Globojamų vaikų kasdienybę užfiksavęs fotografas Artūras Morozovas: „Nerežisuoju ir nepudruoju savo pasakojimų“

Praėjusių metų gruodžio pabaigoje Šakių, Kupiškio ir Kauno rajonuose buvo uždaryti paskutiniai vaikų globos namai. Apie 6 tūkstančiai tėvų globos netekusių vaikų gyvena pas laikinus ir nuolatinius globėjus, šeimynose, dar daugiau nei tūkstantis vaikų, iš kurių didžioji dalis yra vyresni nei 10 metų, gyvena šeiminiuose namuose Lietuvoje, kasdien bent 6 vaikams reikalingi budintys globotojai arba nuolatiniai globėjai.

Nors atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių tapti globėjais, jų paieška išlieka dideliu iššūkiu. 

Fotografo A. Morozovo paroda „Tada, kai pamačiau Tave“, kuri simboliškai bus atidaryta kadaise buvusiame vaikų globos namų pastate, o šiandien – „Istorijų namuose“, yra ne tik nuostabus pasakojimas apie tokių šeimų kasdienybę, bet ir atsargus raginimas pagalvoti apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galėtume duoti mūsų visų vaikams.

Apie parodą ir jos rengimo procesą su fotografu A. Morozovu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė. 

– Esi kalbėjęs apie jausmą, kad fotografai ir žurnalistai iš tiesų žmogų pažįsta per problemą. Ar tai reiškia, kad problemų neturintis, laimingas žmogus negali tapti bent jau tavo fotografijos objektu? 

– Na, jei kalbame apie dokumentinę fotografiją, tuomet – taip, esu linkęs taip manyti. Daugybę metų dirbau žiniasklaidoje fotografu. Jei sutariame, kad mūsų darbas yra formuoti, kurti aktualų visuomenės atvaizdą, drįsčiau teigti, kad jis mums išeina iškreiptas. 

Daug keliauju po Lietuvą, stengiuosi stabtelėti ir užkalbinti sutiktus žmones, fotografuoju juos. Ir regiu dalį visuomenės, kurios mes tiesiog nematome žiniasklaidoje.

Tai šalies „vidutinė temperatūra“ – žmonės, kurių darbai, veikla ar gyvenimai neturi reikiamų atributų, patraukiančių žurnalisto dėmesį. Paradoksalu, tačiau mažiausiai žiniasklaidoje atspindima didžioji visuomenės dalis, ypač regionų žmonės. 

Ir atsakant į klausimą, atvirkščiai – būtent laimingą, o kartais – liūdną žmogų pažinti, pasisvečiuoti jo kasdienybėje man yra įdomiausia. Ir fotografiškai patraukliausia. Kaip literatūrologė Viktorija Daujotytė pasakytų, ten randu „aukštąsias akimirkas“.

– Esi iš tų fotografų, kurie neria gilyn. Kaip toji gelmė atsispindi nuotraukose? Kada jauti gelmę pasiekęs, o kada – tik praėjęs pro šalį? 

– Fotografuoju tai, kas mane nuoširdžiai domina ir jaudina. Kai nustojau aktyviai dirbti žiniasklaidoje, jaučiausi tarsi išsikovojęs sau prabangos skirti daugiau laiko, neskubėti ir žvelgti dėmesingiau. 

Tai tarsi smulkmena, tačiau toks sulėtėjimas daug davė. Pamenu, pradėjęs fotografuoti socialinę atskirtį Lietuvoje, sudėtingiau gyvenančius mūsų šalies žmones, į temą įsibroviau su žurnalistiniu ekspertiškumu: na, ko gi aš čia galiu nesuprasti? 

Turėjau aiškią nuomonę, kurią tik patvirtinau fotografijomis, šių žmonių atsakymais į mano užduotus klausimus. Tačiau kai sugrįždavau pas žmogų antrą, trečią kartą ir tapau mažiau svečiu, ėmiau pastebėti situacijas, kurių nė nenutuokiau esančių. 

Stengiuosi nežiūrėti į pasaulį žinovo žvilgsniu, be tvirtos savo nuomonės – smalsavimas išlaisvina ir praturtina, leidžia palaikyti lygiavertį santykį su fotografuojamu žmogumi.

Džiaugiuosi, kad retkarčiais pavyksta užfiksuoti universalųjį, belaikį vaizdą, kurį žiūrovas akimirksniu pajunta. Bet tam reikia laiko, reikia vidinio jautrumo ir atviro žvilgsnio.

– Kaip renkiesi temas, ar būna taip, kad jos ateina pačios į tavo gyvenimą? 

– Drįstu sakyti, kad gyvenu išties įdomų gyvenimą – daug keliauju, viskuo domiuosi. Sutinku įvairių žmonių, girdžiu daug jų pasakojimų. Taip ir nutinka – viena kita išgirsta mintis suskamba viduje ir kviečia domėtis toliau. 

Kaip ir žmonės, jų gyvenimai, tipažai. Kartais tiesiog pamatai vyrą ar moterį, vaiką, kurių tiesiog negali nefotografuoti. 

Tikiu aktyviai veikiančia fotografija, kuri klajoja, reaguoja, įsižiūri ir yra arti kito. Iš ten ir kyla minimos bendražmogiškosios temos.

– Ar su žmonėmis, kuriuos fotografuoji, palaikai ryšį? Ar jie ir temos veikia tavo paties asmeninį gyvenimą? 

– Labai stengiuosi, nors ne visada pavyksta. Stengiuosi bent nuvežti atspausdintą fotografiją. Per šiuos beveik dvidešimt fotografavimo metų daug man šiandien brangių žmonių pirmiausia išvydau per fotoaparato akutę. 

Tai, ką fotografuoju, man pirmiausia padeda geriau pažinti savo šalį. Daug dirbu ir Ukrainoje, Sakartvele, kitose užsienio šalyse, tad fotografija tikrai suteikia neįkainojamą žinojimą, leidžia intymiau stebėti istorinius įvykius. 

Daug kas mano gyvenime gražaus ir prasmingo įvyko būtent per fotografiją.

– Kaip tave pasiekė vaikų globėjų tema? Ar kada anksčiau su ja esi susidūręs? 

– Su šia tema, kaip, tikiu, ir dauguma skaitytojų, nebuvau artimiau susidūręs. Apie globą turėjau savo įsivaizdavimą.
Pastaraisiais metais fotoaparatą dažnai nukreipiu į tėvus ir vaikus, jų santykį. 

Galbūt todėl, kad mano draugų rate auga daug vaikų, tad ir mūsų laikas kitoks – daugiau apie mažuosius. Jaučiu, kad ir mano fotografijoje tokių momentų ženkliai padaugėjo.

Pastebiu, kaip tos fotografijos suvirpina žiūrovus, gaunu daug žinučių socialiniuose tinkluose, žmonės dalijasi vaikystės prisiminimais, prašo ir jų šeimas pafotografuoti, vadinasi, tai paliečia. 

Galbūt dėl to, patikėjusi būtent tokiu nerežisuotu pasakojimu, kuriame matome nenupudruotus tikrus žmones, jų santykius, kasdienybę, namus, į mane kreipėsi projekto „Vaikai yra vaikai“ komanda. 

Iškart sutikau ir abipusiai sutarėme, kad tai turėtų būti ne režisuota fotosesija, o tiesiog fotografo pabuvimas su žmonėmis jų aplinkoje, jų kasdienybės fiksavimas.

– Kokia buvo pirmosios šeimos, kurią fotografavai, istorija? 

– Vykau į Šilalę, pas Sigitą ir Soaresą. Tai lietuvės ir brazilo šeima, auginanti du berniukus. Vieną biologinį, kitą – jau keletą metų globojamą. Nedrąsiai užėjau, nes nežinojau, kaip pradėti kalbą, ar galima atvirai visko klausti. 

Pradžioje net nesupratau, kuris vaikas yra globojamas. Namuose, kaip, beje, ir kitose aplankytose šeimose, vyravo toks įprastas veiksmas, bendravimas, maisto gaminimas. Teliko stebėti ir retkarčiais nuspausti fotoaparato mygtuką. 

Vaikams buvo įdomu mano fotoaparatas, tad kaskart jį pakėlęs patraukdavau jų dėmesį. Išėjau į lauką, pradėjau stebėti namų gyvenimą pro langą. 

Šeima, rodos, sugrįžo į vidinį branduolį, pradėjo bendrauti tarpusavyje. Tokia nuotrauka ir išėjo – tarsi žvelgianti į natūralų gražų namų vyksmą, nesudrumstą prašalaičio. 

– Ar yra istorija, kuri tave nuoširdžiai nustebino, sujaudino, galbūt, atkėlė tavo paties vaikystės akmenis?  

– Galbūt labiausiai nustebino būtent tai, kad nieko netikėto, nustebinusio nepatyriau. Matyt, turėjau įsivaizdavimą, kad globa – tai išskirtinai drąsus atsidavusių žmonių pasiryžimas. O gal – nepaprastai turtingų, aplinkos perteklių turinčiųjų privilegija. 

Tačiau visos šeimos, kurias aplankiau, nustebino būtent tuo savo nepaprastu paprastumu – jos primena mano draugų, bičiulių šeimas, šeimą, kokioje pats augau. Per šias savaites tikrai krito stereotipai, pasikeitė nuomonė. 

Buvau ir vienoje šeimoje, globojančioje daugiau vaikų, klausiau šilto namų bruzdesio, – girdėjau maisto gaminimą, pokalbius, juoką. Taip namuose skamba laimė. Pagalvojau, kaip koktu būtų, jei čia vyrautų dviejų žmonių tyla.

– Ar žmonės noriai fotografuojasi? Kaip vyksta procesas? 

– Sutariame, kad apsilankysiu valandai kitai, išgersime arbatos, pasišnekėsime. Vėliau kiek atsitraukiu, leidžiu veiksmui vykti be manęs – galbūt, šeima sėda prie vakarienės stalo, gal eina žiūrėti televizoriaus, daryti namų darbų. Ypatingo kadro būtent ir ieškau tarp tokių akimirkų.

Žmonės fotografuojasi noriai, nebuvo jokių nejaukių situacijų, iškalbingų nutylėjimų. Vaikai dažnai nori apžiūrėti fotoaparatą, klausinėja apie mano darbą. 

– Kokią žinią nori perduoti šiame savo fotografijų cikle? 

– Fotografijos parodoje bus įrėmintos į paspartus, ant kurių paprašiau, kad herojai ranka užrašytų savo istorijos dalį. Tad tai bus ne tik žvilgsnis į fotografiją, bet ir pažintis su šeima, papasakota jų pačių. 

Tikiu, kad Lietuvoje neturėtų būti nė vieno mūsų vaiko, augančio ne šeimoje. Esame per maža šalis, per daug glaudžiai susiję, kenčiame nuo demografinių problemų. 

Prieš trejus metus šalis susivienijo, kad priimtų nuo karo bėgančias ukrainietes su vaikais, šeimas. Tai buvo gražus pavyzdys, kurio nereikėtų pamiršti.

– Ar bent akimirką leidai praskrieti minčiai, kad ir tu galėtum tai padaryti – tapti laikinuoju globėju? 

– Be abejonės.

Artūro Morozovo fotografijų paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave“ – nuo vasario 6 iki kovo 6 d. „Istorijų namuose“ Vilniuje, T. Kosciuškos g. 3. Nuo kovo 7 d. fotografijų paroda bus eksponuojama Kauno Ąžuolyno viešojoje bibliotekoje.