereikalauja sau dėmesio, nereikalauja nieko iš aplinkos, pasitikintis savimi. Žmogus su knyga rankose ramiau miega. žmogus su knyga rankose keliauja po fantazijų pasaulį ir tai yra žmogiškas užsiėmimas.
Knygas perkančiųjų rankose kasdien atsiduria daugiau nei po 100 mano leidyklos išleistų knygų. Tikiu, kad jos ne tik papuošia namų lentynas kaip interjero detalė, bet yra skaitomos, jomis dalijamasi, jos aptarinėjamos, jos įkvepia, motyvuoja, jos keičia.
Nejaugi įsivaizduojate pasaulį be knygų? Kaip jis atrodytų? Juk žmonės prarastų ryšį ne tik su intelektine civilizacijos praeitimi, bet ir vienas su kitu tuščiuose, beprasmiškuose pokalbiuose. Galbūt neatsitiktinai atsirado ir mano kurtas bei išleistas bendravimo žaidimas "Tik ne apie ORĄ", kuris suartina žmones. Juk artumas svarbu, tiesa? Šiandien taip svarbu sustoti ir paklausti, išgirsti atsakymą matant akis, šiandien tiek mažai to darome, o rytoj viso to jau gali nebereikėti, tiesiog gali būti per vėlu...
Kaip gimsta sprendimas, kokios knygos reikėtų skaitytojams?
Man ir šiandien būtų sunku atsakyti į klausimą, kokios knygos reikia skaitytojams, nors knygas leidžiu jau 10 metų.
Žinoma, geros knygos! Būna, kad žmonės į mane kreipiasi prašydami mano rekomendacijos, patarimo, kokią knygą dovanoti ar kokią skaityti pačiam.
Pabendravęs su žmogumi, uždavęs keletą klausimų, išgirdęs žmogaus lūkesčius, bandau parodyti ne vieną knygą, pabrėžti, koks neaprėpiamas ir įdomus yra knygų pasaulis.
Bandau parodyti, jog knyga, gali būti priežastis rasti laiko bent trumpam ištrūkti iš rutinos ir persikelti ten, kur galbūt dar niekada neteko nukeliauti. Klausiu, ar žmogus nori padovanoti šią kelionę? Ar nori pradžiuginti išmintimi?
Nėra vienos knygos, tinkančios visiems gyvenimo atvejams. Pamilus knygas, kaip ir prie mylimo žmogaus prisilietus akimis, susiliejus visa siela, nebesinori atsitraukti, norisi laikytis apkabinus.
Nors po kurio laiko puslapiai atrodo pažįstami, bet kaskart juose galima atrasti tai, ko dar neteko pastebėti. Neri vis gilyn, skęsti, kol galiausia išnyksta laikas.
Toks tas knygų pasaulis. Dažnai įžvelgiu panašumų tarp žmonių ir knygų. Knygos, kaip ir žmonės, turi likimus.
Dažnai įžvelgiu panašumų tarp žmonių ir knygų. Knygos, kaip ir žmonės, turi likimus.
Kiekviena knyga - tai gyvas žmogus, žmonių bendruomenė, jo, jų istorijos, potyriai, patirtys, išgyvenimai. Ne tik aš renkuosi, kokias knygas leisti, jos pasirenka mane irgi, o tai, manau, nėra vien atsitiktinumas.
Kiekvienai knygai atsirasti reikia laiko, jai išleisti - taip pat. Išleidus knygą jos gyvenimas nesibaigia, anaiptol - tik prasideda. Prasideda ir mano kelionė su jomis.
Pavyzdžiui, su daktaro psichoterapeuto Roberto A. Gloverio knyga "Nustok būti mielu vyruku", skirta vyrams, kelionė su daugiau nei 1000 vyrų bendruomene "Gentys" tęsiasi lig šiol.
Leidžiamos akademiko Harprit Singh Hira knygos - tai pažintis su indiška reiki mokykla, holistine mokykla.
Išleistos aromaterapinės psichologinės kortos, autorė aromaterapeutė Lina Balsė ir jos didžiulė bendruomenė panardino mane į magišką kvapų pasaulį.
Bendradarbiaujant su Neo Ross išleistos daktaro John F. Demartini knygos ir suburta beveik keturis tūkstančius vienijanti "Proveržio klubo" studentų bendruomenė.
Yra ir tokia knyga, kurią galima įsigyti tik iš mano rankų, jos pardavinėjamos niekur daugiau nerasite.
Tai praėjusių metų gruodį atkurta ir išleista išskirtinė specialaus leidimo riboto tiražo XIX amžiaus pabaigos "Turtų knyga", I tomas. Autorius - Hubert H. Bancroft. Knyga apie turtingiausių civilizacijų, šalių, miestų, individų pasiekimų istoriją.
Tai tik maža dalis to pasaulio, tų kelių, kuriais knygos mane veda, žmonės, su kuriais supažindina. Manęs jau nebestebina ir tai, kad mane susirado teologijos daktaro karmelito Reinhard Körner iš Vokietijos knyga "Wenn der Mensch Gott sucht..." Artimiausiu metu planuoju ją išleisti, nors iki šiol tokio žanro knygų neleidau.
Beje, skaityti saviugdos knygas šiuo metu tapo madinga...
Kadangi madų nesivaikau, man sunku būtų atsakyti, ar saviugdos knygų skaitymas iš tiesų madingas. žmonės linkę stebėti kitus ir prisitaikyti prie bendruomenės standartų ar tendencijų.
Jausmas, kad esi dalis tam tikros grupės ar subkultūros, gali būti stiprus motyvacijos veiksnys. Manau, kad tai nėra blogai.
Knygų išminties pritaikymas realiame gyvenime - įmanomas?
Tokios statistikos nėra. Tik galiu pasakyti, kad knygos gali būti pavojingos! Joms reikėtų žymos: "Tai gali pakeisti tavo gyvenimą."
O aš kasdien leidžiuosi į paslaptingą pasivaikščiojimą. Ne, ne miško keliukais, keliauju knygos puslapiais, paliesdamas kiekvieną raidę, apkabindamas kiekvieną žodį, priglausdamas kiekvieną sakinį.
Jos mano gyvenimo palydovės, kurios kasdien keičia, atrodytų, jau lyg įprastus, suprantamus dalykus.
Taip, mano akys tampa jau kitokios, nei buvo vakar, jų prisilietimų potėpiai kitokie ir pasaulį knygų dėka apkabinu jau platesnį.
Kaskart užvertęs skaitytą knygą suprantu: esu jau nebe toks, koks buvau, prieš ją atversdamas. Knygos iš tikrųjų turi sielas.
Sielas tų, kas jas parašė, ir sielas tų, kurie jas skaitė, jautė ir svajojo. Sielas, kurios susitinka. Skaitai, o galvoje tarsi kuriamas pasaulis.
Toks pasaulis, kuris nuo nieko nepriklauso - nei nuo režisierių, nei nuo aktorių, nei nuo biudžetų, nei nuo specialiųjų efektų - tik nuo paties tavęs!
Ne, tai nereiškia, kad atitolsti nuo realybės, nuo kasdienio gyvenimo. Skaitymas prisotina jautrumo išoriniam pasauliui, kurio šiandien dažnai pritrūksta neskaitantiems žmonėms.
Ar visi žmonės supranta vieni kitus? Knygos, kaip ir žmonės, - vienas perskaitome per mėnesį, kitas per du, kažką suprantame tik prabėgus metams, o kažkas niekada taip ir neišmoksta skaityti (juokiasi)
Ką šiuo metu skaitote pats?
Šiuo metu, kaip ir kasdien, skaitau knygas, kurios dar tik bus išleistos. Taip pat mėgstu skaityti klasiką. Patogiai įsitaisau savo pamėgtame krėsle, paimu į rankas knygą ir klaidžioju jos puslapiais. Patinka savo rytą pradėti nuo knygos skaitymo.
Skaitant knygą nepavyksta skubėti. Juk visai nesinori pradėti dieną skubant ir visą likusią dieną bėgti. Skaitymas moko kantrybės.
O dar jis labai naudingas, kaip mankšta kūnui, nes skaitymas - smegenų mankšta. Kasdien leisdamas savo akims prisiliesti prie knygos, galiu palaistyti pačias gražiausias gėles, kurios žydi manyje ir jomis džiuginti tuos, kurie kasdien liečiasi prie manęs.
Manau, svarbu ne tik ką skaitome, bet ir kaip.
Iki šiol dirbate mokytoju?
Taip, vis dar... Nors labai dažnai pagalvoju, kad jau laikas šią mokytojo karjerą baigti.
Ką ši veikla jums duoda?
O šį klausimą sau užduodu taip pat.
Pamenu, pirmais mokytojavimo metais, tai buvo mano pirmas oficialus darbas, kai pradėjau dirbti Gargždų pirmoje vidurinėje mokykloje, direktoriaus A. Jaciko žodžius: "Nieko tokio. Mokiniai išmokys."
Jis buvo teisus. Dirbdamas mokytoju mokykloje, mokau ne tik aš, mokiniai taip pat yra mano mokytojai, būna ir taip, kad aš vienokiais ar kitokiais klausimais klausiu jų nuomonės, norėdamas į pasaulį pažvelgti pro jų akinius, bandau tai, ką jie sako, išgirsti, suprasti. Juk tai jau kitos kartos, kitokie požiūriai, kitokie supratimai... Be galo įdomu.
Jus visą gyvenimą lydi muzikavimas ir skirtinga visuomeninė veikla. Papasakokite apie šią muzikos ir savanorystės sintezę.
Taip, pirmas rimtesnis muzikavimas prasidėjo 12-os metų, kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą, ir lydi lig šiol.
Muzika man - garsų menas, kuris siejasi su estetika ir grožiu, kuris formuoja žmogaus patirtį. Tai jausmai, veikiantys emocinį pasaulį, nuotaiką, visa tai prisideda prie asmeninio augimo. Suteikia pojūtį nuolatinio srauto, nepriklausomo nuo kasdieninio gyvenimo trukdymų. Muzikavimas man - tai savotiška meditacija.
Muzika panaši į knygas ir į žmones, visi jie kuria pasaulius, kurie paliečia kitus pasaulius, o juose - plakančias širdis.
Rašote eiles?
Taip, rašau ir dovanoju jas visas. Kas nori prisiliesti prie jų akimis, gali rasti mano profilį "Facebook'e", ten bus ir eilių.
Gaila, kad negalėsiu pažvelgti į skaitančiųjų akis, o taip norėčiau. Norėčiau nusišypsoti, apkabinti, bet kas žino...
Gal su kuo susitikę išgersime puodelį kavos, pabendrausime, o gal netgi galėsiu pagroti saksofonu ar paskaityti keletą savo mėgstamos knygos puslapių? Tik tada aš jau būsiu kitoks. Manyje bus daugiau išgyventų, patirtų praeities akimirkų...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą