„Galvojau, tuoj viskas baigsis ir mes grįšime namo“

Lietuviai – supratinga tauta

„Mes atvažiavome iš Zaporožės, tai – didelis miestas, kazokų tėvynė. Zaporožė garsi pačiu ilgiausiu prospektu Europoje ir, žinoma, Chortycia sala. Ten labai daug laukų, pievų, miškų ir uolų. O pačiame mieste daug skverų, parkų, muziejų ir teatrų“, – pasakojo 29-erių Anastasiia, jau dvejus metus kartu su šešiamečiu sūneliu Danylo gyvenanti mūsų mieste.

„Plungė man patinka – mažas, ramus miestelis, kur daug gražių vietų, daug žaidimo aikštelių vaikams. Viskas arti“, – kalbėjo moteris, tikinti, jog šis miestas ilgam, o gal net visam laikui taps jos šeimos gyvenimo uostu, nors bėgdama čia manė, kad Plungėje, kur jų jau laukė gyvenamasis plotas, parūpintas Lietuvoje gyvenančių giminaičių, pabus daugiausia porą mėnesį, o po to grįš į Ukrainą.

Tačiau viskas užtruko gerokai ilgiau... Anastasiia su sūnumi čia jau dvejus metus ir jau spėjo gana neblogai įsitvirtinti – dirba, savo atžalą leidžia į darželį.

„Mus čia priėmė labai gerai. Lietuviai labai gera ir supratinga tauta, nieko blogo nesu girdėjusi savo adresu. Buvome šiltai priimti Lietuvoje, visi norėjo padėti. Sūnui davė rūbų, žaisliukų. Padėjo maisto produktais. Dėl to jaučiausi labai nesmagiai, buvo nejauku“, – prisiminimais apie pirmąsias dienas svečioje šalyje dalijosi Anastasiia.

Su klientais stengiasi kalbėti lietuviškai

Atvykusi į Lietuvą, o tiksliau – Plungę, jauna moteris nesėdėjo sudėjusi rankų. Nenorėjo naudotis žmonių gerumu, norėjo pati dirbti, kad galėtų išlaikyti šeimą, todėl nieko nelaukusi ėmė dairytis veiklos, iš kurios galėtų išgyventi.

Kadangi Ukrainoje buvo baigusi tatuiruočių meistrų kursus, nutarė pabandyti save realizuoti būtent šioje srityje. Juo labiau kad nuo mažų dienų savyje jautė pulsuojant menininkės gyslelę.

„Nuo vaikystės labai mėgau piešti, lankiau meno mokyklą. Tad tatuiravimas, papuošiant kūną pačiais įvairiausiais piešiniais, man – itin artimas. Dievinu savo darbą, galėčiau tuo užsiiminėti dieną ir naktį. Man patinka tai, kad kiekvieną kartą laukia kažkas naujo – naujas klientas, naujas piešinys“, – šypsojosi „Daivos“ grožio salone dirbanti tatuiruočių meistrė.

Moteris pasakojo, kad jai itin malonu, pabaigus darbą, matyti patenkintą kliento veidą. Svarbu, kad kiekvienas iš jos išeitų laimingas, patenkintas ne tik tatuiruote, bet ir bendravimu, todėl darbe su kiekvienu klientu stengiasi kalbėti lietuviškai. Tiesa, tai daryti nėra lengva, todėl susikalbėti dažnai jai padeda kolegės.

Naujo gyvenimo link – pergrūstais vagonais

Nors šiandien Anastasiia ir jo šešiametis sūnelis – saugūs, moters širdį veria skausmas dėl Ukrainoje kariaujančių jos tautiečių. Ten liko ir jos mama, kurios šaknys – Lietuvoje. Į Ukrainą moteris išvyko prieš maždaug tris dešimtmečius.

Anastasiia dėkoja Dievui, jog karas nepasiglemžė jos mamos, kaip ir kitų artimųjų gyvybių. „Visi gyvi“, – atsiduso moteris, kurios veidas tarytum sustingo mintimis nusikėlus į karo pradžią, prisiminus griaunamus miestus, žudomus žmones.

Tiesa, tuomet tiek Anastasiia, tiek kiti ukrainiečiai nelabai suprato, kas iš tiesų vyksta – žmonės naiviai vylėsi, jog netrukus viskas išsispręs ir bus galima gyventi taip, kaip iki lemtingos vasario 24-osios. Bet, deja...

Jauna moteris pasakojo, jog, prasidėjus karui, ištuštėjo parduotuvių lentynos, degalinėse neliko kuro. Tačiau labiausiai šiurpino tai, jog kiekvieną vakarą miestas paskęsdavo visiškoje tamsoje – būdavo išjungiamas gatvių apšvietimas, net namuose buvo privalu būti tamsoje.

„Vakarieniaudavom prie vienos žvakės. Buvo baisu, visur tamsa, o lauke kaukia sirenos. Kai pradėdavo skrieti raketos, kiekvieną kartą čiupdavau sūnų, dokumentus, ekstra lagaminėlį ir lėkdavom į koridorių. Dažnai raketos krisdavo visai prie pat mūsų namo. Žmonės buvo persigandę. Vaikas pradėjo bijoti sirenų garso, jį išgirdęs visada bėgdavo slėptis“, – iki gyvenimo pabaigos lydėsiančiais prisiminimais dalijosi ukrainietė.

Atmintyje išliks ir kelionė iš gimtosios Ukrainos į Lietuvą. „Išvažiavome evakuaciniu traukiniu, taip pat – tamsoje. Sustodavome ir stovėdavome kiekviename mieste – laukdavome, kol bus atšauktas pavojus. Kelionė buvo lėta ir ilga, nes naktimis dažniausiai apšaudydavo. Vagonuose buvo labai daug žmonių, vienoje vietoje sėdėjo po 2–3“, – pasakojo Anastasiia.

Pasak jos, visi nustebo pasiekę Plungę. Žmonėms buvo sunku patikėti, jog vakare čia dirba parduotuvės, apšviestos gatvės, ramiai vaikšto miestiečiai. Tik ukrainiečių širdyse mažai tos ramybės likę – buvo ir yra sunku negalvoti apie priešų siaubiamą šalį ir ten likusius artimuosius. Iki šiol lydi kraują stingdantys prisiminimai apie girdėtus sprogimus ir apšaudymus, matytus niokojamus miestus ir žudomus žmones.

„Net jau būdami Lietuvoje nuolat išsigąsdavom stiprių garsų. Dar ir dabar, kai šaudo saliutus, sūnus pasitikslina, kas tai per garsai“, – kalbėjo Plungėje gyvenanti ukrainietė.

Tačiau moteris patikino Lietuvoje atradusi ramybę, tad labai didelė tikimybė, jog čia ir liks gyventi. Plungėje jau apsiprato ir mažasis Danylo, lanko darželį, kur mokosi lietuvių kalbos, turi draugų, o nuo rugsėjo pradės lankyti lietuvišką mokyklą.