Galia ir grožis moteryje gali gyventi kartu
Savo kūryboje ji jau ne vienerius metus kalba apie moterų patirtis, jų vietą istorijoje ir šiandienos pasaulyje. Ieva su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais dalijasi mintimis apie feminizmą, kūrybą ir naujausią savo spektaklį „Juodvarnių seserys“, kuriame atsiskleidžia moterų vaidmuo karo akivaizdoje.
Ieva, kaip jūs pati save pristatytumėte?
Aš esu aktorė. Jeigu profesionaliai - aktorė, kuri turi daug papildomų, skirtingų kūrybinių krypčių. Dirbu ir muzikos scenoje, su grupe „Graži ir ta galinga“ kuriame jau dešimtmetį. Pastaraisiais metais atsiranda ir dramaturgijos - bet dar nedrįsčiau savęs vadinti dramaturge. Aš esu aktorė, kuri rašo, dainuoja ir kuria muziką. Pirmoje vietoje vis tiek lieka aktorystė, joje jaučiuosi stabiliausiai, o visos kitos veiklos ją papildo - augina.
Kokia buvo jūsų karjeros pradžia? Kaip ir kada atsidūrėte scenoje?
Aš teatre buvau nuo mažumės. Tiktai turbūt labai ilgai ieškojau savyje drąsos su scena sieti savo gyvenimą. Bet 12-oje klasėje atsirado drąsos nuvažiuoti į stojamuosius, o kadangi stojamieji baigėsi sėkmingai, tai taip viskas ir susisuko.
Įkvepia daug dalykų, o kartu ir nuolatinis noras neužsisėdėti, ieškoti naujų galimybių, kelti sau iššūkius ir kiekvieną kartą atrasti kažką naujo.
Neturiu kažkokios dramatiškos istorijos, kad keturis kartus bandžiau stoti, nepavyko ir panašiai. Viskas vyko nuosekliai. O gyvenimas atvedė į Klaipėdą, nes tuo metu čia vaidybos kursą rinko Valentinas Masalskis. Po studijų įkūrėme Klaipėdos jaunimo teatrą, tad viskas tarsi labai natūraliai išsirutuliojo, kad iki šiol esu čia.
Kas jus įkvepia kurti?
Menininkai turi savyje kažkokią, nežinau, truputėlį apvaizdos gyslelę - tarsi esame paliesti matyti daugiau. Bet iš tikrųjų menininkas ir kūrėjas yra ir darbas. Tas įkvėpimas kartais ateina iš tavęs paties, iš išgyvenimų ar iš to, kas vyksta aplink.
Kalbant apie paskutinį spektaklį „Juodvarnių seseys“, kurio premjera įvyko birželio 18-ąją, mintį pakišo prasidėjęs karas Ukrainoje. Kaip menininkė bandau reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui, bet viską perleidžiu per save, transformuoju ir tada atsiranda idėja, kuri gal tiesiogiai net nesusisieja su pradine priežastimi.
Įkvepia daug dalykų, o kartu ir nuolatinis noras neužsisėdėti, ieškoti naujų galimybių, kelti sau iššūkius ir kiekvieną kartą atrasti kažką naujo.
Ar galėtumėte įvardinti moterį, kuri jums yra pavyzdys, mūza?
Tokio konkretaus žmogaus tikrai negaliu paminėti. Aš savo kūryboje daug susiduriu su moterimis - su grupe „Graži ir ta galinga“ jau daug metų nagrinėjame šią temą, grįžtame prie moterų istorijų. Per tą laiką Lietuvoje įvyko šios temos sužydėjimas, atsirado daug įvairių meno kūrinių apie istorines moteris.
Bet vienos išskirti negalėčiau, nes man atrodo gražu, kad iš vienos moters - gal jautrios ir trapios - gali pasisemti tam tikrų savybių, o iš kitos, tarkime, kaip Grybauskaitė, labai tvirtos ir įkvepiančios - taip pat. Svarbiausia matyti plačiai: filmus, dokumentiką, žmones aplink ir būti atviromis akimis, kiekviename pavyzdyje pamatyti, ką jis tau gali duoti.
Jūsų gyvenime svarbi ir grupė „Graži ir ta galinga“. Koncertų metu savo dainomis pasakojate apie stiprias Lietuvos moteris - ar save galėtumėte pavadinti feministe?
Manau, kad taip. Anksčiau šią etiketę priimdavome atsargiau, dabar suprantu, kad feminizmas yra lygybės idėja. Tai nėra kraštutinumas - tai požiūris, kad moteris ir vyras yra lygūs. Jei taip galvoji - tu esi feministas.
Kaip jūsų kūryboje atsiranda feministinės temos - natūraliai ar kaip sąmoningas pasirinkimas?
Natūraliai. Tai artimos temos. Moterys rašo apie moteris, vaidina moteris - tai sava.
Moterys jau seniai įrodė savo galią įvairiose srityse, tačiau vis dar kalbame apie lygybę. Kodėl, jūsų manymu, ši tema vis dar aktuali?
Nes ilgai vyrų patirtis buvo laikoma „žmogaus patirtimi“, o moterų - atskira kategorija. Tai iškreipia perspektyvą. Svarbu normalizuoti, kad moteris yra lygiavertė žmogaus patirties dalis. Kūryba apie moteris padeda tai keisti.
Ar moteris gali būti vienu metu ir graži, ir galinga, ar kultūra vis dar verčia rinktis vieną iš šių vaidmenų?
Taip, be abejo, gali. Dažnai galia ir yra grožis. Pavyzdžiui, mokytoja, kuri suvaldo klasę ir įkvepia vaikus - tai yra galia ir kartu grožis. Jeigu pažiūrėtume, kas šiais laikais yra ant „Moters“ ar „Laimos“, ar kokių nors kitų žurnalų viršelių, tai dažniausiai jau neberasit tiesiog „Olialia pupytės“, ten yra kažkokia moteris, kuri savo veikla daro įtaką. Ji atrodo nuostabiai, bet kartu yra ir pavyzdys. Šiandien vis dažniau matome moteris, kurios yra ir įtakingos, ir įkvepiančios. Tai jau tampa norma.
Papasakokite apie naujausią savo spektaklį „Juodvarnių seserys“ - apie ką ši istorija?
Prieš kokius aštuonerius metus pradėjome kurti apie istorines Lietuvos moteris, ir mane užkabino partizanams padėjusių moterų tema. Tuo metu labiau orientavomės į atpažįstamas asmenybes, o čia tokios vienos nebuvo, todėl tema liko nuošaly.
Vėliau, prasidėjus karui Ukrainoje, ši mintis grįžo. Pradėjau galvoti, ką moterys darė karo metu, kaip sprendė dilemą - likti ar bėgti. Skaičiau, rinkau medžiagą apie jų vaidmenis: seseris, ryšininkes, mamas. Visa tai virto spektaklio-koncerto dramaturgija.
Tai nėra tradicinė pjesė, o fragmentai, atspindintys skirtingus vaidmenis. Atsirado ir dainos. Vėliau kolegės paskatino tai perkelti į sceną, prisijungė režisierė Milda Mičiulytė, kuri įnešė objektų teatro ir poetiškumo.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad kiekviena tragedija iš esmės yra žmogiškoji komedija?
Tam tikra prasme taip. Kiekvienoje didžiulėje tragedijoje yra ir žmogiškos mažos dramos apie tai, ką pasiimti dedantis į savo pabėgimo krepšį. Ir kiekvienoje didžiulėje šventėje ar valstybinėje komedijoje yra ir mažos tragedijos, kur kažkam gal nėra tuo metu linksma.
Sugrįžtant prie spektaklio, norėjosi, bent jau mano dramaturginiame kūrybiniame procese, nežiūrėti į šią temą kaip į paminklą. Mes labai pripratę, kad partizanų tema labai jautri, o medžiaga, kurią aš nagrinėjau, dažnai turėjo tokio truputėlį sudievinto jausmo. Norėjosi tame rasti žmogiškumą. Nes žmonės, kurie gyveno tuo metu, nusprendė kažkaip gyventi.
Ir tame gyvenime buvo ir vestuvės klojimuose pasislėpus, ir krikštynos, ir meilė, kuri bunkeryje mums atrodo neįmanoma. Sakyčiau, net didžiausiose tragedijose yra mažų kasdienių istorijų, ir atvirkščiai.
Ar karo metu buvo juoko?
Juoko būta, bet dažnai jis atsiranda tik iš laiko perspektyvos. Tuo metu viskas buvo per daug dramatiška. Juokas labiau atsiranda iš absurdo, kai net šalia siaubo vis tiek vyksta gyvenimas.
Šis spektaklis pastatytas pagal jūsų kūrinį, tačiau režisierės pareigas perdavėte Mildai Mičiulytei - kodėl?
Jaučiau, kad vienai man to per daug - ir rašyti, ir kurti muziką, ir režisuoti. Norėjosi žmogaus iš šalies, kuris plačiau matytų kontekstą. Taip atsirado Milda. Reikėjo laiko susiderinti, ir tai, ką žiūrovai išvys spektaklyje, yra, sakyčiau, gana nedidelė dalis pačios dramaturgijos. Manau, kad spektaklyje liko teksto sirupas, kurį režisierė ištraukė iš mano medžiagos ir nusprendė panaudoti savo spektaklyje.
Sakykite, ar režisierės moters statytas spektaklis kažkuo skiriasi nuo režisieriaus vyro?
Nemanau, kad galima sakyti, jog vienas geresnis ar blogesnis. Man atrodo, mes iš to jau išaugome. Kartais, aišku, nedideliuose kultūros centruose ar kažkur, kur dar yra šiek tiek gajesni seni įsitikinimai, mes, moterys, susiduriame su tuo, kad atvairuojame didelę krovininę mašiną ir mums sako: „Nu, mergaitės, tai kur pasistatysit?“ Tada suprantu, kad aš lygiai taip pat kaip vyras galiu padaryti tam tikrus dalykus, bet vis dar susiduriu su tuo, kad esu įvardinama mergaite.
Svarbu normalizuoti, kad moteris yra lygiavertė žmogaus patirties dalis. Kūryba apie moteris padeda tai keisti.
Negaliu pasakyti, kad tai labai žeidžia, bet apnuogina šiokį tokį matymą. Nemanau, kad vyrui ar mano kolegai būtų sakoma: „Na, berniuk, tai kur tu čia dabar tą mašiną pastatysi, ar kaip jūs čia dabar, berniukai, tą spektaklį suvaidinsit?“ Kartais dar pasitaiko tokių stereotipų, bet jie po truputį nyksta. Moterys kūrėjos šiandien lygiavertiškai dirba, kartais net lyderiauja. Svarbiausia - gebėjimai, o ne lytis.
Jūs keliaujate su spektakliais po Lietuvą - ar skiriasi žiūrovas, pavyzdžiui, Klaipėdoje ir mažesniuose miesteliuose?
Be abejo, skiriasi. Skiriasi net Vilniaus ir Klaipėdos žiūrovai. Yra tam tikrų vietų spektakliuose ar juokų, kurie vienai auditorijai suprantami, kitai - ne. Gastrolės labai daug duoda - jos leidžia pajausti skirtingas bendruomenes, suprasti, kas joms aktualu. Tai labai svarbu. Menas neturėtų būti skirtas tik didmiesčio auditorijai - jis turi būti prieinamas.
Kokia buvo didžiausia pamoka, kurią išmokote per karjerą?
Gal nuskambės liūdnai, bet man atrodo, kad svarbu, kai kūrėjas turi jaukią aplinką pradžioje, bet vėliau turi iš jos išeiti į nepažįstamus vandenis. Jie augina labiau nei saugi aplinka. Ilgą laiką kūriau Klaipėdoje su trupe, tai buvo saugi bendraminčių erdvė.
Bet neišvengiama, kad reikia iš jos išeiti ir ieškoti plačiau - ne todėl, kad viskas baigėsi, o todėl, kad visi galėtume augti.
Ar save pavadintumėte karjeriste? Kaip pavyksta išlaikyti balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo?
Ne, nemanau, kad esu karjeristė. Karjeristais įsivaizduoju žmones, kurie per trumpą laiką pasiekia labai daug. Bet turbūt galiu pasakyti, kad esu šiek tiek darboholikė. Kai įsitraukiu į kūrybinį procesą, man sunku sustoti, kol nepasiekiu vidinio pasitenkinimo. Galiu perrašinėti tekstus, dainas, kol galiausiai tenka sustoti ir parodyti kitiems. Net ir tada vis norisi grįžti, tobulinti. Atrodo, kad niekada negana.
Bet kūrėjui turbūt tai būtina, kad jis nenustotų augti?
Turbūt taip. Bet lygiai taip pat būtina kartais paleisti kūrinius ir judėti toliau. Neužsibūti vienoje temoje. Ir svarbu leisti sau pailsėti. Nes jei užsisuki begaliniame rate, vienas projektas po kito, - ima mažėti kūrybinės energijos.
Gyvenime turite daug įvairių - tiek socialinių, tiek kūrybinių - vaidmenų. Ar lengvai pavyksta juos atskirti / suderinti?
Manau, kad dabar jau šiek tiek lengviau. Kai aktoriai pradeda savo kelią, dėl didelio noro vaidmenys dažniau persikelia į asmeninį gyvenimą. Vėliau ateina patirtis ir supratimas, kad vaidmenys ateina ir išeina. Atsiranda tarsi didesnė oda tarp tavęs kaip asmenybės ir tarp vaidmens.
Ilgą laiką kūriau Klaipėdoje su trupe, tai buvo saugi bendraminčių erdvė. Bet neišvengiama, kad reikia iš jos išeiti ir ieškoti plačiau - ne todėl, kad viskas baigėsi, o todėl, kad visi galėtume augti.
Manau, kad tai pavyksta atskirti. Tam gal nepadeda tai, kad mano vyras taip pat yra aktorius - mes kartu esame kūryboje, bet stengiamės, kad ji netaptų vieninteliu gyvenimo pagrindu, kad namuose visada būtų atsvara.
Ar planuojate nustebinti klausytojus nauju grupės „Graži ir ta galinga“ albumu?
Po dešimtmečio paminėjimo mes tarsi užbaigėme vieną etapą. Dabar dar nežinome, ar kursime toliau. Kiekviena iš mūsų yra skirtingame gyvenimo etape, turime savo ambicijų. Reikia vėl rasti bendrą temą ir norą kurti kartu.
Atskleiskite, kaip atrodo jūsų kasdieniai ritualai ir laisvalaikis.
Man geriausias poilsis - vienatvė arba laikas su vyru. Nemėgstu didelių susibūrimų, mane jie labiau vargina nei atpalaiduoja. Poilsis man - knyga, jūra, buvimas namuose. Toks paprastas atsijungimas. O ritualai taip pat labai paprasti, kadangi kava man sukelia nerimą, rytais geriu žaliąją arbatą.
Jeigu ne scena ir teatras - ką pasirinktumėte vietoje to?
Labai seniai buvau apie tai susimąsčius. Jau daug metų esu šitoje srityje ir niekada neaplankė jausmas, kad neteisingai pasirinkau. Aišku, būna tokių etapų ar akimirkų, kada šitas kelias atrodo labai sunkus ir reikalaujantis daug jėgų... Man visada buvo įdomi istorija ir kalba. Gal būčiau humanitarinėse srityse, bet turbūt ne akademiniame kelyje. Nors nesu tikra, ką konkrečiai ten veikčiau, bet man tai būtų įdomu.
Ką palinkėtumėte moteriai, kuri bijo keisti savo gyvenimą - palikti smurtinius santykius, keisti nemėgstamą darbą ir pradėti tai, ko iš tikrųjų nori?
Nėra paprasto atsakymo, nes kiekviena situacija skirtinga. Bet man atrodo svarbu atsigręžti į save ir savo poreikius. Kartais reikia suprasti, kad niekas geriau už tave nežino, ko tau reikia. Galų gale - tik pats žmogus tai jaučia. Jei situacija žalinga, tas jausmas irgi būna žalingas. Svarbiausia išgirsti save ir turėti drąsos veikti pagal tai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą