Pasak Varviko universiteto (Didžioji Britanija) karinių tyrimų profesoriaus Entonio Kingo (Anthony King), Europa sistemiškai demilitarizavosi, nes nebuvo poreikio leisti pinigų gynybai. „Iš esmės galima sakyti, kad europiečiai užmigo", - patikslino E.Kingas.
WSJ vertinimu, Rusijos invazija į Ukrainą išryškino šios problemos apimtis.
„Nors suminė NATO šalių ekonominė ir pramoninė galia viršija Rusijos ir jos sąjungininkų galias, mes leidomės aplenkiami. Ukraina kariauja sekinantį karą ir jeigu mes rimtai neužsiimsime amunicijos gamyba, tai, tikėtina, karo pavojus priartės ir prie mūsų", - pareiškė buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas (Anders Fogh Rasmussen).
Laikraštis pabrėžė, kad dešimtmečiais po Šaltojo karo pabaigos Vakarų šalių vyriausybės neįžvelgė problemos europinių kariuomenių silpnėjime, kadangi pasitikėjo JAV ir jos didžiule karine galia, leidusia palaikyti NATO nares ir rūpintis gynybine Europos politika. Praėjusiais metais JAV teko beveik 70 proc. visų NATO gynybinių išlaidų, patikslino WSJ.
Leidinys nurodė, kad nerimas pradėjo ryškėti tuomet, kai JAV perėjo prie labiau izoliacionistinės politikos, o Ukrainoje vykstančių kovų fone vėl buvo prisimintas potencialios Rusijos grėsmės likusiai Europai pavojus.
Publikacijoje teigiama, kad mažai kas abejoja, jog Rusijos pergalės Ukrainos atveju Maskva savo iki karo turėtus karinius pajėgumus atkurtų per tris-keturis metus.
Didžioji dalis Europos ginklų pramonės buvo sužlugdyta, o pakeisti situaciją, WSJ teigimu, nėra taip paprasta. Tai susiję su tuo, kad nemažai valstybių susiduria su lėtu ekonomikos augimu ir visuomenės senėjimu.
Pokyčiams priešinasi ir politinė opozicija, pasisakanti prieš tai, jog gynybos finansavimui būtų naudojamos socialinėms reikmėms numatytos lėšos.
Pabrėžiama, kad paraleliai su biudžeto mažinimu Afganistane ir Irake vykę karai lėmė tai, jog didžioji dalis europinių armijų gali kovoti su atskirų šalių sukilėliais, tačiau nėra pasirengusios susidūrimui su gerai ginkluotu priešininku sekinančiame kare, panašiame į tą, kuris vyksta Ukrainoje.
Estijos karinės žvalgybos duomenimis, jeigu karinis konfliktas Ukrainoje Rusijos pergale baigtųsi šiandien, pastaroji karinį potencialią, sudarantį sąlygas kitos valstybės užpuolimui, atkurtų per 3-5 metus, įspėja WSJ.
„Sunku įsivaizduoti scenarijų, per kurį Rusija neatsigautų. Iki dešimtmečio pabaigos ji, įsisavinusi gautas pamokas, gali suburti įspūdingą kariuomenę, kuri kels pavojų visai Europai", - prognozavo Britanijos karališkojo jungtinio gynybos tyrimų instituto direktoriaus pavaduotojas Malkolmas Čalmersas (Malcolm Chalmers).
Du karo metai ir Rusijos ekonomika parodė, kad susidūrimas su ja yra labai ir labai galimas, todėl kyla natūralus klausimas - o kas toliau?
Ieškant atsakymo didelį darbą atliko vokiečių Užsienio politikos tyrimų institucija. Jos ataskaitoje teigiam, kad Rusija po karo atsigaus per 5-8 metus, todėl Europa galimam konfliktui turi būti pasirengusi metais anksčiau.
Situacija analizuojama ne tik WSJ straipsnyje. Ją aptaria Europos gynybos srities politikai ir karybos temomis rašantys žurnalistai.
Mums šis klausimas buvo iškilęs žymiai anksčiau negu europiečiams, nes esame arčiau pavojaus zonos.
Europa po Šaltojo karo pabaigos tiek atsipalaidavo po įtampos, jog leido sau nieko nebedaryti.
Pažvelgus į Europos valstybių ginkluotąsias pajėgas, netruksime pastebėti, kad jos, kartu su partneriais, buvo skirtos dalyvauti ekspediciniuose žygiuose kur nors Afrikoje ar Balkanuose, tačiau visiškai netiko ilgam, rimtam karui.
Pajėgų tikslas buvo demonstruoti tam tikrą politinę valią, bet pobūdis nenumatė ilgalaikių įtampų, todėl, atsiradus būtinybei remti Ukrainą, Europa labai greitai išsikvėpė.
Tai nutiko taip staigiai, kad nustebo net patys ukrainiečiai, pagaliau suvokę, jog fantazijos apie milžiniškus ginklų sandėlius gerokai prasilenkė su realybe, todėl šiandien turime lengvo lotyniško požiūrio į problemas rezultatą.
Situaciją dar labiau pablogino tai, kad ne tik Lietuvoje buvo tikima, jog visas galimas problemas išspręs atskubėjęs gerasis dėdulė iš Amerikos.
Tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje, išskyrus nebent Didžiąją Britaniją, šiandien, iš esmės, turime tik lengvai ginkluotus pėstininkus, kurie parengti veikti kaip sudėtinė stambesnių pajėgų dalis.
Vokietijos pajėgos karui visiškai neparengtos. Prancūzija savo karius ruošė veikimui buvusiose kolonijose Šiaurės Afrikoje, bet ne rimtam susidūrimui kontinente.
Situacija nėra gera, bet Ukraina davė laiko pasiruošti. Dabar privalu atsakyti į politinės valios klausimą, formuluojamą taip - ar Europa turi lyderius, pajėgius priimti sprendimus, kurių svoris labai primena Antrojo pasaulinio karo laikų sprendimų svorį.
Atsakymas į šį klausimą ir apspręs kryptį, kuria toliau vystysi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą