Fizikos daktaras atvirai apie anapusinį pasaulį: tai buvo tikriau už realybę ir truko 7 sekundes

Prieš kelerius metus mokslininkui prasidėjo vidinis kraujavimas. Jis buvo hospitalizuotas, o vienu iš kritinių momentų, kaip jis pasakoja, širdis sustojo maždaug 7 sekundėms. Organizmas nustojo funkcionuoti ir Marinas atsidūrė ribinėje būsenoje tarp gyvenimo ir mirties.

Pasak jo, jis jautėsi tarsi būtų giliame šulinyje ar tunelyje, kurio viršuje sklido stiprus geltonas švytėjimas. Šios šviesos kryptimi jis įžiūrėjo tris siluetus. Šios figūros jam pasirodė pažįstamos, nors jis negalėjo paaiškinti, iš kur jas žino.

Marinas prisimena jautęs visišką užtikrintumą: prieš jį – ne atsitiktiniai vaizdiniai. Jam atrodė, kad jie laukia jo sprendimo. Vyras buvo įsitikinęs, kad jei priims jų pagalbą, į gyvenimą nebesugrįš.

Mokslininkas teigia, kad bendravimas vyko be žodžių – tarsi minčių lygiu. Tam tikru momentu, anot jo, jam buvo pasiūlyta pasirinkti: likti ten arba grįžti į savo kūną. Marinas nusprendė gyventi. Jis mintyse padėkojo figūroms ir pareiškė, kad dar nėra pasirengęs palikti šio pasaulio. Po to, kaip jis apibūdina, įvyko sugrįžimas į fizinę būseną – ramus ir be panikos.

Jis pabrėžia, kad patirtis nebuvo panaši nei į sapną, nei į haliucinaciją. Priešingai, viskas jautėsi aiškiau ir ryškiau nei įprasta realybė. Vietoj baimės ar skausmo jis jautė gilią ramybę ir skaidrumą.

Pasak Marino, toje būsenoje nereikėjo mąstyti – supratimas apie tai, kas vyksta, ateidavo akimirksniu. Šis epizodas, kaip prisipažįsta mokslininkas, iš esmės paveikė jo požiūrį į sąmonės prigimtį ir privertė kitaip įvertinti žmogaus egzistenciją.