Natalia su dviem dukromis ir seserimi į Klaipėdą atvažiavo pavasarį. Po ilgos ir varginančios kelionės nuosavu automobiliu pirmiausiai jos patraukė ne į išnuomotą butą ilsėtis, bet prie jūros.
Įsijungusios navigaciją jos nuvažiavo į Melnragės paplūdimį. Dukroms tai buvo pirmas pasimatymas su jūra.
Ukrainoje jos gyveno netoli Dniepro upės, todėl buvo įpratusios matyti upės vandenis, bet ne jūros.
Meilė iš pirmo žvilgsnio - taip apie savo pažintį su Klaipėda pasakoja Natalia. Nuo pat pirmų gyvenimo Klaipėdoje dienų jos daug vaikščiojo po miestą, susipažino su jaukiomis senamiesčio gatvėmis, išvaikščiojo Smiltynės miškus ir paplūdimį. Net pažvejojo nuo krantinės Kuršių mariose.
„Su seserimi nuo vaikystės mėgome žvejybą. Tėvelis dažnai nusiveždavo prie Dniepro intakų. Gaudydavome įvairias žuvis. Išmokė suruošti meškerę žvejybai, masalus ant kabliuko užmauti.
Vaikščiodamos Smiltynėje marių pakrante pastebėjome daug vietinių žvejų. Ilgai netrukome. Susiradome žvejybos reikmenų parduotuvę mieste, kurios pardavėjas buvo irgi iš Ukrainos. Gavome naudingų patarimų iš jo. Ir savaitgalį susiruošėme į žvejybą. Laimikis - du gražūs dideli karšiai. Skani žuvienė išėjo.
Girdėjome, kad daug vietinių į Nemuną važiuoja žvejoti, reikės ir mums pabandyti. Labai mėgstame būti gamtoje, daug vaikštome. Dabar, kai atėjo žiema, tai pramogaujame žiemiškai. Netoli mūsų namų yra didelis kalnas. Kai tik dukros iš mokyklos grįžta ir turi laisvo laiko, kartu su jomis einame prie kalno. Labai smagu ant užpakalio lėkti nuo didelio kalno ir vaikystę prisiminti“, - pasakoja Natalia.
Dukros eina į tą pačią mokyklą. Po pamokų irgi susirado veiklos. Abi lanko šokių pamokas.
Kita kalbinta ukrainietė - Valentina labai džiaugėsi galimybe apsilankyti įvairiuose renginiuose, kurie vyksta Klaipėdoje. Jau spėjusi pabūti „Švyturio“ arenoje, taip pat Žvejų kultūros rūmuose.
„Švyturio“ arenoje kartu su grupe draugų ir sūnumi stebėjo krepšinio varžybas. Labai patiko atmosfera, gražiai įrengta arena, žiūrovų azartiškumas. Iki tol Valentina nebuvo mačiusi krepšinio varžybų gyvai.
„Tapau Lietuvos krepšinio sirgale. Kartais per televizorių pažiūriu, kaip žaidžia „Žalgiris“, tik nelabai suprantu, ką komentuoja“, - juokiasi Valentina.
Visgi didžiausią įspūdį Valentinai ir jos sūnui Aleksandrui paliko Jūros šventė.
„Iš pažįstamų darbe sužinojau, kad bus didelė šventė. Bet kad tokia didelė, su tiek renginių, pramogų ir žmonių, tikrai nesitikėjau. Labai patiko laivų varžybos upėje, amatininkų mugė, įvairūs koncertai. Labai gyvas ir energingas atrodė jūsų miestas. Nieko panašaus anksčiau nebuvau mačiusi Ukrainoje“, - sako Valentina.
Ji pati su sūnumi į Klaipėdą atvažiavo iš Sumų miesto Šiaurės Ukrainoje. Labai patogu ir gera Klaipėdoje gyventi. Miestą Valentina labai greitai prisijaukino. Labai padėjo ir tai, kad daug žmonių čia supranta ir kalba rusų kalbą. Valentina stengiasi neaplenkti ir įvairių viešų renginių.
Kita mano pašnekovė - 33 metų Liuda iš Kyjivo apskrities. Ji čia atvažiavo viena. Ukrainoje šeimos nesukūrė. Iki karo dažnai tekdavo būti Lietuvoje. Liuda turi draugų Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje. Teko dirbti įvairius darbus kultūros vadybos srityje, organizuoti koncertus, pramoginius renginius.
Pirmosiomis karo dienomis draugai iš Klaipėdos ją ir pakvietė atvykti. Pas juos apsistojo ir iki šiol ten gyvena. Rado darbą vienoje reklamos agentūroje. Liuda labai mėgsta pati lankytis įvairiuose kultūros renginiuose.
Gyvendama čia ji susidomėjo lietuvių modernaus meno darbais. Su draugais klaipėdiečiais Liuda dažnai nueina į kino teatrą pažiūrėti naujausių filmų.
„Labai gera, kad gyvenimas Klaipėdoje visavertis. Aišku, bendraujame ir tarpusavyje, su kitais nuo karo pabėgusiais ir Klaipėdoje įsikūrusiais ukrainiečiais. Kartu šventes švenčiam, įvairius reikalus aptariam. Turime įkūrę ne vieną tarpusavio bendravimo platformą socialiniuose tinkluose. Va, kaip tik dabar organizuojamės vykti į ledo čiuožyklą. Tam, kad smagiai praleistume laiką.
Mes dažnai pajuokaujame, kad kai baigsis karas ir grįšime namo, būtinai su savimi pasiimsime dalelę Klaipėdos, kuri visai neplanuotai tapo reikšminga mūsų gyvenimo dalimi. Kad ir kaip gera ir jauku čia būtų, vis tiek norisi grįžti namo, į Ukrainą. Tikiuosi, kad nebeilgai reikės laukti“, - pokalbį baigia Liuda.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą