Evelina Kaminskaitė: Daržo iš manęs neišmuši!
Evelina, prieš akis matau nuostabiai gražią moterį, tad pradėkime pokalbį nuo to - kiek pastangų kainuoja turėti dailią išvaizdą, kai tau jau ne aštuoniolika? Būna laimingųjų, kurie gali pasigirti tiesiog gerais genais, gal esate viena iš jų?
Aš nepritariu teiginiui apie „gerus genus“. Tiek „geri“, tiek „blogi“ genai mūsų sveikatos ir ilgaamžiškumo kelyje turi nedidelį poveikį. Ar metams bėgant išsaugosime sveikatą bei jaunatvišką išvaizdą, labiau nulemia mūsų gyvenimo būdas: mityba, aplinka, fizinis aktyvumas, miego kokybė, gebėjimas valdyti stresą, sveiki socialiniai ryšiai ir panašiai.
Atsakydama į klausimą, ar esu viena tų laimingųjų, manau, kad jokių ypatingų genetinių dovanų aš negavau. Tikiu, kad išlaikyti jaunatviškumą man padeda tai, kad visą gyvenimą judu - tiesiog labai mėgstu fizinį aktyvumą. Negaliu ilgai nusėdėti vietoje, kūnas nuolat prašosi veiksmo, judesio, todėl nuosekliai ir sąmoningai sportuoju: bėgioju, važinėju dviračiu, nes mašinos Londone neturiu, labai daug vaikštau, kilnoju sunkius svorius sporto salėje, šoku, dalyvauju grupiniuose lauko sporto užsiėmimuose, kelionėse einu į žygius ir t. t.
Augau stebėdama gamtą ir sezonų kaitą - šis ryšys išliko iki šiol, o dabar jis man tapo galbūt net dar svarbesnis.
Taip pat visada domėjausi mityba bei natūropatija. Tiesa, pradžioje mane domino tiesiog skanus maistas ir procesas - štai čia tikrai dovanų gavau puikų apetitą! Mama puikiai gamina, o aš visada buvau aistringa valgytoja, ir pati dabar esu neprasta kulinarė. Vėliau tai peraugo į norą suprasti, kaip maistas veikia mūsų kūną, protą ir energijos lygį, kaip maistas gali tapti vaistu, arba kaip badavimas veikia organizmą ir panašiai.
Niekada nerūkiau, o alkoholį vartoju labai saikingai. Amžėdama pastebiu, kad net nedidelis kiekis gali išmušti iš ritmo, tad kam to reikia? Sukaupusi nemažai žinių, pati laikausi sveikos mitybos principų, eksperimentuoju su moderniais papildais ir vadinamuoju biohackingu. Kas dar? Domiuosi mada, mėgstu gražius dalykus ir apdarus, manau, kad tiesiog esu išmokusi „atrodyti“ - tinkamai apsirengti, susišukuoti (šypsosi).
Jau kurį laiką gyvenate Londone, bet panašu, kad nuo savo šaknų nenutolote. Tai, kad sykiu su Viktorija Vaišvilaite kurdama savo, mitybos terapeutės, portretus sumanėte panaudoti jūsų tėvelių darže Lietuvoje išaugintas daržoves, tarsi byloja apie tai, kad jūs nepamiršote to, kas iš tiesų yra vertinga. Įdomu, kaip per gyvenimą keitėsi jūsų santykis su tėviške.
Londone gyvenu jau beveik trylika metų, bet mano ryšys su Lietuva niekada nenutrūko. Tėveliai čia gyvena, į Lietuvą grįžo gyventi ir sūnus, tad trauka gimtinei visada yra. Stengiuosi bent kas porą mėnesių sugrįžti pabūti su šeima.
Visada kirbėjo mintis: ar tikrai man lemta visą likusį gyvenimą dirbti biure, kad ir koks patogus šis darbas būtų? Norėjosi kažko daugiau, o labiausiai - vėl mokytis.
Esu pagėgiškė, tad tos fotogeniškosios, dabar išgarsėjusios daržovės atkeliavo tiesiai iš mamytės daržo Pagėgiuose. Kai su Viktorija aptarinėjome būsimos fotoistorijos temą ir rekvizitus, abi nusprendėme panaudoti lietuviškos vasaros pabaigos derlių - juolab kad tuo metu mamos darže viskas tiesiog klesti! Burokėlių lapų sodrumas, kopūstų žaluma, aviečių raudonis - nepaprastos gamtos spalvos, atrodo, pačios prašosi į kadrą. Be to, viskas valgoma! Žinau, kad kai kurios rekvizito daržovės nukeliavo į Viktorijos sriubą.
Grįžusi pavasarį ar vasarą, visada pirmiausia einu „pasilabinti“ su sodu ir daržu - man viskas čia labai gražu ir sava. Ir natūralu, nes taip užaugau: sodas ir daržas visada buvo mūsų gyvenimo dalis. Augau stebėdama gamtą ir sezonų kaitą - šis ryšys išliko iki šiol, o dabar jis man tapo galbūt net dar svarbesnis.
Lietuvoje iki šiol madinga patiems auginti daržoves. Mes dar puikiai žinome tikro pomidoro kvapą. Ar Jungtinėje Karalystėje tai taip pat įprasta?
Net ir Londone turėti daržą nėra neįprasta! Kol gyvenome name su vadinamuoju „galiniu sodu“ (tai namo galinėje pusėje esantis sklypas), turėjome medines lysves-dėžes, didelius terakotos vazonus. Taip pat buvome įdirbę lopinėlį žemės sklypo kampe, vietoje buvusio sandėliuko pamatų. Ten gausiai derėjo vijoklinės pupelės ir cukinijos (geras būdas žaliuojančia siena nuo kaimynų atsiskirti). Taip pat auginome pomidorus, agurkus, žirnius, krapus ir kitas prieskonines žoles. Aš auginau savo mylimuosius bijūnus, tulpes, rožes.
Žmonės čia daržoves augina ir balkonuose, vadinamuosiuose vertikaliuose soduose - konteineriuose palei pastato sienas, yra ir kolektyviniai sodai. Žalių zonų Londone yra pakankamai.
Šiuo metu gyvename bute, tačiau dideliame bendrame galiniame kieme taip pat yra medinės lysvės augalams, aš ten ir savo bijūnus persikėliau. Žodžiu, daržo iš manęs neišmuši! (juokiasi)
Gyvenimas emigracijoje dažnai keičia žmogų. Ar jums irgi taip nutiko?
Kultūrinis šokas atvykus į Londoną manęs neaplenkė. Iš kompaktiškos bei ramios Klaipėdos atsidūriau daugiamilijoniniame mieste. Galbūt sunkiausia buvo dėl išsiskyrimo su sūnaus tėčiu - užtruko ne vienerius metus, kol tos žaizdos daugmaž užgijo. Prisitaikyti prie Londono ritmo padėjo smalsumas, noras pažinti naują aplinką ir ta pati dvasia, kuri mane čia atvedė - kažkokia nepaaiškinama trauka, kurios priežasčių iki šiol neatradau. Gal nuolatinis postūmis išeiti iš savo komforto zonos?..
Žinoma, kad pasikeičiau, bet galvoju - gal ne tiek dėl pačios emigracijos, kiek dėl atėjusios brandos, patirties?
Labiausiai čia vertinu sąlytį su kultūrų įvairove, žmonėmis, kuriuos kasdien sutinku darbe ir kitose aplinkose. Man patinka būti šio kultūrinio mišinio dalimi. Žinoma, pradžioje, o kartais ir dabar, priimti bei suprasti tuos skirtumus yra iššūkis, tačiau esu įsitikinusi, kad pasinėrimas į šitą aplinką daro mane geresniu ir įdomesniu žmogumi.
Myliu Londoną, bet tai nėra lengvas miestas. Pragyvenimo kaštai labai aukšti, atstumai dideli, iš jo ištrūkti kur nors trumpam nėra taip paprasta, kad ir, pavyzdžiui, dėl traukinių kainų. Nors skraidyti į kitas Europos sostines yra palyginti nebrangu. O gal tiesiog čia visada yra ką veikti ir kur nueiti, tad tas miestas tave vis įtraukia.
Pastaruoju metu visa galva pasinėrėte į mitybos pasaulį? Netgi Londone baigėte specialias su tuo susijusias studijas. Papasakokite, koks buvo jūsų profesinis kelias ir kodėl mitybos studijos jums buvo reikalingos?
Aš jau dvylika metų dirbu universitete London School of Economics and Political Science konsultavimo projektų poskyryje. Myliu savo darbą, kuris apima bendravimą tiek su klientais, tiek su akademikais, ir labai vertinu savo komandą bei bendrai akademinę aplinką. Bet visada kirbėjo mintis: ar tikrai man lemta visą likusį gyvenimą dirbti biure, kad ir koks patogus šis darbas būtų? Norėjosi kažko daugiau, o labiausiai - vėl mokytis. Mityba man tapo tuo atradimu ir nauju įkvėpimo šaltiniu.
Visa galva į mitybos sritį pasinėriau pačioje studijų pradžioje, prieš pat pirmąjį karantiną 2020 metais. Buvo labai įdomu, bet taip pat labai sunku - dabar dažnai pagalvoju, kaip aš sugebėjau tiek metų mokytis dirbdama visą darbo dieną! Trejus metus studijavau Natūropatinės medicinos koledže: kas antrą savaitgalį nuo ankstaus ryto iki vakaro. Pasibaigus karantinui, paskaitos vykdavo gyvai, tad dar tekdavo ir važinėti, o lankomumas privalėjo būti beveik šimtaprocentinis.
Nepaisant visų sunkumų, po trejų metų įgijau mitybos terapeuto diplomą, bet užsidegiau mokytis toliau, kad gaučiau gamtos mokslų bakalauro laipsnį. Dar dvejus metus praleidau kitoje mokslo institucijoje, išlyginamosiose studijose, ir praėjusių metų pavasarį gavau mitybos terapijos bakalauro laipsnį.
Kam man to reikėjo? Negaliu tiksliai atsakyti. Tiesiog vėl pajutau trauką, buvo nepaprastai įdomu ir aš sekiau ten, kur tas smalsumas ar širdis vedė. Natūropatija domiuosi seniai, o maistas, kaip ir minėjau, užima itin svarbią vietą mano gyvenime. Be to, tiesiog mėgstu mokytis ir pažinti. Tikiuosi, kad tai dar ne pabaiga.
Ar jau buvo galimybė pritaikyti mitybos terapeuto diplomą praktikoje? Kokius ryškiausius mitybos įpročių skirtumus pastebite tarp britų ir lietuvių?
Taip, žinoma, klientų turėjau dar studijuodama. Tik neseniai viešajai erdvei pristačiau savo tinklalapį anglų kalba su nuostabiomis Viktorijos fotografijomis.
Kol kas reklamuojuosi labai atsargiai, nes vis dar dirbu visą darbo dieną - suderinti abi profesijas visu pajėgumu būtų didelis iššūkis. Bendradarbiauju su natūralios medicinos klinika savo gyvenamajame rajone, tad klientai gali mane susirasti ir atvykti gyvai konsultacijai, ne vien tik virtualiai. Naujus klientus priimu pamažu, nes rengiant mitybos planus bei gilinantis į kiekvieną atvejį tenka aukoti vakarus ir savaitgalius.
Mano šeimos nariai buvo pirmieji „lietuviški“ klientai, tačiau studijos patvirtino seną tiesą: padėti artimiesiems yra sunkiausia. Suveikia šeimos dinamika, tad mitybos planui dažniausiai pritrūksta „paklusnumo“, kai jį sudaro šeimos narys.
Lyginant britų ir lietuvių mitybos įpročius, abiejų šalių populiacijos dažniausiai laikosi vadinamosios vakarietiškos arba „bespalvės“ dietos. Čia dominuoja miltai ir jų produktai, pieno gaminiai, vartojama per mažai vaisių bei daržovių, suvartojami milžiniški ultraperdirbto maisto kiekiai.
Jungtinė Karalystė pirmauja Vakarų Europoje pagal antsvorio ir nutukimo atvejus, gerokai lenkdama Europos Sąjungos vidurkį, tačiau Lietuva šioje liūdnoje statistikoje užima penktąją vietą ES. Baugu tai, kad JK kas trečias vaikas, baigiantis pradinę mokyklą, turi antsvorio arba yra nutukęs. Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europoje, didžiausias nutukimo rodiklis fiksuojamas tarp moterų.
Kodėl mes taip pabrėžiame antsvorį ir nutukimą? Todėl, kad tai yra pagrindinis lėtinių ligų rizikos veiksnys. Šios ligos dramatiškai suprastina gyvenimo kokybę ir tampa priešlaikinių mirčių priežastimi. Vadinasi, tai toli gražu nėra estetikos ar įtilpimo į jaunystės suknelę problema…
Dažniausiai klientai ir kreipiasi dėl antsvorio, žemo energijos lygio, besivystančio atsparumo insulinui (priešdiabetinės būklės), miego sutrikimų, kokių nors simptomų, kurių modernioji medicina negeba išgydyti, pavyzdžiui, atopinių dermatitų, kitų alregijų, maisto netoleravimo, virškinimo sutrikimų ir pan.
JK mitybos terapeutų paslaugos yra gana populiarios. Šiuo metu siekiama mitybos terapeuto poziciją visiškai integruoti į viešąją sveikatos sistemą, kad galėtume konsultuoti klinikose greta šeimos gydytojų.
Deja, panašu, kad šiuo metu mano naujoji profesija labiau primena hobį nei pagrindinį darbą. Norint išgyventi Londone, būtinos užtikrintos kasmėnesinės pajamos, o darbas su pavieniais klientais kol kas negali garantuoti nei didelio, nei, svarbiausia, stabilaus uždarbio. Visgi tikiu, kad mano ateities darbas bus susijęs su mityba, sveikata ir mokslu.
Kokį mitą apie mitybą, atsineštą iš Lietuvos, teko „paleisti“ susidūrus su moksline praktika Londone?
Nežinau, ar atsivežiau kokių nors mitų iš Lietuvos... Gal tik tai, kad ilgainiui nustojau ilgėtis juodos lietuviškos duonos, nes atradau raugintos tešlos (sourdough) duoną tik iš trijų ingredientų - raugo, miltų ir vandens, kurią vėliau ir pati pradėjau kepti.
Taip pat pakeičiau požiūrį į makroelementų - baltymų, angliavandenių ir riebalų - proporcijas kasdienėje mityboje, kai supratau, kad mano racione visgi dominavo angliavandeniai. Dabar prioritetą teikiu geros kokybės baltymams, skaiduloms ir augaliniam maistui, taip pat geriesiems riebalams (pavyzdžiui, alyvuogių aliejui, sėkloms, riešutams, avokadams), nors mielai savo racione palieku vietos ekologiškam sviestui!
Šių metų pradžioje Lietuvoje plačiai buvo aptarinėjama naujoji JAV paskelbta mitybos piramidė, kuri laužo ankstesnius nusistovėjusius kanonus. Kokia jūsų profesinė nuomonė apie amerikiečių siūlymus, kaip reikėtų iš tikrųjų sveikai maitintis?
Mitybos specialistų bendruomenėje (ir ne tik) tai buvo labai sveikintinas pokytis. Pagaliau nustota demonizuoti raudoną mėsą bei riebius pieno produktus, o grūdinės kultūros pelnytai prarado dominuojančias pozicijas. Labai teisingai buvo pakoreguotos rekomenduojamos baltymų suvartojimo normos, taip pat pagaliau pradėta akcentuoti visavertė, mažai apdorotų produktų mityba.
JK ši naujoji „apverstoji“ mitybos piramidė buvo kritikuojama ir net pajuokiama, esą „amerikiečiai grįžta į penkiasdešimtuosius“, tad kol kas JK mitybos gairės išlieka nepakitusios.
Manau, kad ypač svarbu tiksliai apibrėžti, apie kokios kokybės produktus kalbame žvelgdami į tą maisto piramidę. Raudona mėsa nėra lygi bet kokiai raudonai mėsai. Yra milžiniškas skirtumas tarp pramoninėje fermoje užaugintos kiaulienos ir laukuose besiganiusio gyvulio mėsos, kuris prieš skerdimą nebuvo papildomai šeriamas grūdais.
Mano mantra visada išliks tokia pati: „Negaiškime laiko trumpalaikiam efektui!“
Industrinėmis sąlygomis užauginta mėsa pasižymi didesne uždegimą sukeliančių medžiagų koncentracija, pavyzdžiui, arachidono rūgšties (omega-6 metabolito). Priešingai, natūraliomis sąlygomis užaugintoje mėsoje randami dideli kiekiai konjuguotos linolo rūgšties (CLA) - jos čia būna net 300-400 proc. daugiau nei pramoninėje produkcijoje. Ši medžiaga yra tiesiogiai siejama su vėžio prevencija, mažesne širdies ligų rizika bei efektyvesniu kūno riebalų reguliavimu.
Suprantama, prastos kokybės, priedų prifarširuoti raudonos mėsos gaminiai, tokie kaip mūsų perrūkytos dešros, neturėtų būti ne tik toje piramidėje, bet ir ant mūsų stalo. Kiek įmanoma, rinkimės ekologiškai ir tvariai užaugintą mėsą.
Evelina, pakalbėkime apie tai, kaip atsikratyti tų nelemtų kelių kilogramų. O gal Londone niekas dėl to nesuka galvos?
Mano mantra visada išliks tokia pati: „Negaiškime laiko trumpalaikiam efektui!“ Aš žinau, kad šiuo metu viešojoje erdvėje tiek daug prieštaringos informacijos ir „triukšmo“, kad kartais tampa beviltiška atsirinkti tiesą, ir to postūmio pritrūksta.
Tad štai jums postūmis! Siūlau išbandyti tokią strategiją: padalinkite savo dieną į tris pagrindinius valgymus, valgant sočius pusryčius, lengvesnius pietus ir pagrindinį ankstaus vakaro valgymą su šeima. Kiekvieno valgymo metu suvartokite bent 30 g geros kokybės baltymų (aukštos kokybės mėsos: jautienos, paukštienos, žvėrienos; taip pat šviežios žuvies, jūros gėrybių, kiaušinių, ožkų, avių kietojo sūrio, graikiško jogurto, varškės, tofu).
Jei esate moteris per 40 ir dar nuosekliai sportuojate, vieno valgymo metu baltymų kiekį drąsiai didinkite iki 40 g. Baltymai ne tik padės išsaugoti raumeninį audinį (juk norime atsikratyti riebalų, o ne raumenų), bet ir suteiks ilgalaikį sotumą, efektyviau reguliuos alkio / sotumo hormonus ir užtikrins sklandžią viso organizmo veiklą.
Pagrindinio valgymo metu pusę lėkštės užpildykite nekrakmolingomis daržovėmis. Idealu, jei tai kryžmažiedės daržovės: brokoliai, žiediniai, Briuselio ar paprasti lietuviški kopūstai, ridikai. Taip pat paprikos, salierai, morkos, žaliosios pupelės ar smidrai. Kitą lėkštės pusę padalinkite pusiau: viena dalis - minėti baltymai, kita - krakmolingos daržovės (pavyzdžiui, bulvės) arba grūdinės kultūros (grikiai, bolivinė balanda, rudieji ryžiai), arba dar daugiau daržovių!
Taip pat valgykite, bet nepadauginkite riešutų, sėklų, vartokite prieskonines žoles, neribokite uogų, nepamirškite vaisių.
Per dieną išgerkite ne mažiau kaip 1,5 litro vandens.
Stenkitės nevalgyti nieko, kas parduodama spalvotose pakuotėse, ant kurių išvardyta daugybė ingredientų. Ir koncentruokitės į tai, ką valgyti, o ne į tai, ko negalima. Taip smegenims bus lengviau priimti pokyčius ir jos nepradės prieš jus kovoti!
Kokią dažniausią klaidą daro žmonės, norintys greitų rezultatų?
Mano galva, net neverta gaišti laiko, jei pasiryžtame „pasilaikyti dietos“ tik keletą savaičių - kol užsisegs kelnės ar kiek susitrauks pilvas. Idealu, jei tiesiog nuspręstume būti sveikesni: stebėti, ką valgome, įvertinti, ar maiste pakanka būtinųjų medžiagų organizmo poreikiams, ir pasiryžti taip gyventi visą likusį laiką. Ir tikrai pamatysime, kad ne tik sveikata pagerėjo, energijos lygis išaugo, bet ir linijos pagražėjo.
Aš pati į savo sveikatos kelią žiūriu taip: „Šiandien tai darau dėl savęs ateityje - kad būčiau aktyvi, mobili ir nepriklausoma.“
Aš pati į savo sveikatos kelią (ilgaamžiškumo link!) žiūriu taip: „Šiandien tai darau dėl savęs ateityje - kad būčiau aktyvi, mobili ir nepriklausoma.“ Šiuo metu, kai esu hormonų tranzito laikotarpyje ir kartais darausi panaši į bet ką, tik ne į save, sveika mityba, miegas, dėmesys emocinei būklei bei judėjimas yra mano pagrindiniai ramsčiai.
Net neįsivaizduoju, kaip išgyvenčiau perimenopauzę be šių priemonių, kurių dabar laikausi tiesiog religingai. Tausoju ir pamažu dar auginu raumenis bei stiprinu kaulus: bėgioju, šokinėju, renkuosi visais aspektais maistingą maistą, stengiuosi pakankamai miegoti ir leidžiu kūnui atsistatyti po fizinio krūvio. Visa tai užtruks žymiai ilgiau, nei porą mėnesių prieš vasarą. Esu šventai įsitikinusi - kai tave veda tokia motyvacija, visos sveikatinimosi programos tampa kur kas lengviau įgyvendinamos.
Kaip šiuolaikinis gyvenimo tempas didmiesčiuose veikia mūsų energiją ir santykį su maistu?
Labai geras ir aktualus klausimas! Industrializacija bei spartus gyvenimo tempas iš esmės pakeitė žmogaus santykį su maistu. Nuo lokalaus, sezoninio ir daug fizinių pastangų reikalavusio maisto išgavimo proceso mes perėjome į patogumo, efektyvumo ir milžiniško kalorijų kiekio suvartojimo epochą. Šie pokyčiai ir pramoninė maisto gamyba lėmė labai paradoksalų reiškinį - vadinamąją „dvigubą naštą“. Nors maisto vertė yra prasta, mes vis tiek tunkame dėl didelio kaloringumo, judame gerokai per mažai, o dėl to mūsų sveikata nuosekliai prastėja.
Taikantis prie spartaus miesto tempo buvo pereita prie ilgo galiojimo, greitai paruošiamo, ultraperdirbto ir gamintojams pelningo maisto. Jame gausu žemos kokybės cukraus, druskos, transriebalų, o kaloringumas itin aukštas. Be to, žmonės prarado ryšį su maistu ir nutolo nuo jo auginimo bei gaminimo procesų. Taip buvo prarastos žinios apie tradicinę ar intuityvią mitybą.
Esame paradoksalioje situacijoje: turime apie sveiką mitybą mokytis iš naujo ir ieškoti būdų, kaip apsisaugoti nuo nesveiko maisto lavinos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą