Gimtadienį atšventusi I.Balsytė – kaip aktorė, mokytoja ir mama: atviras pokalbis apie nelengvus metus

– Gyvenimas be scenos kai kuriems gali būti labai sunkus. Kaip jūs išgyvenate šį laikotarpį?

– Iš tikrųjų labai dviprasmiškai. Mūsų teatro situacija taip pat dviprasmiška – jis remontuojamas, o remontas užtruko. Esu atsakinga už teatro modernizavimo projektą, turiu labai daug darbo, kurio nelinkėčiau jokiam menininkui (juokiasi). Nutiko taip, kad būtent man reikėjo šią atsakomybę prisiimti.

– Ar nebuvo kam daugiau jos prisiimti, ar tiesiog to norėjote pati?

– Šią atsakomybę prisiėmiau jau tada, kai šį projektą rengėme, ir žinojau iki smulkmenų viską, ko juo siekiame, kaip įsivaizduojame rezultatus. Taip pat daug ką pati šiame projekte rašiau, o, atėjus laikui vadovauti statyboms, tam neradome kito žmogaus.

Kita vertus, galbūt būtume ir radę, jeigu būtume finansiškai pajėgūs. Esame nepriklausomas, nebiudžetinis teatras, todėl neturėjome daug galimybių. Paskutinę akimirką, kad ir kaip to nenorėjau, teko prisiimti šią atsakomybę.Niekada prieš tai to nebuvau dariusi, ir mūsų teatras niekada nebuvo panašiame kontekste – tai ir viešieji pirkimai, ir statybų procesas. Man tai nauja, nežinomi plotai, dėl kurių teko daug ko išmokti. Bet vienas dalykas yra mokymai, o kitas – praktinis įgyvendinimas, todėl iššūkių turėjau ir tebeturiu labai daug.

Jeigu nebūtų karantino, taip pat būtume labai nusiskriaudę, nes teatras uždarytas ne tik dėl pandemijos, bet ir dėl nesibaigiančių remontų. Aišku, jeigu ne karantinas, gastroliuotume, turėtume kitų kūrybinių projektų.

Grįžtant prie karantininių uždarymų ir kūrybinių procesų, sakyčiau, kad aktorius yra toks pat menininkas kaip ir kiti menininkai. Aišku, aktoriai, kaip ir kitų menų atstovai, gali lavintis namuose, visgi bet kokiu atveju visiems menininkams prastova yra žiauri.

Kada yra teatras? Tada, kai yra susitinkama su žiūrovu. Kaip mes sakome, spektaklio, teatro nėra, jeigu nėra to energinio ryšio tarp aktoriaus ir žiūrovo. Taigi gali kiek nori treniruotis namie, bet su žiūrovu nesusitiksi.

Dabar mes juokiamės ir dėl kitų dalykų, darėme „Zoom“ filmavimą ir viena aktorė pasakė, kad praradome formą. Iš tiesų, taip ir yra – kai neturi praktikos, kai neturi kontakto su žiūrovu, taip ir atsitinka, ir tai yra liūdna.

– Anksčiau esate užsiminusi apie prastą teatro situaciją, kad, karantinui užsitęsus, jam galėtų grėsti bankrotas. Ar ta situacija nors kiek pagerėjo?

– Pasakysiu tiesiai šviesiai – pagal Europos Sąjungos 2014–2020 metų paketą, šiuo metu remontuojama nemažai kultūros įstaigų. Daugiausia tai yra biudžetinės įstaigos ir jos, nepriklausomai nuo to, kiek laiko trunka remontas, iš biudžeto gauna atlyginimus ir visą kitą pagalbą.

Deja, mūsų teatras tokios prabangos neturi, todėl esame labai susiveržę diržus. Tas mūsų dabartinis išgyvenimas primena man pačią pradžią, kai teatras tik buvo įkurtas, kai dirbome be atlyginimų, neturėjome lėšų statyti spektakliams. Dabar esame beveik tokiame pačiame etape – išgyventi reikia, o pajamų nėra.

– Ar neatsiranda toks neteisybės jausmas, kad menas ir menininkai nėra vertinami, kad štai tokioje krizinėje situacijoje pagalbos jiems beveik nėra?

– Jau seniai yra viešai pasakyta – kultūra pati išsilaikyti negali. Bet mūsų teatras kurį laiką buvo toks fenomenas: išsilaikėme tik dėl to, kad šalia savo kūrybinių idėjų dar ir koncertavome, bandėme teatrą išlaikyti plėsdami savo veiklas. Ir išgyvenome.

Bet kokiu atveju kultūra reikalauja mecenato, palaikymo, bet mūsų valstybės požiūris į kultūrą yra tikrai nesąžiningas. Dažnai girdime šaukiant, kad, va, Lietuvos krepšinis garsina Lietuvą!

Aš dabar nevardysiu pavyzdžių, kiek kartų Lietuvos teatras buvo iškeliavęs į pasaulį, ir būtent Lietuvos teatras buvo pripažintas kaip fenomenas, ypatingas savo katalikišku požiūriu, sovietmečiu išugdytomis metaforomis, kada turėjo būti kalbama tarp eilučių. Taigi pasaulyje lietuviškas teatras yra labai įvertintas.

O Lietuvoje yra taip: mes vertiname, bet tik tiek. Panašiai yra vertinama ir muzika. Kadangi dirbu švietimo srityje, galiu pasakyti, kad valstybės požiūris į kultūrą, švietimą yra neteisingas.

Nors šią profesiją rinkausi dar sovietmečiu, kada buvo kitos garantijos, kurdami teatrą jau žinojome, kad einame didžiulės rizikos keliu. Tuo metu buvome jauni, entuziastingi ir užsispyrę.

Dabar esame tik užsispyrę (juokiasi). Aišku, mūsų teatras amžiaus prasme yra gana platus – turime ir jaunų žmonių, ir entuziazmo netrūksta.

– Ar metams bėgant nesunku pamesti idėjos, kad verta kurti, būti menininku, kuris galbūt ne visada liks įvertintas?– Ne, tai nepradingsta, tik pasidaro šiek tiek sudėtingiau – jaunystėje dar neturi šeimos, tarsi gali būti nepavalgęs, kažko nepirkti... Vyresniame amžiuje jau ir jėgų trūksta, reikia išgyventi, reikia galvoti apie tai, ką reikės daryti pensijai atėjus.

O menininkų pensijos yra graudžios. Esu kalbėjusi su vyresniais aktoriais, kolegomis apie tai, kaip jie išgyvena. Išgirdus apie šią situaciją tikrai norisi verkti... Neminėsiu pavardžių, bet vieni žymiausių Lietuvos menininkų, kino kūrėjų gyvena labai sunkiai.

Buvo ypač skaudu išgirsti, kaip vienas puikus kino kūrėjas pasakė, kad iš pensijos išgyventi negali. Kas yra tie 300 eurų per mėnesį, kai žmogus yra sukūręs šitiek šedevrų? Tai yra nesuprantama.

– Paliekant finansų klausimą, kuris kultūros pasaulyje dažniausia yra vienas liūdnesnių, pereikime prie jūsų santykio su scena. Koks jis? Kaip gyvenate be to ryšio su žiūrovu?

– Dabar turiu gana didelį darbo krūvį, bet jis visiškai nepatenkina mano profesinių lūkesčių ir patirties. Net ir mano dabar vedamos nuotolinės pamokos ir paskaitos neturi nieko bendra su tuo, ką darydavau. Taip, tai darau, bandau gauti kiek įmanoma geresnį rezultatą ir džiaugiuosi, kad vaikai vis dėlto kažkokius žingsnius į priekį žengia.

Esu aktorė, atėjusi į pedagoginę veiklą, todėl pastarojoje mano stiprioji pusė visada ir buvo atviras, tiesioginis bendravimas su mokiniais, kaip ir teatre su žiūrovu. Šis stygius yra labai didelis.

Labai džiaugiausi, kai nusprendėme padaryti filmuotą sveikinimą Teatro dienos proga. Aišku, dėl karantino susidarėme tokį grafiką, kad visi ateitų nusifilmuoti po vieną. Taip išėjo, kad tas, kuris išeidavo, vis susitikdavo su kitu, prasilenkdavo. Kiek buvo džiaugsmo ir man, ir, kaip mačiau, kitiems – tokia džiaugsminga situacija, kad galėjome pasimatyti.

Kadangi dabar jau šiek tiek atleido karantino varžtus ir leido edukacinę veiklą lauke, esant iki 10-ies vaikų, labai greitai suorganizavau porą tokių susitikimų su vyresniais vaikais. Tai buvo praeitą savaitę, kai buvo baisiai šalta.

Na ir ką – mes buvome šaltyje, visi raudonomis nosimis, bet vaikai buvo tokie laimingi... Supratau, kad dabar taip trūksta šio kontaktinio, gyvo bendravimo, tos energijos, kuri vyksta tarp mūsų, kai vienas kitą matome ne per ekraną. Ta energija vienas kitam pereina, mes ja spinduliuojame ir kažką gauname vienas iš kito.

Per ekranus tas džiaugsmas nesusikuria, bet susitikus gyvai tas emocijas, laimės aplinką sukuriame.

– Be kontakto pabūti jau teko tikrai nemažai laiko. Kas tuo laikotarpiu buvo jūsų didieji ramsčiai?

– Kadangi sunkiai dirbau su statybomis, susirinkimais, „Zoom“ pamokomis, būdavo, kad dirbu prie kompiuterio ir po 12 valandų, išsikėliau sau užduotį kuo dažniau būti sodyboje.Vasarą mes dažniausiai leidžiame laiką sodyboje, o dėl darbų važinėjame į Vilnių. Žiemą niekada nebūdavome sodyboje, ten nuvažiuodavome labai retai, bet rudenį sau pasakiau: jeigu neišvažiuosiu iš Vilniaus, iš buto, kuriame esame uždaryti, tada nušoksiu nuo proto.

Taigi mano uždavinys sau buvo kiekvieną savaitgalį važiuoti į sodybą. Šiais metais dėkojau Dievui, likimui, pasauliui, mūsų Žemei už tai, kad davė tokį sniegą. Pernai metais žiema buvo nyki, be sniego, bet šiemet kiekvieną savaitgalį važiuodama į sodybą mačiau gražų rudenį, o žiemą – sniegą, kuriuo reikėjo bristi, nes jis buvo virš kelių.

Dabar matosi pavasarinis grožis, čiulba paukščiai. Nors nuvažiavusi į sodybą dirbu, gamta mane išgelbėjo ir tebegelbėja. Nežinau, kaip būtų pasibaigę kitaip (šypsosi).

– Gal tenka ir daugiau laiko praleisti su šeima?

– Neteko. Su šeima pabūname, bet kai dirbu prie kompiuterio, nežinau ar tai galima vadinti buvimu su šeima (šypsosi), o daugiau laiko skirti tiesiog neišeina.

– Gal jau nusimato teatro gastrolės, tikintis, kad atlaisvės karantinas?

– Gastrolės būtų labai sudėtingos. Dabar, pagal nustatytus ribojimus, bet kokioje salėje turi būti iki 150-ies žiūrovų. Jeigu apskaičiuotume, kiek kainuoja salės nuoma, kelionės išlaidos ir visi kiti dalykai, išeitų taip, kad spektakliai mus nuvestų į minusą.

Mane džiugina tik tai, kad dabar jau pripažįstama: karantino ribojimai nebėra veiksmingi. Pažiūrėkite į Lietuvos atvejį – kiek laiko mes buvome uždaryti? Ilgai. Ir ką tai pakeitė? Pandemija vis tiek pas mus nesuvaldyta, atvejų skaičiai kyla, nepriklausomai nuo to, kad tikrai ilgai buvome uždaryti.

Kai pagalvoju apie mokyklas, vaikus, o ir mano pačios sūnus yra paauglys, man taip spaudžia širdį...

– Kaip mama turbūt matote geriausiai – kaip jūsų sūnus išgyvena šį etapą?

– Manau, kad paaugliai šiandien patys nesupranta, kaip yra traumuojami. Tik mes, suaugusieji, kurie pragyvenome paauglystę, žinome, kaip svarbu tuo metu buvo bendrauti, augti bendravime – tai ypač svarbus paauglystės etapas.

Teko studijuoti apie žmogaus raidos etapus, todėl galiu pasakyti, kad bendravimas tuo laikotarpiu yra ypač svarbus. Taip pat pagalvokime apie kūdikius, kurie gimė prieš metus ir kurie nieko nematė – nei kitų kūdikių, nei savo senelių, nieko, tik tėvus. Kaip jie yra nesocializuoti, kas yra būtina tokiam mažam vaikui.

Spaudoje buvo daug žinučių, kad pavojaus varpais skambina ir psichologai. Negaliu skųstis savo sūnumi, bet manau, kad tai paliks didžiulį randą visų vaikų socializacijoje.

Jeigu tai būtų trys mėnesiai, galbūt viskas atsistatytų lengvai, bet vaikai yra uždaryti beveik metus, žinau, kad net kai kurios mokyklos, vasarai praėjus, rudenį taip ir neatsidarė.

Mes, suaugusieji, jau esame apsitrynę, aš pati galiu sakyti, kad yra sunku, bet dėl savo gyvenimo patirties tą laikotarpį išgyvensiu. Visgi toks jaunas žmogus, kuris tik formuojasi, gali išgyventi labai sunkiai.

Instagraminių veidų, kurie šmėžuoja, yra labai daug, ir tegul jie tai ir daro, bet man svarbi žinutė, ką galiu pasakyti.

– Padėkime karantino temą į šoną. Prieš kalbėdama su jumis, skaičiau jūsų interviu – galiu pasakyti, kad jų radau gana kukliai. Taip pat juose minite, kad viešumos nemėgstate, tarsi slėptumėtės. Kodėl? Juk, rodos, scenos žmonės dažnai ja ir gyvena?

– Pasakyčiau kitaip – nuo viešumo atsiriboti nenoriu. Nėra taip, kad norėčiau pasislėpti, kad manęs viešumoje nebūtų. Yra keli aspektai.

Vienas iš jų – dabar man aktualu ne tai, kad aš šmėžuočiau spaudos lapuose ar puslapiuose, ar būčiau rodoma per televiziją. Manau, kad tai turėtų būti prasminga. Instagraminių veidų, kurie šmėžuoja, yra labai daug, ir tegul jie tai daro, bet man svarbu tai, ką galiu pasakyti.

Kitas dalykas – dabartinis kontekstas, kuris yra televizijoje, žiniasklaidoje. Kartais pagalvoju, kad nenoriu būti jo dalimi.

Kai telefone atsidarau „Google“, man parodo dalykų, kurie esą yra labiausiai skaitomi. Galvoju, kodėl tie dalykai yra labiausiai skaitomi? Jie manęs visai nedomina.

Yra žmonių, kurie galvoja, kad jiems reikia reklamos, ir galbūt tame ir yra prasmė, galbūt taip kam nors pavyksta surinkti daugiau žiūrovų.

Aišku, ir mes filmuodavomės televizijoje, bet tai daugiau buvo kūrybiniai procesai, ne reklama. Būdavo, kad nuspręsdavome nufilmuoti spektaklį, bet dėl to, kad ir tie, kurie negali jo pasižiūrėti gyvai, pamatytų per kasetę (tuo metu, kai dar buvo kasetės).

Mūsų intencija buvo kitiems skleisti džiaugsmą, o iš to išeidavo savotiška reklama. Kita vertus, kai dar nebuvo reklamos, apie mūsų spektaklius buvo kalbama iš lūpų į lūpas.Taip pat yra ir mano pedagoginėje patirtyje – savo mokyklos visiškai nereklamuoju, bet turime tokią eilę laukiančių žmonių, kad dalis mokinių tikrai nepatenka į klases. Taigi turiu tokį supratimą – jeigu gerai dirbu, žinia pasiskleidžia pati.

– Ankstesniuose interviu esate minėjusi ir tai, kad amžėjimas, gyvenimas po 30-ies yra labai geras procesas. Štai dabar su jumis kalbamės diena prieš gimtadienį. Ką jums reiškia ši proga?

– Atrodytų, kad daug kas sako, o gal ir pati esu taip sakiusi, kad gimtadienis ar metai nieko nereiškia, bet iš tiesų man gimtadienis visada būdavo šventė.

Vaikystėje mano miegamojo langai būdavo į rytus ir aš labai džiaugdavausi, kai prabudusi savo gimtadienio rytą pamatydavau, kad šviečia saulė. Galvodavau: dabar viskas bus gerai visus metus (juokiasi). Tai tarsi kažkokio naujo ciklo pradžia. Yra Naujieji metai, kada pradedame tą ciklą, bet lygiai taip pat kiekvienam žmogui naujas ciklas gali būti jo gimtadienis, kada prasideda naujas tėkmės ratas gyvenimo rate.

Mano gyvenime buvo įvairių gimtadienių – būdavo taip, kad nekviesdavau svečių, bet sakydavau, kad jei jie nori, tegu užeina. Tada svečių susirinkdavo tiek, kad jie netilpdavo į butą. Daug metų buvo taip, kad nuo ryto pradėdavo eiti svečiai ir iki vakaro užsibūdavo.

Aišku, dabar taip nėra, ypač dėl karantino. Pernai gimtadienį švenčiau su šeima – išvažiavau į Palangą ir pabuvau viena, tik su žuvėdromis prie jūros. Ir šiemet gimtadienis su šeima.

Kadangi lauko kavinės dirba nuo balandžio 22 dienos, sugalvojau, kad čia ir yra mano dovana, jog per gimtadienį sėdėsime kavinėje.

– Jums sueina 57-eri. Ar dabar jūs smarkiai skiriatės nuo tos 20–25-erių metų Ilonos? Jei taip, kokį patarimą/palinkėjimą jai duotumėte?

– Nejaučiu didelio pasikeitimo. Kaip tik su laiku vis grįžtu ir mąstau apie tai, ką galvojau vaikystėje. Vis pagalvoju: kokia buvau išmintinga! (juokiasi). Paskui, laikui bėgant, tą išmintį padėjau į šoną.

Supratau, kad reikia sustoti, susigaudyti ir sau pasakyti: aš esu aš. Kas aš?

Savo 25-erių metų versijai galbūt palinkėčiau tik vieno dalyko – pagalvoti apie save. Visada galvodavau apie kitus, apie teatrą, kaip viskas klostysis su juo. Taip buvau išauklėta, nes tėtis visada man kartodavo: reikia pagalvoti apie kitus, turi įeiti į kito padėtį.

Dabar, kai žiūriu atgal, galvoju, kad labai daug žmonių taip nedaro ir galbūt būčiau padarius dar daugiau naudingų dalykų, jeigu būčiau daugiau pagalvojusi apie save.

Mano vyras galbūt pasakytų, kad ir šiandien apie save galvoju nedaug, bet bent jau suprantu, kad taip daryti reikėtų (juokiasi).

– O ko palinkėtumėte sau dabar? Ko trūktų iki visiško laimės?

– Dabar, sunkiu laikotarpiu, atradau meditaciją ir pradėjau gilintis, kodėl mes šioje Žemėje gyvename ir kaip padaryti taip, kad tas gyvenimas būtų geresnis. Tiesa, dar būdama 5-erių savęs paklausiau: kodėl aš atėjau į šią Žemę ir ką turiu padaryti geriausiai?

Supratau, kad gyvenime turime ieškoti, kas yra mūsų stiprioji pusė. O tam, kad suprastume, kas mūsų stiprioji pusė, reikia galvoti apie save, pagalvoti, kodėl mes esame čia, ką galime padaryti geriausiai.

Sau palinkėčiau ir toliau gilintis į prasmę, sielą, ko ji čia atėjo.

– Iš kur į jūsų gyvenimą atėjo tas prasmės ieškojimas, pamąstymai, noras pamatyti dvasinę viso ko dalį?

– Kaip ir minėjau, tuos klausimus sau uždavinėjau dar tada, kai buvau darželyje, bet paskui gyvenimo rutina juos tarsi nutolino. Niekada tų minčių nepamečiau, bet būtent dabar mane užklupo sunkumas, kuris nutiko ir daugeliui kitų. Šiuo atveju tiesiog griebiausi šiaudo.

Vienas dalykas yra pačiam aiškintis filosofinius klausimus – pati skaičiau ir egzistencializmo knygų, ir gilinausi į filosofiją. Tačiau kitas dalykas yra gavus žinių eiti toliau. Taip aš pradėjau ieškoti, ėjau į meditacijas. Neiti nebegalėjau – juk vien savo sultyse verdant ir galvojant apie gyvenimo prasmę, kaip čia viskas vyksta, yra vienas dalykas. Kitas dalykas yra pasisemti žinių iš senovės, iš tikrųjų, senųjų tradicijų.

Tiesiog supratau, kad reikia sustoti, susigaudyti ir sau pasakyti: aš esu aš. Kas aš?

– Ar jau radote gairių, atsakymų?

– Filosofiniai klausimai atsakymų neturi, o kai tik jiems randame atsakymų, jie tampa nebe filosofiniais. Platonas yra pasakęs, kad žmogaus esmė yra vis rasti filosofinių klausimų. Jeigu mes juos randame, vadinasi, tobulėjame.

Neseniai studentams dėsčiau apie Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Jobo knyga“. Tame spektaklyje, pagal Antaną Maceiną, kuris savo pjesę rašė pagal Senąjį Testamentą, yra scena, kur Jobas, supratęs, kad reikia išsiaiškinti, kas jis yra, kasa urvą – toks buvo režisūrinis sprendimas. Kasa, vadinasi, gilinasi. Tas urvas yra begalinis – jeigu norėsime, visada galėsime lįsti giliau ir aiškintis.

Manau, kad kol tu ieškai, kol tu giliniesi, tol tu gyveni. Tik pradedi plaukti pasroviui, gyventi, galvodamas, kad tik pavalgei, gavai pinigų, pamiegojai, tai jau turbūt primena kažką kitą (juokiasi).