Neužtenka jausti – svarbu išmokti suprasti savo emocijas
Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių medicinos psichologė, kandidatė psichoterapeutė Danguolė Švedavičienė primena, kad emocinis raštingumas – tai gebėjimas pažinti save bei atpažinti savo emocijas (dėl ko man kyla nerimas, įtampa, stresas, liūdesys, pyktis), galėjimas suvokti, kaip tuo metu save reguliuoti ir emocijas reikšti tinkamu būdu. Tai ir gebėjimas atpažinti kitų žmonių emocijas, išlaikyti ilgalaikius santykius, spręsti nesutarimus.
„Kuo anksčiau emocinis raštingumas pradedamas ugdyti, tuo lengviau vaikui suprasti, kaip jį veikia patiriamos skirtingos emocijos, jausmai ir kaip šiuos potyrius kontroliuoti“, – sako psichologė.
Ji pastebi, kad, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, paaugliai, turintys aukštesnį emocinio raštingumo lygį, statistiškai patiria mažiau emocinių ir elgesio sunkumų – tiek vidinių (nerimas, liūdesys, savęs nuvertinimas), tiek išorinių (impulsyvus elgesys, konfliktai su aplinkiniais), taip pat bendrų psichologinių iššūkių bei elgesio problemų (tarp emociškai raštingesnių paauglių mažiau išreikšta depresinė simptomatika, jie turi mažiau nusiskundimų dėl fizinės savijautos, geriau sekasi socialiniuose santykiuose).
Taip pat tyrimai rodo, kad paaugliams, pasižymintiems aukštesniu emociniu raštingumu, būdingi ir aukštesni mokymosi pasiekimai, jų geresni santykiai su bendraamžiais, jie turi daugiau pomėgių, hobių (yra socialiai aktyvesni).
„Turintys ir lavinantys emocinio raštingumo įgūdžius paaugliai lengviau kovoja su stresą keliančiais iššūkiais, nuotaikų kaita, negatyviomis mintimis, – aiškina specialistė. – Jie, šeimoje iškilus konfliktinei situacijai, gebės greičiau nurimti, išsakyti ramesniu balso tonu tai, kas netenkina, gebės išklausyti kitą konflikto pusę ir, tikėtina, greičiau bus randamas visiems priimtinas konflikto sprendimo būdas.“
Beje, D. Švedavičienė pastebi, kad didesnis paauglių emocinis raštingumas siejasi su dažnesniu kreipimusi į psichikos sveikatos centrus esant emociniams sunkumams.
Žemas emocinis raštingumas – rizika psichikos sveikatai
Psichologė vardina ženklus, rodančius, kad paauglys nemoka atpažinti ir išreikšti emocijų: „Tokie paaugliai dažnai jaučiasi nesuprasti, lengvai nuliūsta, pasižymi nepastoviomis, greitai išprovokuojamomis emocinėmis reakcijomis, jų savęs vertinimas dažniausiai yra žemas.“
Ji pastebi, kad šiems paaugliams dažniausiai kyla santykių sunkumų tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiaisiais. Taip pat gali būti žemesni akademiniai pasiekimai, jiems sunkiau dorotis su stresą keliančiomis situacijomis (atsiskaitymų metu dėl nerimo gali pamiršti išmoktą informaciją). Jie stokoja būdų sau padėti nurimti, susivaldyti. Tokiems paaugliams sunkiau sekasi priimti pokyčius.
Pastebėję šiuos ženklus kartais tėvai reaguoja netinkamai. Pasak D. Švedavičienės, viena iš dažniausiai daromų klaidų – tai vaiko problemos sumenkinimas, nuvertinimas („nerviniesi dėl nesąmonių“). Taip pat dažnai dėl daugumos kylančių sunkumų ar neįprasto elgesio yra tiesiog pasakoma „tai tau paauglystė“.
Anot Asmens sveikatos klinikos specialistės, bendravimą apsunkina ir atsiribojimas, nesidomėjimas paauglio vidiniu pasauliu, pomėgiais, nekantrumas, nelankstumas santykyje. Apsunkina bendravimą ir tai, kai tėvai su paaugliu elgiasi lyg su mažesniu vaiku, nesuteikia erdvės pasirinkimams, neįsitraukia į kompromisus. Nepadeda ir emocingas tonas, ekspresyviai reiškiamos emocijos, kalbėjimas pakeltu balsu.
Tėvų ir mokytojų elgesys – pagrindinis emocinio ugdymo šaltinis
Psichologė pabrėžia, kad, mokant vaiką suprasti kylančias emocijas, tiek tėvams, tiek mokytojams svarbu mokyti savo elgesiu, atspindėti jam kylančias emocijas. Gebėjimas pažinti savo emocijas nėra įgimtas, tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Pažinti emocijas, pasak specialistės, mokomės nuo pat gimimo, po truputį „sugerdami“ pradžioje tėvų, o vėliau ir kitų asmenų veiksmus ir žodžius.
„Vaikai nuo mažens stebi, kaip, pavyzdžiui, tėtis reaguoja, kai penktą kartą vaiko prašo eiti valytis dantų, o vaikas vis atranda kitų įdomesnių užsiėmimų ar „negirdi“. Lygiai taip pat ir paaugliai viską girdi ir mato, sakykim, kaip tėvai reaguoja, kai paauglio su ausinukais ketvirtą kartą prašo iškrauti indaplovę, koks būna tėvų tonas, būdas pasakyti, parenkami žodžiai ar veiksmai, kaip patys tėvai tvarkosi su jiems kylančiomis emocijomis“, – aiškina specialistė.
Ji akcentuoja, kad vaiko jausmų atpažinimas ir jų įvardijimas jam padeda nurimti, suprasti tai, kas vyksta, ir jaustis suprastam, išklausytam. Taip šeimoje ir ugdymo įstaigoje gali būti kuriamas stipresnis ryšys ir ugdomas geresnis emocinis raštingumas.
„Mokytoja galėtų paklausti: „Kalbėdamas viešai prieš klasę sutrikai? Išsigandai?“, tėvai namuose galėtų įvardinti: „Turbūt labai nuliūdai supratęs, kad tavęs tavo draugė nepakvietė į gimtadienį.“ Tokiu būdu vaikas būtų mokomas suvokti ir įsivardinti tai, kaip jis jaučiasi“, – pateikia pavyzdžių psichologė.
D. Švedavičienė pabrėžia, kad santykyje svarbu dalintis ir savo išgyvenimais, rodyti savo įvairias emocijas, jas įvardinti sakant „man pikta“, „pavydu“, paaiškinant tų jausmų priežastį, dėl ko taip jaučiamasi. Taip vaikas perima supratimą, kad dalintis jausmais yra normalu, saugu.
Taip pat ji siūlo kartu skaityti knygas, žiūrėti filmus, aptarti personažų patiriamas emocijas, jų priežastis bei būdus, kaip kitaip veikėjai galėjo pasielgti. Taip galima situaciją pamodeliuoti ir paties vaiko klausti, kaip jis jaustųsi tų veikėjų vietoje, gal yra ką nors panašaus patyręs.
„Palaikantys pokalbiai šeimoje ar mokykloje moko vaikus socialinės komunikacijos. Jei artimose aplinkose vyrauja malonus, šiltas, pagarbus bendravimas, vienas kito išklausymas, visų emocijų priėmimas, tokį bendravimą vaikas ir perims“, – teigia specialistė.
Kaip ugdyti emocinį raštingumą be pamokslų
D. Švedavičienė akcentuoja, kad pats svarbiausias emocinio raštingumo ugdymo metodas yra kalbėjimasis. Kalbėjimasis su savo vaikais apie jiems ir aplinkiniams kylančias įvairias emocijas ir elgesį, kaip tam tikras elgesys gali paveikti kitą asmenį (pavyzdžiui, šaukimas gali įskaudinti kitą asmenį, nors jis ir gali suprasti to pykčio priežastį).
Pokalbio metu galima aptarti vaiko vidinę būseną, elgesį ir jo galimas pasekmes („Galiu numanyti, kad tavo draugui esant svečiuose tave galėjo suerzinti jo elgesys, bet turi suprasti, kad šaukdamas ant jo ir vėliau nebendraudamas jį atstumi ir tai trukdo jūsų draugystei.“).
Labai svarbus ir aplinkos nuoširdus domėjimasis paaugliu, kada jis yra išklausomas, jaučiasi vertinamas, yra įsiklausoma į jo nuomonę, vidinį pasaulį, vertybines nuostatas.
„Apskritai su paaugliais bendraujant rekomenduojama mažiau kalbėti, o daugiau jų klausytis, bendrauti emocijoms nurimus, kuriant saugią, priimančią atmosferą, kurioje nėra skubama kritikuoti, vertinti ar patarinėti, kurioje suaugęs parodo nuoširdų susidomėjimą paaugliu“, – sako D. Švedavičienė.
Ji pabrėžia, kaip svarbu savo elgesiu rodyti tinkamą pavyzdį: „Negalime tikėtis iš paauglio, kad jis mokės pažinti bei valdyti savo emocijas, jei to nematys savo artimoje aplinkoje. Svarbu rodyti paaugliui, kaip elgtis, kai nepavyksta susivaldyti, kad nieko tokio atsiprašyti, pripažinti pasikarščiavus. Vaikai daug ką perima iš mūsų elgesio. Jei jie matys, kad negalėdami patys vieni įveikti sunkumų kreipiamės pagalbos į draugus ar į specialistus, jiems taip pat tai taps būdu spręsti kylančias problemas.“
Psichologė siūlo ir kūrybiškų būdų, padedančių atpažinti emocijas. Vienas iš būdų – klausti, koks filmo, serialo veikėjas šiuo metu jis galėtų būti pagal savijautą, ir prašyti tai pagrįsti. Prekyboje yra įvairių žaidimų, sukurtų emocijų pažinimui ir įvairių situacijų modeliavimui.
Taip pat galima turėti tradiciją šeimoje kiekvieną vakarą vakarieniaujant šeimos nariams pasidalinti tą dieną apibūdinančia ar labiausiai dominavusia emocija. Galima įsirėminti emocijų ratą, kuriame emocijos skirstomos į smulkesnius porūšius ir kartu diskutuoti mokantis daugiau naujų emocijų pavadinimų.
Kada reikia specialisto pagalbos
Asmens sveikatos klinikos specialistė pataria stebėti paauglio fiziologinius aspektus: miego kokybę, apetitą, energijos lygį, elgesio ar emocinius pokyčius.
Jei tėvai pastebi, kad paauglys labai nerimastingas ar pykčio reakcijos tokios stiprios, kad griūva jo tarpasmeniniai santykiai, jie paauglys tampa prislėgtas ir uždaras kurį laiką, jam kyla savęs nuvertinimo minčių, jis kalba apie vienišumą, nepriėmimą ir šie jausmai nesikeičia net kalbantis su tėvais, tuomet svarbu kreiptis į psichikos sveikatos specialistus nelaukiant, kol ši situacija įsisenės.
„Jei patiems tėvams sunku kalbėti apie emocijas, bet jie nori padėti savo paaugliui tai daryti, gal vertėtų apsvarstyti galimybę lankyti kokią nors tėvystės programą, kurioje kartu su kitais tėvais būtų mokomasi, kaip stiprinti tėvų ir vaikų ryšį, kaip pažinti savo ir vaiko emocinį pasaulį“, – pataria D. Švedavičienė.
Jos teigimu, kartais kaip vienas iš būdų padėti paaugliui yra pačių tėvų asmeninės psichoterapijos lankymas, tokiu būdu mokantis geriau pažinti save bei kurti stipresnį ryšį su vaikais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą