Gide tapusi istorikė Vilma Matutienė skatina naujus kraštus atrasti keliaujant dviračiais
Interviu Vilmantė atvirai pasakoja apie netikėtas pažintis, įsimintinas patirtis ir spalvingą kelionių pasaulį, kuris ne tik formuoja jos pačios gyvenimą, bet ir įkvepia kitus keliauti drąsiau.
Kada supratote, kad norite tapti gide ir kurti keliones kitiems?
Noras dirbti turizmo srityje kilo dar studijuojant istoriją. Mes su bendraminčiais keliavome ir lankėme tuo metu sovietinei erdvei priklausiusias šalis. Aš buvau kalnų turistė, priklausiau studentų turistų organizacijai.
Viena pirmųjų kelionių buvo į Turkmėniją. Tai buvo pasaulis su kitu gyvenimo būdu, vertybėmis, tradicijomis, religija, taisyklėmis. Buvo nauja, nepažinta, įdomu. Vėliau sekė kelionės į Altajų, Kaukazo kalnus, Krymą ir t. t. Griuvus Sovietų Sąjungai, jau buvo nesaugu keliauti į šalis, kurios anksčiau buvo saugios, be to, atsirado pinigų stygius. Tos studentiškos kelionės į kalnus buvo sunkios, bet labai įdomios. Labai patiko tyrinėti kitokį pasaulį ne iš istorijos knygų, o gyvai.
Pabaigusi studijas Vilniuje atvykau į Klaipėdą. Atsirado galimybė studijuoti vokiečių kalbą ir aš ja pasinaudojau. Tikslas buvo dirbti gide. Tačiau šį tikslą realizavau ne iš karto. 2005 m. baigiau gidų kursus ir sėkmingai startavau. Savo įmonę įkūriau gerokai vėliau, paskatinta verslo žmonių.
Dirbote istorijos mokytoja Stasio Šimkaus konservatorijoje. Kaip pedagoginė patirtis padeda jums dirbant gide?
Dešimt metų man pavyko derinti pedagoginį darbą su darbu turizmo srityje. Pedagogo žinios ir įgūdžiai papildo gido darbą. Ši veikla, lyginant su pedagogo darbu, turi daug privalumų. Į kelionę vyksta asmenys norėdami pažinti ir patirti, jie gido pasakojimo klausosi labai įdėmiai. Tai nebuvo savaime suprantama dirbant su mokiniais pedagoginį darbą.
Ilgą laiką dirbau tik su vokiškai kalbančiais turistais. Savo istorijos ir vokiečių kalbos žinias tobulai pritaikiau gido darbe. Esu iš kolegų girdėjusi, kad kai kurie turistai bandydavo ginčytis dėl istorinių faktų apie Baltijos šalis. Man tokių situacijų neteko patirti dėl geresnio ir platesnio istorinio vertinimo bei išaiškinimo.
Daug vokiečių turistų atvyksta pas mus pasiskaitę vokiečių autorių parašytus kelionių vadovus (Reiseführer), kuriuose nemažai klaidingų faktų ir interpretacijų. Dažnai savo pasakojimą pradedu nuo tų klaidingų faktų paaiškinimo. Tai keliautojus suintriguoja ir skatina daugiau domėtis Baltijos šalimis.
Kaip gimė „Wind Bike Tours“ idėja: gal pradžioje orientavotės tik į dviračių keliones, ar tai išsivystė vėliau?
Jau antrais savo gidavimo metais pradėjau dirbti su dviračių kelionių grupėmis. Tokios kelionės man labai patiko. Jos nėra nuobodžios. Keliaudami dviračiu turistai pamato realų vietinių gyvenimą ir patys patiria gerokai daugiau įspūdžių nei važiuodami autobusu. Man tai yra idealus keliavimo būdas. Ilgesnius atstumus įveikiame autobusu, o gražiausius kampelius tyrinėjame mindami dviračius.
Įkūrusi savo įmonę taip pat organizavau dviračių turus užsienio turistams po Lietuvą ir Baltijos šalis iki pandemijos. Viską iš esmės pakeitė pandemija, o po to – Rusijos karas prieš Ukrainą.
Daug vokiečių turistų atvyksta pas mus pasiskaitę vokiečių autorių parašytus kelionių vadovus (Reiseführer), kuriuose nemažai klaidingų faktų ir interpretacijų. Dažnai savo pasakojimą pradedu nuo tų klaidingų faktų paaiškinimo.
Gerokai sumažėjus užsienio turistų, dviračių turus pradėjau organizuoti lietuviams. Mūsų turistams toks organizuotas keliavimo būdas buvo naujiena, todėl vis daugiau lietuvių nori jį išbandyti.
Kaip sudarote maršrutus? Ar pirmiausia pati išbandote trasas, ar remiatės keliautojų pageidavimais?
Kurdama naują kelionę pirmiausia ieškau idėjos išskirtiniam maršrutui. Tada surenku medžiagą apie dviračių takų infrastruktūrą, o po to patys vykstame į vadinamąjį informacinį turą. Tai yra išbandyti maršrutą, patikrinti viešbučius, aplankyti muziejus ir t. t. Tada tokią kelionę organizuoju savo draugams, kurie pasako pastabas, kaip patobulinti kelionę, ir tik tada pradedame keliones rengti pavieniams turistams. Labai noriu padėkoti savo draugams, kurie jau eilę metų ištikimai vyksta mano naujais kuriamais maršrutais. 2026 metų naujiena – dviračių turas Olandijoje.
Ką įdomaus pasakojate žmonėms kelionėse? Gal turite mėgstamą istoriją, kurią nuolat įtraukiate į ekskursiją?
Visada padarau istorinį įvadą, papasakoju šalies, į kurią vykstame, sąsajas ir skirtumus su Lietuva. Pristatau tos šalies realijas. Pasakoju apie tradicijas, maistą, šventes. Mėgstu palyginti lietuvių ir vokiečių charakterius. Kai su grupe atvykstu į viešbutį, vokiečių turistai klausia, nuo kelintos bus pusryčiai, o lietuviai klausia, iki kelintos bus pusryčiai (juokiasi).
Jūs sutinkate daug žmonių. Kokio tipo keliautojai dažniausiai renkasi jūsų keliones? Koks jų amžius, pomėgiai?
Vienas įdomiausių dalykų mano darbe – vis besikeičiantys žmonės. Man labai patinka sutikti įvairaus amžiaus, profesijų ir charakterių asmenis su skirtingomis gyvenimo istorijomis, kuriomis jie mielai dalijasi. Keliones dviračiais renkasi išsilavinę, dažniausiai kabinetinį darbą dirbantys ir per atostogas norintys aktyviai, turiningai ir psichologiškai pailsėti keliautojai. Jie yra smalsūs, apsiskaitę, dažnai daug žinantys. Toks apibūdinimas tinka tiek vokiečiams, austrams, šveicarams, tiek lietuviams.
Gal pastebite skirtumų, kas labiau mėgsta dviračių keliones?
Keliones dviračiais renkasi tiek moterys, tiek vyrai – maždaug po lygiai. Jei labai nedaug lietuvių vyrų renkasi kultūrines keliones, tai dviračių turuose vyrų ir moterų yra beveik po lygiai. Tai mane labai džiugina – išlaikomas balansas. Beje, vyriausias mano turistas – vokietis, kuris dalyvavo dviračių ture buvo 92 metų. Nėra amžiaus limito...
Kokių įsimintinų ar keistų istorijų esate patyrusi dirbdama?
Šis darbas žavus tuo, kad jis niekada nebus nuobodus. Susiduri su daug skirtingų žmonių ir patiri daug istorijų. Viena juokinga situacija įvyko Plateliuose. Su vokiečių grupe iš viešbučio dviračiais nuvykome aplankyti įspūdingos medinės barokinės Platelių bažnyčios. Kadangi ji buvo užrakinta, reikėjo surasti bažnyčios patarnautoją, kuri turėjo raktą. Atėjo moteris, atrakino mums bažnyčią, viską aprodė. Išėjome iš bažnyčios, patarnautoja ją užrakino ir jau buvo benueinanti namo.
Mes sėdame ant dviračių, bet vienas dviratis lieka stovėti. Visi pamatome, kad trūksta vienos moters. Pradedame ieškoti – niekur nėra. Tad vėl bėgu pas bažnyčios patarnautoją. Atrakiname, įeiname į bažnyčią ir randame ramiausiai savo mintyse paskendusią keliautoją, kuri net nepastebėjo, kad šventovėje liko viena...
Kas jūsų darbe sunkiausia ir kas – maloniausia?
Gidai yra šalies ambasadoriai užsienio turistams. Jei gidas įdomiai pristato šalį, puikiai atlieka savo pareigas, svečiai su gerais įspūdžiais ir šiltais prisiminimais išvyksta namo.
Užsienio turistai labai vertina gido darbą – šiltai dėkoja, rašo atvirukus, kuria dainas ir atsidėkoja arbatpinigiais.
Sunkumai prasideda dėl nesklandumų su transportu, viešbučiais, restoranų ir kavinių personalu. Yra tekę pačiai nešioti grupei duoną, kavinės personalui padėti aptarnauti turistus.
Per kitų kultūrų pažinimą ateina suvokimas apie mūsų pačių unikalumą. Keliavimas ir pažinimas daro žmones tolerantiškesnius, laisvesnius, draugiškesnius.
Taip pat kyla sunkumų, jei turistas suserga arba susižeidžia. Tada reikia greitai ir efektyviai veikti, galvoti, kaip padėti ligoniui ir ką daryti su grupe.
Gidas-kelionių vadovas yra viskas viename. Esant kritinei situacijai turi greitai rasti sprendimą. Vieniems gidams tai kelia per daug streso ir jie meta šį darbą, kiti – su tuo sugeba susidoroti ir myli šį darbą.
Kaip pavyksta išlaikyti gerą nuotaiką ir energiją net po ilgos dienos kelyje?
Aš manau, kad viskas, kas įeina į gido-kelionės vadovo darbą, man patinka ir tai teikia energijos. Jei turi kokį keliautoją, kuris viskuo nepatenkintas ir tave nuolat moko, žinai, kad po kelionės jo daugiau nesutiksi, ir tau tiesiog jį reikia išklausyti bei su juo sutikti. Tai yra mano strategija, kuri pasiteisina.
Kaip per pastaruosius metus pasikeitė keliautojų poreikiai ir lūkesčiai?
Turistai tapo reiklesni, geriau informuoti. Dauguma jau yra daug matę ir patyrę. Populiarios tarp užsienio turistų tapo savarankiškos kelionės dviračiais. Kelionių organizatorius sukuria maršrutą, užsako viešbučius, rūpinasi daiktų transportavimu, o turistai dviračiais keliauja savarankiškai.
Gidai yra šalies ambasadoriai užsienio turistams. Jei gidas įdomiai pristato šalį, puikiai atlieka savo pareigas, svečiai su gerais įspūdžiais ir šiltais prisiminimais išvyksta namo.
Kuo daugiau mano svečiai yra keliavę ir pamatę, tuo jie atlaidesni iškilusiems nesklandumams ar nesusipratimams. Retai, bet yra pasitaikę turistų, kurie žymisi kiekvieną programos punktą ir, jei nors mažiausia smulkmena neatitinka programos, iš kelionių organizatoriaus reikalauja kompensacijos. Tačiau tai nutinka labai retai.
Ką norėtumėte perduoti žmonėms, kurie dar nedrįsta leistis į keliones? Kodėl verta?
Manau, kad lietuviai daug ir noriai keliauja. Norinčius išbandyti kitokį keliavimo būdą ir patirti nuotykį kviečiu rinktis dviračių turus. Dauguma mano, kad jiems įveikti 30–50 km per dieną bus sunku. Mūsų organizuojamos išvykos nėra sportinės. Tai yra ekskursijos dviračiais. Važiavimo tempas nėra intensyvus, grupė daro nuotraukų bei kavos pertraukas, pakeliui lankome įžymias vietas bei objektus. Mus lydi autobusiukas ir atsiradus problemoms visada likusį atstumą galima įveikti važiuojant autobusu.
Mes dažnai susikuriame vaizdinius apie kitas šalis, kurie nebūtinai atitinka realybę. Keliaudami mes pažįstame kitas šalis, kultūras, tradicijas bei gyvenimo būdą. Per kitų kultūrų pažinimą ateina suvokimas apie mūsų pačių unikalumą. Keliavimas ir pažinimas daro žmones tolerantiškesnius, laisvesnius, draugiškesnius.
Ar keliaujate ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu? Jei taip, ar tos kelionės panašios į darbo ritmą, ar visai kitokios?
Su vyru keliaujame ir laisvalaikiu. Laisvalaikio kelionės kartais būna dar intensyvesnės, nes bandau aplankyti kuo daugiau muziejų ir įžymių objektų, kavinių ir restoranų, kad galėčiau nuspręsti, ar juos verta pasiūlyti turistams. Bandau atrasti unikalius objektus. Vykdama į užsienį pas draugus ar partnerius iš anksto suplanuoju, ką galima aplankyti ir pamatyti netoliese esančiose vietovėse. Visose savo kelionėse galvoju apie naujus būsimus maršrutus.
Ar keliaujate kartu su šeima, vaikais? Kaip jie vertina jūsų kelionių kupiną gyvenimo būdą?
Kadangi mūsų vaikai jau dideli, gyvena savarankiškai, turi savo draugų kompanijas, jie jau keliauja su savo bičiuliais. Anksčiau ir vaikai vykdavo į dviračių turus, kuriuos mes organizuodavome draugams. Sūnus neseniai sakė, kad mes šiuo metu gyvename įdomesnį ir intensyvesnį gyvenimą nei jis, nes nuolat keliaujame (juokiasi).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą