Grenlandija: tarp vandens ir dangaus

Apie Grenlandiją - didžiausią salą pasaulyje, kurios žemė daugiau kaip 70 proc. padengta ledu - „Vakarų ekspreso“ skaitytojams pasakoja neseniai tenai viešėjęs keliautojas Žydrūnas Kondrotas.

Tai yra didžiausia ledkalnių „perykla“ pasaulyje, kurių vienas paskandino „Titaniką“. Antra didžiausia gėlo vandens saugykla. Ir tik 0,01 proc. teritorijos apgyvendinta.

Ir jei skundžiatės, kad Lietuvoje keliai blogi, tai žinokite, kad čia asfaltuotų kelių yra šiek tiek daugiau nei 150 km. Bet gal tiek to kelio ir užtenka, mat, pavyzdžiui, žiemą populiariausias transportas sniego rogės - tiek motorizuotos, tiek tradiciškai traukiamos šunimis.

Tai pirmasis kraštas, pasitraukęs iš Europos Sąjungos, ir niekas nesistebėtų, jei Grenlandija taptų nepriklausoma valstybė nuo Danijos. Bet vargu ar to sieks, kadangi gauna daug tiesioginės paramos iš Danijos Karalystės. Jie dabar yra savarankiški spręsti, kaip gyventi šalies viduje.

Kraštas gyvena iš žvejybos ir turizmo, kuris dar nėra išvystytas dėl atstumo tarp žemynų ir susisiekimo ribotumo. Dažniausiai čia atvyksta tie, kuriems gamta prioritetas, o patogumai - antroje vietoje.

Ledynai - jie visur, o storiausioje vietoje „ice cap“ storis siekia tris kilometrus, ledo kepurės svorio slegiamas ledas įvairiose fjorduose veržiasi į aplinkines jūras ir vandenynus.

Didžiausia ir gausiausia ledo upė yra šalia Ilullisato - Ice fjorde, Jakobshauno ledynas. Per dieną pasislenka maždaug 40 metrų ir lūžta į įvairaus smulkumo gabalėlius. Aukščiausias išplaukęs užfiksuotas ledkalnis buvo 600 metrų aukščio.

Išplauktų ir didesni, bet fjordo slenkstis (čia gylis tik 200 metrų) stabdo aukštuosius ledo kalnus, o spaudimas traiško į smulkesnius. Fjordas apsivalo kas kartą, kai kokį ledo kamštį pramuša išstumdamas ledus į naują ilgai trunkančią kelionę po vandenyną.

Kadangi kelionė į Antarktidą tolimesnė ir daug brangesnė, tai ledynų ir ledkalnių atvykome apžiūrėti į Grenlandiją. Neapsirikome.

Susitikimas su banginiu

Ar dažnai jums tenka apmirti dėl grožio ir emocijų? Sustingti be gebėjimo ištarti ką rišlaus, o per skruostą riedėtų nevaldomos ašaros, gairinamos vėjo ir vėsos, kvėpuoti ledu, vėju, rūku, jūros lašeliais. Kai norisi įkvėpti, o tavo plaučiai nepajėgūs visa tai suvirškinti, toks jau tyras ir su nieko nesumaišomas Arkties kvapas.

Po pirmos kelionės negalėjome ištarti nė žodžio, dalintis emocijomis. Daugiau tylėjome ir vienas kitam primindavome, kad tai ne sapnas, tai viskas įvyko su mumis.

Maža valtelė skrodė paviršių aplenkdama mažas lytis, smulkias dar dalindama į mažesnes. Ledo sienos įvairių formų ir aukščio supo iš dešinės ir kairės. Mėlynos žalumos ledkalnių pagrindą plakė mažos bangelės.

Vairininkas atsistojęs vedė laivelį ir stebėjo vandens paviršių. Lėtai pasukus šturvalą mes įplaukėme į įlanką. Ją gaubė vos pastebima, saulės apšviesta, permatoma migla, kuri iš lėto mirguliuodama kilo ir tirpo šaltyje.

Valtelė su išjungtu varikliu sklendė per saulės blyksnius vilnijančias bangeles, pabaidyti paukščiai nenoriai kilo užleisdami vietą atvykėliams.

Tirpstančio ledo burbuliukai kilo spragsėdami, o žuvėdros tingiai sklandė paviršiuj ieškodamos maisto. Kitos, suradusios, neskubėdamos rankiojo įvairius vėžiagyvius.

Saulė akino, Arkties oras trikdė kvėpavimą - toks švarus, gaivus ir tyras. Žvilgsniais bėgiojame per skirtingus akinamai žybsinčius ir tviskančius ledo kalnus.

Pfuufff - atsiduso sodriai ir iš gilumos. Vandens paviršiuje sužaižaravo oro ir lašelių fontanas, iš lėto, lėto pradėjo kilti ir ryškėti juoda banginio kupra.

Širdis suspurdo, o mes kaip maži vaikai susigūžėme, susitraukėme, kad neišgąsdintume ir nevalingai tyliai pradėjome ploti iš džiaugsmo.

Mes vieni su banginiu. Dar tyla su šnabždančiu, tirpstančiu ledu, Arkties nepasisotinama tyra, gaivališkai aukštos ledynų keteros, supančios įlanką, ir akimirka tik mums. Galva svaigo iš laimės, bet tai buvo kažkas daugiau. Pamiršome viską, kas buvome ir kas esame, pasinėrėm į akimirką, į nirvaną, ekstazę.

Gal tai ir yra nušvitimas, būti čia ir dabar.

Turime šiam potyriui dar vieną pavadinimą - nacionalinis orgazmas. Jį esame patyrę lankydamiesi kitose šalyse, kada ašaros trykšta upeliais, o žodžių trūksta apsakyti tai, ką jauti.

Stovyklos atributas - elnių kaukolės

Kangerlissuaq - Grenlandijos oro vartai. Tik tiek. Čia nėra nieko tokio, ko nepamatytumėte kitur. Tačiau likome nakčiai, kad pažiūrėtume, o kaip gyvena čia.

„Old camp“ stovyklos centras apsuptas šiaurės elnio neluptomis kaukolėmis su ragais. Ar jų čia daug sumedžiojama, ar norint sustiprinti stovyklos įspūdį sukrautos. Tiesą sakant, tai atrodė neįprastai, bet turistai apsimestinai nerodė jokio dėmesio stovyklos atributui.

Peleninėms čia naudojami reaktyviniai sviediniai-varikliai. Ant vieno iš jų - Lietuvos vėliavos lipdukas.

Šioje teritorijoje gyvena apie 500 žmonių, viena parduotuvė, mokykla-darželis, oro uostas su vieninteliu restoranu, valgykla, viešbučiu. 6 viename. Ir viskas.

„Old camp'e“ dalijomės bendra virtuve, tualetais, dušais, įvairiais kvapais ir garsais.

Verslo klase atskridę baltai apsirengę kinai iš stovyklos taip ir neišėjo iki kito skrydžio. Plikė atsivežtus greito paruošimo makaronus, graužė saulėgrąžas ir gana greit užsidarė savo numeriuose. Iki ryto. Iki skrydžio.

Žygyje į „Ice camp“ pamatėme nukritusi lėktuvą, pomidorus, augančius vieninteliame ežerėlyje, šiaurės elnius, kiškius, nepažįstamus paukščius ir kiek pasitraukė ledynas. Pasirodo, per metus pasitraukė 200-300 metrų.

Per visą salos perimetrą ištirpęs ledas papildė vandens cirkuliaciją. Žemė-dangus-žemė. Tai reiškia tik viena - kad bus daugiau užliejama daubose automobilių, o kažkada Strėva pasieks ne tik kultūros centrą, bet ir bažnyčios tvorą, o Neris praskalaus Katedros grindinį.

Taip bus, tik klausimas kada.

Maistas dvigubai brangesnis nei Lietuvoje

Ilullisat - bene geriausia vieta ledkalnių, ledynų, banginių stebėjimui. Bet tam reikia vienos sąlygos - giedros saulėtos dienos. Mums pasisekė - iš 5/6 . Po to sekė 4 dienos rūko ir lietaus, bet mes jau keliavome link namų. Todėl, jei atvyksite per rūko periodą, gražius vaizdus matysite tik nuotraukose ir kito keliautojo telefone.

Vietiniai sveikinasi nuoširdžiai, žiūrėdami į akis. Penktadieniais ir šeštadieniais linksminasi iki ryto.

Moterys gatvėse rūko, pasirodė, kad daugiau nei vyrai, o vaikai, kaip ir vaikai, žaidė dulkėse su tuo, ką turėjo. Šaligatvių nėra, bet tai netrukdė judėti. Iš pažiūros vienodi namai skyrėsi vienas nuo kito skirtingomis konstrukcijos detalėmis ir skirtingomis spalvomis.

Dano valdomame „Inuit“ restorane virėjai iš Šri Lankos virė „Tom yum“ ir kitus azijietiškus patiekalus. Jame galima paragauti vietinių krevečių, mėlynųjų geldelių, snieginio krabo, elnienos, avijaučio ir banginio kepsnio.

Parduotuvėse maistas brangus, vidutiniškai dukart brangesnis nei Lietuvoje, tačiau, pavyzdžiui, 10 skardinių alaus gali nusipirkti su nuolaida po 2 Eur už vnt., kai vienas kainuoja beveik 4. Todėl alus dažniausiai perkamas maišais.

Parduotuvėse yra ir įdomesnių prekių, pavyzdžiui, parduodami seifai ginklams, elementais šildomos pirštinės.

Prekės skraidinamos ir plukdomos iš Danijos.

Mašalai ne tokie ir baisūs. Jie didesni, bet jų mažiau ir labiau baidosi repelentų.

7 dienos, pilnos įspūdžių likusiam gyvenimui. Dienos, kurios sutvirtino norą gyventi kelionėse, atrandant dar nepatirtų įspūdžių. Arba tiesiog pažinti kitą tikrovę.

 

Raktažodžiai
Sidebar placeholder