Gamtos reiškinys „įžiebė“ šumerų civilizaciją, apie kurį niekas negalvojo – teigia mokslininkai

Geologinio dienoraščio liudijimas

Tyrimo autoriai – Liviu Giosan iš Vuds Holo okeanografijos instituto (Masačusetsas, JAV) ir Reed Goodman iš Raiso universiteto (Teksasas, JAV) – sujungė šiuolaikines technologijas su archeologiniais radiniais, kad atkurtų senovės Mesopotamijos kraštovaizdį. 

Pagrindiniu „liudytoju“ tapo 25 metrai ilgio kerno pavyzdys, išgautas 2022 metais senovinio Lagašo miesto (dabartinio Tell el-Hiba Irake) teritorijoje. Šis „geologinis dienoraštis“ – dumblo, smėlio ir organinių liekanų sluoksniai – atskleidė, kad Persijos įlanka kadaise nusidriekė toli į žemyno gilumą.

Potvyniai kaip natūrali drėkinimo sistema

Remiantis palydovinėmis nuotraukomis ir radioanglies datavimu, prieš 7000–6000 metų Persijos įlanka formavo gigantišką deltą, kurioje potvyniai ritosi 100–200 kilometrų gilyn į sausumą. 

Du kartus per parą potvynis apgręždavo Tigro ir Eufrato upių tėkmę, varžydamas gėlą vandenį atgal į žemyno gilumą ir taip sukūrdamas natūralią drėkinimo sistemą. Taip atsirado pelkėtos, potvynių drėkinamos pievos, kurios pamažu sausringas lygumas pavertė derlingomis oazėmis.

Šio gamtos reiškinio dėka ankstyvosios šumerų eros žemdirbiai galėjo auginti datules, javus ir daržoves (pavyzdžiui, miežius) ir kviečius be didelių pastangų kuriant drėkinimo kanalus. Tai buvo tikras rojus to meto žmonėms: potvyniai patys „laistė“ laukus, dovanodami šumerams maisto perteklių.

Perteklius sukūrė civilizaciją

Šis natūralus „pastiprinimas“ idealiai sutapo su kultūros pakilimu. Uruko periodu (maždaug prieš 6000–5200 metų) išsibarstę Ubaido kultūros gyvenviečių gyventojai susiliejo į pirmuosius megalopolius. Ryškiausias pavyzdys – Urukas, miestas, kurio plotas viršijo 250 hektarų ir kuriame gyveno iki 25000 žmonių.

Maisto perteklius davė impulsą specializacijai: atsirado amatininkai, žyniai, valdovai. Šumeras tapo rašto, rato ir pirmųjų valstybių lopšiu.

Prigimties išdavystė Ir dirbtinis drėkinimas

Tačiau gamta nestovi vietoje. Maždaug prieš 5000 metų Eufrato ir Tigro deltos, kartu su kaimynine Chuzestano fandelte (iš Karuno ir Karkeho upių), išsiplėtė gilyn į Persijos įlanką. Potvyniai nebegalėjo varžyti upių vandenų į laukus.

Šis pokytis privertė šumerų miestus-valstybes – Ūrą, Uruką, Lagašą – pereiti prie dirbtinės upių drėkinimo sistemos kūrimo: statyti milžiniškus kanalus, užtvankas ir akvedukus.

Šis perėjimas įtvirtino socialinę hierarchiją: vandens kontrolė tapo valdžios įrankiu, o konkurencija dėl išteklių – varomąja ankstyvosios politikos jėga. Tai rodo, kad irigacinių kanalų statyba buvo ne civilizacijos pradžia, o vėlesnis atsakas į gamtos „išdavystę“.

Šaltinis: unian.net